Kultūra
09.10. Monumentalus darbas apie Mokytojus
Juozas Elekšis
Dr. Kazio Račkausko knygą „Nepriklausomos Lietuvos mokytojai“ galima pavadinti monumentu. Ši 480 psl. knyga apie prieškario, vadinamųjų Smetonos laikų, mokytojus, tikrai unikali ir monumentali. Likimas taip susiklostė, kad perskaitęs šią knygą radau vos kelias žinomas pavardes, šiek tiek žinau apie jų likimus.
Labai noriu paminėti savo pirmąją mokytoją Mortą Butkutę dirbusią gretimame Žibikų kaime stambaus ūkininko Knabiko sodybos didžiojoje troboje, kur sutilpo visi keturi skyriai. Mokytoja sugebėjo vienu metu dirbti ir su pirmokėliais, ir su ketvirtokais. Kai dabar pažiūriu senas nuotraukas, ji nebuvo gražuolė. Gal todėl, o gal todėl, kad kaime nebuvo jos lygiui atitinkančio jaunikio, ji šeimos nesukūrė. Nelengva buvo dirbti ne tik su keturiasdešimčia mokinių, bet ir su sudėtingu kontingentu. Vaikus tėvai leisdavo mokyklon pagal savo nuožiūrą. Rugsėjo pirmąją susirinkdavo tik dalis vaikų. Kiti ateidavo kai baigdavosi gyvulių ganiava. Nežiūrėdavo ir į vaiko metus. Mane pradėjo leisti mokyklon tik sulaukus aštuonių, nes tėvas nespėjo baigti naujo gyvenamojo namo statybos, tam trūko ir pinigų. Broliai ėjo uždarbiauti, todėl namuose reikėjo ir mažo vaiko rankelių. Porą mokinių buvo jau suaugę vyrai, skuto barzdas. Mokytoja kasdien dviračiu važinėjo apie šešis kilometrus iš Viekšnių. Greta klasės buvo siauras kambariukas. Mokytoja čia miegodavo tik per pūgas ar liūtis. Visos kambariuko sienos buvo įrėmintos lentynomis. Mokytoja jas prigrūsdavo sąsiuvinių, kurių pigiau pripirkdavo urmo bazėse. Todėl mes iš jos galėjome sąsiuvinių nusipirkti pigiau, o neturtingieji jų gaudavo net veltui. Kartą kažkas iš vaikų paklausė, kokia mokytojos alga. Atsakė, kad du šimtai litų. Oho, sumurmėjo kažkas už nugaros. Mano brolis už tokius pinigus pas ūkininką tarnauja visus metus.
Knygos viršelis
Pirmiausia mokytoja vaikus išmokydavo giedoti himną. Aš jį jau mokėjau, nes buvo išmokęs brolis Ignas. Knabiko sodyba stovėjo ant Pievio upelio kranto. Tai buvo įdomus upelis. Naktimis jo vandenimis mirguliuodavo paslaptingi žiburėliai. Prie jų dar prisijungdavo jo intaku Vėlupiu atmirgėję. Visi jie dingdavo tik numirgėję iki plačių Ventos vandenų. Mokėsi čia ne tik Žibikų, bet ir Lėlaičių, Pavenčių kaimų vaikai. Žiburėliai kartais peršokdavo Viekšnių , Užlieknės kelio tiltelį ir lydėdavo naktį besibaladojančius bernus. Sakydavo, kad norint nejaukios palydos atsikratyti, reikėdavo kepurės snapelį atsukti ant nugaros. Žiburėlis tada pagalvodavo, kad eini priešinga linkme. Ypač pavojinga būdavo su juo ateiti iki Žibikų pušyno, kuriame gulėjo juodas Meilės akmuo, čia kartais pristodavo paslaptingas ponaitis. Reikėjo gerai jį stebėti, nes vietoje batų būdavusios kanopos. Reikėjo vengti ir storos bobos, kuri prašydavo ją papurtyti. Niekas to nedrįsdavo daryti ir ji kluptelėdavo kokioje duobutėje, o į žemę nužvangėdavo pinigai.
