VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

10.05. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. Rudens vakaro koliažai

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Rudens vardas primena šio metų laiko ypatingą, jau mūsų protėvių pastebėtą bruožą – vienos spalvos viršenybę. 

Ruduo Kernavėje

Tikrai, tris mėnesius, tarp žaliosios vasaros ir akinančiai baltos žiemos, mūsų platumose stebime viliojantį, bet ir neramų rudų atspalvių šokį. 

Padangėmis plaukia margi, anot daktarės Eugenijos Šimkūnaitės – nasturtų spalvomis švytintys debesys, kur pasisuksi, šmėžuoja, įmantriomis kilpomis sukasi nuo medžių krentantys gelsvai, rausvai, pilkšvai rudi lapai; palaukėse, vėjui dvelktelėjus, sudžiuvę žolynų stiebai, bei viksvų ir smilgų balsvi, juosvai violetiniai savašynai barsto irgi juosvai rudas sėkleles. Gal dėl sutrumpėjusio dienos laiko, gal sumažėjus saulės spindulių intensyvumui, visur kur  įžiūrime rusvą atspalvį.

 Rugsėjo žaluma – kitokia nei biržely. Mėlynuose miškų horizontuose tviska geltoni beržynų lopai, raudonos klevų skiauterės puošia sodybų, parkų gojus. Spalyje patiriame didžiąsias rudenines permainas. Naktinės šalnos tarsi sodininko žirklėmis iškarpo gėlynus – dar vakar tiesiog liepsnoję jurginų žiedai nusvyra, blunka kosmėjų saulutės, neatsigaus ir sustirusios melsvės. Lapuočiai medžiai, lyg susitarę, keičia spalvą ir jau šakų skulptūriškais rezginiais remia dangų. Dabar, nukritus žaliajai uždangai, mūsų kraštovaizdis primena padrikus skiaučių koliažus, akys stebi tarsi dadaistų sukurtą paveikslą – štai pakalnėje rangosi nuogi krūmynai, už jų, lyg raketos stypso smailiaviršūnės eglės, prie vieškelių kryžkelės rikiuojasi senų medžių juodi stuobriai, tarp jų – tvoros, namų stogai, sukrypusios pašiūrės, plynuose laukuose suartas dirvas riboja metų metais nešienauti pagrioviai, pelkynai. Orai irgi sumišę – lietaus, krušos šuorus keičia saulėtos penkiaminutės, vakarų vėjo gūsius nutildo šiaurys, vakarop viskas nurimsta, arba atvirkščiai – prakiūra juodi debesys… Jau daug metų stebiu, prasidėjus lapkričiui, nebėra kam kristi – gal lapija ne tokia gaji, kaip priešindustriniais laikais? Paskutinis rudens mėnuo visiškai nenuspėjamas – galimos darganos, sniego pūgos ar vėlyva bobų vasara, bet drąsiems rudakepuriams žvirbliams dėl to, – nei šilta nei šalta. Jie linksmai šabakštynuose čirška, barasi: susiprotėkit, pripažinkit,balsuokit! Visi trys pavasario mėnesiai paukščių vardais pavadinti: kovas, balandis, gegužė, tad reikalaujame – lapkritį žvirbliu pervadinti!

Lapkritis

Spalio trisdešimtąją – rudens spalvų akordai. Nevėžos ežero pakrantė. Anykščių rajonas.

Kosmėjos

Rudens vakaras

Jurginai

Rugsėjis. Parko alėja

Ne mažiau margas ir rudens kultūrinis gyvenimas. Po improvizuotų kūrybinių atostogų viena po kitos pasipila dailės parodos, skamba Poetinis Druskininkų ruduo, internete kviečiama į Kvepalų blusturgį ir pranešama apie ilgai laukto MO muziejaus atidarymo šventę. Naują sezoną skelbia tuzinas televizijų, dramos teatrai, koncertų rengėjai. Rugsėjo viduryje ir mano personalinė akvarelinių škicų paroda “Aktai” atidaryta Estijoje, Jogevos mieste. Ten ruduo (sügis), tokios pat spalvos kaip pas mus.

 Meno istorikai teigia, jog koliažą mene prieš šimtmetį įtvirtino dadaistai. Šios avangardinės grupuotės  literatai kūrė eilėraščius rikiuodami atsitiktinius žodžius, dailininkai barstė laikraščių skiautes ir klijavo jas ten kur buvo nukritusios. Chaotišką, anarchistinę, koliažinę dailės kūrybą deklaravę dadaistai tarsi nuspėjo ateitį – dabarties virtuali komunikacinė erdvė – tai milžiniškas skiautinys, sudurstytas iš milijardų įvairiausių pranešimų, žinučių, manipuliacijų, fotonuotraukų, muzikinių įrašų – nardome tame bekraščiame informacijos vandenyne, nenuspėdami ką rytoj žiūrėsime, skaitysime, klausysime. Kiekvienas patyrėme, – sėdėdami priešais televizorių, koliažo metodu renkamės laidas, organizuojame savo TV programą – pulteliu bėgame nuo vienos kalbančios galvos prie kitos, keičiame šokius į detektyvą, klausomės žinių, kol neatsibosta, dalyvaujame krepšinio rungtynėse ar istorinėse kautynėse… Viena tema domimės keliolika minučių, kitai skiriame pusvalandį, bet dažnai net sekundžių užtenka, kad peršoktume į naują diskursą. Dar labiau koliažiškas feisbuko fenomenas. Jei turi ten bent šimtą draugų – kažin, ar prisiminsi, ką kuris šiandien publikavo – filmą iš turistinės kelionės po Antarktidą, ar savo sodo rudens derliaus nuotraukas – moliūgų portretus.

Atgal