KULTŪRA
07.13. Lietuvių keliais į Sankt Peterburgą
Parengė Dalia Poškienė
Nuaidėjo jubiliejinės Dainų šventės aidai, nuskambėjo, nuvilnijo per Pasaulį Tautiška giesmė
Dainavo, šoko Lietuva... skambėjo lietuviškas žodis, plaikstosi trispalvė... Švenčiame mūsų Nepriklausomos valstybės šimtmetį.
O koks gi kelias iki Vasario 16-osios? O kiek metų, kiek aštriabriaunių kliūčių teko įveikti? Ar mename tuos, kurie siekė mokslo, kurie kūrė, kurie puoselėjo meilę gimtajai kalbai, savo tėvynei?
Prof. Liudo Mažylio surastas Nepriklausomybės aktas dar kartą patvirtino istorines tiesas. Ir kiti dokumentai byloja, kokiais Europos ir Rusijos keliais buvo einama iki Vilniaus, iki Nepriklausomybės Paskelbimo, iki Valstybės atkūrimo,. Šie klausimai seniai rūpėjo XXVII knygos mėgėjų draugijai, kuri nuo pat jos įkūrimo fiksavo, skelbė istorinius dokumentus. Net trejus metus rengėmės išvykai į legendinį miestą Sankt Peterburgą. Šie metai – išskirtiniai Draugijai, mininčiai atkūrimo 25-metį. Išleistas VI Metraščio tomas, kuriame – skyrius „Jie kūrė nepriklausomą Lietuvą“. Net 11 iš dvidešimties Signatarų įvairiais tarpsniais gyveno, kūrė Sankt Peterburge, o – 4 iš jų - Draugijos nariai. Tai Mykolas Biržiška, Jurgis Šaulys, Petras Klimas, Kazys Bizauskas. Ryžtis kelionei lietuvių keliais paskatino ir artima bendrystė su Rusijos bibliofilais, ten gyvenančiu draugijos nariu Stanislovu Gasiūnu ir - Lietuvos universitetų moterų asociacijos (LUMA), šiais metais mininti tarptautinės narystės 90-metį, bendrystę su Rusijos universitetų moterų federacija (prezidentė Larisa Gromova, ryšių su GWI koordinatorė Zoja Apevalova.
Konferencijos „Lietuviai Sankt Peterburge“ programa parengta kartu ir su Rusijos bibliofilais – „Bironovskije koniušni“, „Russkij bibliofil“, Nevskij bibliofil“.
Konferencija vyko A.S. Puškino muziejuje. Pagrindinius pranešimus apie LUMA ir XXVII veiklą pristatė šių organizacijų vadovė Dalia Poškienė. Rašytojas, žurnalistas Laimonas Inis rengė įdomų pranešimą „Kultūrų dialogas: lietuvių ir rusų simbolistų sąsajos XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje“. Rašytojas kalbėjo apie Europoje gyvavusią modernistinę meno kryptį, vadintą simbolizmu. Iš Prancūzijos ir Belgijos simbolizmo srovė netruko pasiekti Rusiją, o taip pat ir Lietuvą. Š. Bodlero, A. Rembo ir kitų garsiausių simbolistų teoriniai postulatai ir kūryba pagimdė visą rusų simbolistų plejadą: tai A. Belas, V. Briusovas, V. Ivanovas, F. Sologubovas, A. Blokas, ir, žinoma, Konstantinas Balmontas bei Jurgis Baltrušaitis, kuris rašė rusų kalba. Jo kūryboje vyrauja Lietuvos istorijos ir gamtos temos. Išvertė į rusų kalbą lietuvių dainų, L. Giros, J. Graičiūno eilėraščių, susirašinėjo su Lietuvos kultūros veikėjais, ypač žavėjosi V. Krėvės- Mickevičiaus legendomis. L.Inis apžvelgė Konstantino Balmonto ir Jurgio Baltrušaičio asmenybes, kurias siejo nuoširdi draugystė ir literatūros koncepcija. J. Baltrušaičio knygose „Žemės laiptai“ ir „Kalnų takais“ dešimtys eilėraščių skirti rusų simbolistams. K. Balmonto „Šiaurės pašvaistė“ beveik visa skirta Lietuvai, jos istorijai ir gamtai. Rusų simbolistų kūryba dažnai vadinama „sidabrinio amžiaus poezija“. Ji skaidri ir tyra kaip sidabras. Kiekviename daikte glūdi paslaptis, kurią įžvelgti gali tik menas. Visas pasaulis yra iškeltas eilėraštyje. Žmogaus ryšys su Visata ir pasąmone. Bet kuris žodis gali tapti simboliu. Visa tai būdinga ir Jurgiui Baltrušaičiui bei Konstantinui Balmontui, o pirmiausia – mąstymo stilius, santykis ir požiūris į oficialiąją kultūrą, žmogaus pasąmonės labirinte (suprasti save, ėjimas į save) gyvenimo filosofinis apmąstymas), gamtos sudievinimas, istorijos rekonstrukcija.