Kaimo žmonės sunkiai dirbdavo, todėl prie upelio buvo daug pirčių. Čia galėjo ne tik nusimaudyti, bet ir rūkyti dešras, lašinius, džiovinti salyklą alui. Pirtis, gal nuo pagonybės laikų turėjo maginę galią. Jon nekviestas galėjo ateiti kaimynas, tik turėjo atsinešti savo vantą ir kibirą. Pravėrus kaimyno pirties duris būtina palinkėti gero garo. Taigi pirtis buvo vos ne bendruomeninė. Gal todėl joje po moterų perdavusios ir gražios laumės. Kad taip būdavo, patvirtina net Basanavičiaus pasakos. Šiukštu, nebuvo galima eiti į jas žvilgterėti. Pirtyse vyrai skusdavosi barzdas. Procedūra prasidėdavo po komandos: „vaikai po plautų“. Pirtys buvo nelyginant šventovė. Parėjus į trobą po maudynių, kaip ir priėmus Komuniją, reikėjo pagarbinti Kristų. Retkarčiais mokiniai rinkdavosi didžiulėje Rimkaus troboje. Čia vykdavo jaunųjų ūkininkų susirinkimai, darbų parodos. Visų dėmesį patraukė brolio Igno darbai. Jis buvo išdrožęs Kaune stovėjusios ‚Laisvės“ statulą, kurios grandinės nareliai kiekvienas buvo išdrožti atskirai, į turgų važiavo arkliuką pasikinkęs ūkininkas. Ratų tekiniai sukosi, tik arklys kojų nekilnojo. Vežime buvo maišelis grūdų. Skubėjo į turgų ir kažkoks vairuotojo vietoje sėdintis skrybėlėtas ponas. Jo sunkvežimio kėbule buvo keli maišeliai grūdų. Kažkokia bobutė su mažyčiu pintu krepšeliu, kuriame buvo keli balandžio kiaušiniai, į turgų skubėjo pėsčiomis. Dar jis buvo padaręs žaidimų automatą. Įmetus tris centus, buvo galima laimėti šešiasdešimt, bet retai kam pavykdavo. Automato sienelės buvo stiklinės ir visi matydavo kaip pinigėlis šokinėja nuo vienos lentynėlės ant kitos ir jei ne viena nepajudėdavo ir neatidarydavo taupyklės, nukrisdavo žemyn, į šeimininko dėžutę. Sovietmečiu, didžiojon salėn teko eiti dažnai. Vyko kažkokie mitingai. Juose kalbėjo, kad net Lietuvos vėliava neteisinga – viršuje geltona, kunigų spalva, viduryje žalia buožių ir dvarininkų spalva, o raudona darbo žmonių spalva kaip ir gyvenime, apačioje. Tuose susirinkimuose dalyvaudavo ir keli rusų karininkai. Mes davėme mažas programėles, deklamuodavome eilėraštukus, Vienas, jau tikro berno, eilėraštis pakėlė iš vietų visą salę. Deklamuoti mokytoja paskyrė rusišką pavardę turėjusiam bernui. Jis buvo skirtas Vytautui. Prasidėjo žodžiais: „mes Vytautą prisiminę ir jo darbus tuos didžius, visi stosim už tėvynę – Lietuva nežus. Baigėsi šūkiu – kils galinga Lietuva. Šis mokinys sovietmečiu Sedoje dirbo milicininku. Po karo jis dalijosi apie įvykius karo pradžioje. Karui prasidėjus, milicininkai gavo įsakymą vežti daboklėje sėdėjusius tris žmones ir netoli Mažeikių miškelyje juos nušauti. Vienas pabėgo. Atvažiavę į Mažeikius pamatė pilnas gatves žmonių, jie visur kėlė trispalves vėliavas, o buvęs milicininkas, užsirišęs baltą raištį, jiems patarinėjo. Buvęs bendramokslis, kažkaip pasididžiuodamas, pasakė: jį nuvedėm į vykdomojo komiteto rūsį ir nušovėme. Pasirodo gauta komanda išvežti iš daboklės ir nušauti keturis ūkininkus, kurie turguje pasakojo anekdotą apie Staliną. Vienas, pastūmęs karininką, sugebėjo pabėgti. Pasirodo, iki sovietų sąjungos žlugimo galiojo nuostata – karui prasidėjus reikėjo sušaudyti „įtartinus“ kalinius. Po vieno mitingo, išėjęs iš klasės pamačiau prie mokyklos vartelių besibūriuojančius vyresnius moksleivius. Ant vartelių buvo prikalta mokykliniais pieštukais „pataisyta“ vėliava. Raudona dabar buvo viršuje. Du berniukai stovėjo prie jos kaip sargai. Vienas pasakė: dabar niekas nebegalės sakyti, kad darbo žmonės apačioje. Kažkas prišoko ir nuplėšė lapelį: Čia netikra Lietuvos vėliava ir tuoj susiėmė su „sargais“. Visi puolėme peštis. Išbėgusi mokytoja vos perskyrė.
Baigęs pradinę mokyklą, daug dešimtmečių čia nesilankiau ir apie ją nieko nežinojau., kol netikėtai gavau kvietimą į buvusių mokinių susitikimą. Daugelis buvusių bendramokslių skambino ir kvietė dalyvauti. Deja tuo metu gulėjau ligoninėje. Sužinojau, kad jauna mokytoja Lina Milkentienė labai mokamai organizavo susitikimą. Dabar mokykla turėjo naują dviaukštį pastatą. Deja, mokinių vis mažėjo. Jauna mokytoja kasdien dviračiu iš Viekšnių atveždavo ir savo dukrytę. Jai baigus mokyklą, septynių mokinių skaičius nebeleido laikyti mokyklos. Nebeliko ir norinčių į mokyklą važiuoti geltonaisiais autobusėliais. Jos mokiniai, palyginus su mūsų laikais buvo daug blogesni. Dalis atimta iš girtuoklių tėvų ir parduoti mažiau geriantiems. Apie pusė vaikų praktiškai buvo nemokytini, bet keliami vis į aukštesnes klases. Mokytoja ir mokiniai persikėlė į Viekšnius. Tuščią pastatą užvaldė šikšnosparniai, nes tarp kaimo žmonių nebuvo „bomžų“. Mokytoja labai stengėsi, kad mokiniai ilgai prisimintų savo pradinę mokyklą. Visiems nupirko gražius albumėlius, gražiai juos išdekoravo. Vaikai, mokytojos pagalba, ten įrašė puikius palinkėjimus vieni kitiems ir mokyklai. Nebuvo sėkmingas ir tos gabios mokytojos gyvenimas – šeima iširo. Visi trys kaimai ištuštėjo. Po melioracijos žemes atsiėmę anūkai nenorėjo dirbti senelių žemės, norėjo ją tik parduoti. Gražus kaimo tvenkinys apžėlė, nuseko. Lankos virto aukštapelkėmis. Kaime, kaip ir Bikinio salose gyventi buvo galima, bet nerekomenduojama.
Atgal
.jpg)
