Kultūra
10.07. Antanas nuo Baluošo – gamtos dainius
Prof. Ona Voverienė
Tilsta svajonių lyra,
Gęsta žiburėliai darželio gėlių.
Šalnų glamonėti lapai byra,
Voratinkliai sužvilgo sidabru.
Net ramunių priskinti tau negaliu
Antanas Šuminas
Knygos atėjimas į namus – visada šventė – džiuginanti ir laukiama, kaip mielo būsimo draugo, su kuriuo sugalvojęs „pasikalbėti“ nusikeli nuo knygos lentynėlės ir esi laimingas. Nudžiugau, sulaukusi ir naujausios Irenos Šuminienės knygos „Antanas nuo Baluošo“ (V., 2018). Tai – jau trečioji I. Šuminienės knyga. Prieš ją buvo dokumentinės publicistikos knyga „Žmonės prie tunelio“ (V., 2005) ir „Kūdikis ant anglių krūvos“ (V., 2006). Ši trečioji – kitokio pobūdžio. Tai – autorės, tos knygos sudarytojos prisiminimai apie jai brangų žmogų, su kuriuo laimingai pragyventa per trisdešimt metų, pagarba jo kūrybingai asmenybei ir realizavimas jo iki tos knygos nepublikuoto jo kūrybinio palikimo, sudarytojos komentarai apie atskirus kūrinius. Didžiąją knygos dalį, kaip tik ir sudaro Antano Šumino kūrybinis palikimas. Kaip sudarytojo žodyje prisipažįsta pati autorė: „Aš ryžausi parodyti žmogų, kuris, vaikštinėdamas po Lietuvos miškus, sudėjo šitiek meilės, kančios ir ilgesio į savo gyvenimą. Norėjau, kad ir kiti tai pajustų. Geidžiau parodyti, kaip paprastas kaimo vaikas, taip tyliai paslaptingai jautė kiekvieno paukštelio ulbesį, margosios karvutės mūkimą. Neveltui - jis buvo paženklintas – turėjo tapti kunigėliu. Bet netapo... „(Irena Šuminienė. Antanas nuo Baluošo. – V., 2018. – P. 5). Belieka knygos sudarytojai Irenai Šuminienei padėkoti už knygos sudarymą ir kilniaširdišką dovanojimą lietuvių tautai. Jos knygos herojus girininkas Antanas Šuminas ir jo kūrybinis palikimas – tai gražus ir įtikinamas žmogaus, mylinčio savo Tėvynę, per jos unikalią ir jo akimis žiūrint nuostabiausią pasaulyje, gamtą, yra gražus pavyzdys visoms dabar esančioms ir ateinančioms lietuviukų kartoms, parodantis, kad yra ir tokia Tėvynės meilės forma – per meilę savo tėviškės ir savo Tėvynės gamtos meilę.
Antanas Šuminas gimė 1926 m. liepos 12 d. Utenos apskrities, Tauragnų seniūnijos viename seniausių ir jo akimis žiūrint pačiame gražiausiame Šuminų kaime, kuriame amžių amžiais gyveno Šuminų gentis, giminės ir bendrapavardžiai, neabejotinai kažkuriame amžiuje buvusieji giminėmis. Jo tėvas Kazys Šuminas buvo eigulys, šią profesiją paveldėjęs iš savo tėvo, o šis iš savo, o pastarasis – vėlgi – iš savo... Mama Marijona, knygoje vadinama Maria, buvusi to kaimo gražuolė, turėjo gražų balsą, mėgo dainuoti, mokėjo visus kaimo buičiai reikalingus darbus, puikiai žinojo, gerbė ir skatino kitus kaimo žmones gerbti savo lietuviškas ir savo kaime istorijos tėkmėje gimusias tradicijas, buvo savotiška kaimo siela. Antanukas nuo pat mažens, tėvo pakviestas lankyti mišką, mielai tėvą lydėdavo ir anksti pajuto girios dvasią ir jos žavesį su paukštelių čiulbėjimu, girios ošimu ir jos skirtinga kalba saulei šviečiant ir lietui lyjant, anksti išmoko tą girios kalbą suprasti. Mokėsi Vyžų pradinėje mokykloje, vėliau šešiaklasėje Salakų mokykloje, o dar vėliau Utenos gimnazijoje. Šeimoje augo trys broliai Antanas, Vytautas ir Rimas, ir dvi seserys Elena ir Emilija. Antanas buvo vyriausias, todėl jam teko ne tik piemenuko dalia, bet ir savo jaunesniųjų brolių ir sesučių „mokytojo“ šeimoje. Šeimoje jis buvo po tėvo ir mamos, žinoma, pats didžiausias autoritetas, juolab tada, kai nuo 18-kos metų tapo tikru girininku, Zarasų miško pramonės Dūkšto girininkijos techniku, po dviejų metų Švenčionėlių miško pramonės ūkio inžinieriumi. Matyt tada Antanas susipažino su Švenčionėlių geležinkelio stoties bufetininke Stase ir ją vedė. Susilaukė sūnaus Vytauto.1949 metais Antanas tapo Vilniaus miško chemijos ūkio Ignalinos ruožo viršininku, Ignalinos miškų pramonės kombinato direktoriumi, 1962-1970 m Širvintų Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato direktoriumi, dar vėliau Vilniaus Vykdomojo komiteto miesto tvarkymo padalinyje, o vėliau jau ir Vilniaus Vingio parko direktoriumi, išėjęs į užtarnautą poilsį – tapo Zuikių gatvės prie Panerių geležinkelio ruožo savanoriu visuomeniniu vadovu, kuris iki pat paskutinės jo gyvenimo dienos rūpinosi tos gyvenvietės žmonių gyvenimo sąlygų gerinimu. O jie jam atsilygindavo – pagarba ir meile, vadino „mūsų Antanas“, „mūsų Antanėlis“. Ir taip iki pat Antano Šumino saulėlydžio 2011 m..
Antano tėvai Kazys ir Marijona savo svajonėse jų pirmagimį lyriškos sielos, mylintį gamtą, sūnų matė kunigėliu. Kas žino, gal ir jų Antanėlis, kaip ir kitas Antanas... Baranauskas, taip pat mylėjęs mišką ir parašęs vieną gražiausių Lietuvos istorijoje poemą apie mišką „Anykščių šilelį“ taps irgi tokiu pat didžiu, pripažintu visoje Lietuvoje. Antanas vaikystėje su tuo lyg ir sutiko, bent jau neprieštaravo. Tik paskutinėse gimnazijos klasėse mokydamasis tos minties kategoriškai atsisakė. Tėvai supyko ir nutraukė bet kokią materialinę paramą sūnui. Reikėjo pradėti dirbti ir užsidirbti duoną kasdieninę. Tik Antanas Baranauskas savo laiku ir savo plunksna išdrįso sukilti prieš caro patvaldystę ir rusų okupaciją Lietuvoje savo viešai paskelbtame eilėraštyje „Kelionė Peterburkan“ (1889) rašė: „Anei rašto, anei druko -/ mums turėt neduoda. / Tegul, sako bus Lietuva / Ir tamsi, ir juoda ./Kad tu , gude, nesulauktum - / Nebus kaip tu nori / Bus kaip Dievas duos , / Nes tavo priesaikai nedori.../Neįveiksi, sūnau Šiaurės , Mūsų širdys tvirtos. / Seniai buvo išmėgintos, / Seniai keptos, virtos. / Nupuls kalnai, o slėneliai / Išsikels aukštybe , / Visos galybės eis dulkėn, / Silpnumas galybėn. / Drebėk ir tu, sūnau Šiaurės /Krūvon susitraukęs / Pats, krisdamas preažuviman, / Mūsų neįtraukęs.“. Gi Antanas Šuminas savo kūryboje laikėsi nuostatos: „Kas Dievo Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui“. Niekada nėjo prieš ciesorių, nors matė, kaip raudonojo, paties baisiausio iš visų „ciesorių“, stribai 1943 m. nušovė nei iš šio , nei iš to, jo giminaitį Joną Šuminą, matė ir Šumino Baltaragio sudarinėjamus jo kaimynų sąrašus išvežimui į Sibirą, taip pat matė gulinčius prie stribynės nukankintus jaunus jo kaimo vaikinukus Žalgirio būrio Lietuvos partizanus, išduotus vieno iš Šuminų Alberto, kartu su Strazdų Čibirioku... Tarsi nematė ir negirdėjo, tik dirbo savo darbą. Dorai ir sąžiningai.
Istorija nutyli jo kūrybos pirmosios eilutės datą. Knygoje tik užsiminta, kad eilėraščius pradėjo rašyti 1975 metais. Pirmoji Antano Šumino knyga „Šuminų Šuminai prie Baluošo“ buvo atspausdinta 2002 metais leidinyje „Rytų Aukštaitijos etnografinių kaimų slėpiniai“, kurį atgaivino ir išleido Utenos Šv. Kazimiero ordino komtūrija. (Ši knygelė pakartota ir šiame leidinyje). 2014 m. knygelė buvo dar kartą atspausdinta „Tautotyros metraštyje (9-tas tomas) O dabartinėje Irenos Šuminienės sudarytoje knygoje „Antanas nuo Baluošo“ publikuotas beveik visas Antano Šumino kūrybinis palikimas: jį sudaro skyriai, kurie gali būti vertinami, kaip autonomiškos knygelės“ „Manoji gimtinė Šuminai“, „Šuminų Šuminai prie Baluošo“; esė „Gyvenimo tikslas – pats gyvenimas“, istorinė baladė apie Kernavę „Ten, kur keturi kalnai lyg broliai viens prie kito parimę“, esė „Ir vėlei kūryba vakarais“, „Pasaka vaikystės draugei arba amžinas ilgesys“, „Prisiminimai apie senąjį Vilnių“, baladė „Šventaragis“, poezijos rinkiniai “Rudens lašai“, „Moters prisilietimas“, „Draikosi voratinkliai“, „Kraujuojančią žaizdą atrišus“, esė ir poezijos rinkinys „Ne iš rinkinio“ ir... tarsi vienišas esė „Medžiai stovi rimtyje sustingę...“ Be abejonės, kiekvienas skaitytojas šioje knygoje atras jo širdžiai pačią artimiausią temą ir skyrių. Man visada rūpėjo tautos idėja, tautos vertybių sistema ir joje, kaip viena svarbiausių, Tėvynės meilė, kurią ugdo mūsų tautos ir valstybės istorija bei brangiausia lietuvio širdžiai – Lietuvos gamta. Abiejose kryptyse knygoje radau sielai peno. Pirmojoje jo baladėse apie Kernavę, „Šventaragis“ ir „Prisiminimuose apie senąjį Vilnių“, kur išaukštinamas lietuvių laisvės ilgesys, lietuvių ginklo galia ir šlovė, amžinoji lietuvių nuostata, atėjusi iš šimtmečių ūkų „geriau mirti stovint, negu gyventi atsiklaupus“, kažkieno vergovėje. Gi antrasis jo kūrybos leitmotyvas – meilė Lietuvos gamtai driekiasi per visus jo rašytus tekstus - nuo pat pirmųjų jo kūrybos puslapių, skirtų gimtajam Šuminų kaimui, kuriame vaikai į pradžios mokyklą „plumpinę medinėmis klumpėmis“, kai tik „ant Baluošo užmesdavo tiltą sidabrin, šarmotą, o, pavasariui šyptelėjus, į pabalius čiupteldavo purienų amalą, ežeras krištolo šipuliais į krantą sidabro tiltą išversdavo“, o svarbiausia buvo „karvių bandą kasdien miške ganyti“ (ištrauka iš „Šuminų Šuminai prie Baluožo“) (Ten pat, p. 18). Čia pat gražiausiomis metaforomis apipilami ir piemenėlių rytmečiai:“... kai gale Baluošo virš miško žalumos paryčio liežuvėlį dar tik kyšteli žvitrioji saulužė, o piemenys jau atšlaimuos rykšte ar botagus pliušina, rankas mankštin“ (Ten pat) ir t.t.
Taigi sulaukėme knygos, kurią su dideliu malonumu skaitys ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, ir jo moksleiviai, ir lituanistas, kalbos žinovas, ir jaučiantis nostalgiją lietuvių tautinei literatūrai skaitytojas. Kiekvienas iš jų toje knygoje ras ne tik sielai atgaivą, bet ir naujų, iki šiol jam nežinomų Lietuvos istorijos faktų, įvilktų į gražų romantinės lyrikos rūbą. Tegul bus platus šios knygos kelias į asmenines ir viešąsias bibliotekas, o kartu ir į jos skaitytojų širdis.
.jpg)