Jurgis Baltrušaitis mokėsi Maskvoje, baigė Maskvos universiteto gamtos skyrių, kartui studijavo literatūrą, mokėsi kalbų. Suartėjęs su rusų simbolistais, kartu su kitais įsteigė „Skorpiono“ leidyklą, bendradarbiavo kituose leidiniuose. Vėliau tapo Maskvos rašytojų vadovu. Nuo 1922 metų - Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys Paryžiuje. Jo kūrybos išskirtinis bruožas – filosofiniai motyvai, gyvenimo antgamtinės prasmės ieškojimas, kaimo vaizdai jungiami su alegoriniais ir aforistiniais apibendrinimais. Tuo jis skyrėsi nuo kitų simbolistų.
Konstantinas Balmontas buvo įsimylėjęs Lietuvą, net sakėsi turįs lietuviškų šaknų. Po Spalio perversmo Rusijoje apsigyveno Paryžiuje. Lietuvoje lankėsi 1927 ir 1930 m. Jo kūryboje vyrauja Lietuvos istorijos ir gamtos temos. Simbolizmo atgarsių galima užtikti ne vieno lietuvių rašytojų kūryboje. Tai pasireiškė E. Steponaičio ir Gustaičio eilėraščiuose. Vėliau į simbolizmą linko B. Sruoga, V. Mykolaitis-Putinas, P. Vaičiūnas. Simbolistai davė pradžią lietuvių filosofinei lyrikai, padidino gamtos vaizdų prasmingumą ir kt.
Kultūrų tiltai... Jie padeda geriau suprasti pasaulį ir save. Simbolistų, arba „Sidabrinio amžiaus“ lyrika – viena iš daugybės saitų, bylojančių apie istorijos ir kultūros jungtis. Gyvenimo realizmas kartais suėda ir laiką, ir žmogų, o tuščias politikavimas nustelbia sielą. Simbolizmas, jo ištakos, rašytojų draugystė irgi gali būti kultūrų dialogo dalimi.
Šiais metais minime ir kitą kultūros, meno įvykį – 500 metų pirmajam Lietuvos ekslibrisui. Apie jų kūrėjus, sklaidą pasaulyje kalbėjo Kauno ekslibrsistų klubo vadovas, Draugijos narys Juozas Rimkus. Jo pranešimą unikaliais ekslibrisais papildė peterburgietis Stanislovas Gasiūnas. Rusijos bibliofilų veiklą pristatė klubo „Bironovskije koniųšni“ vadovė, A.S. Puškino muziejaus knygų fondo skyriaus vedėja Viktorija Kozlovskaja. Dalyvavo žymūs bibliofilai Marina Bokarijus, Mokslininkų namų Knygos ir grafikos sekcijos vadovas Andrejus Dorošinas, iš Peterburgo bibliofilų klubo - Eugenijus Aleksejevičius Lebedevas, ilgametis knygos ir grafikos sekcijos vadovas filosofijos dr., prof. Villi Petrickis, Miniatiūrinės knygos sekcijos vadovas Valerijus Manukianas.
Ne tik auksu žėrintys cerkvių kupolai, įspūdingi paminklai ir šventovės mena lietuvius. Kelionės vadovė, Medardo Čobuto trečiojo amžiaus universiteto Turizmo fakulteto dekanė Teodora Dilkienė parengė plačią apžvalgą apie Palaimintąjį Teofilį Matulionį. Keliaudama po platųjį pasaulį, ji dovanų iš Čilės, iš garsiojo Ignaco Domeikos vaikaičių parvežė pašventintą medinį rožančių. Jį padovanojome lankydamiesi restauruojamojoje Teofilio Matulionio bažnyčioje broliui Bernardinui.
Žymus XIX a. mokslininkas Ignas Domeika gimė 1802 m. Nedzviadkoje, Naugarduko apskrityje (dabar – Baltarusija), lenkiškai kalbančioje Lietuvos bajorų šeimoje. Studijavo Vilniaus universitete, buvo slaptos Filomatų draugijos narys, poeto Adomo Mickevičiaus draugas ir bendražygis, aktyvus 1831-ųjų sukilimo dalyvis. Po sukilimo buvo priverstas emigruoti. Paryžiuje Ignas Domeika baigė kalnakasybos inžinierių akademiją ir 1838 m. atvyko į Čilę. Šiai šaliai jis paskyrė visą likusį savo gyvenimą.
Profesoriavo Serenos aukštojoje kalnakasybos mokykloje, Santjago universitete. 1867 m. tapo Santjago universiteto rektoriumi ir šias pareigas ėjo iki 1883 metų. Tyrinėdamas Čilės naudingąsias iškasenas, Ignas Domeika atrado vario, aukso, akmens anglių telkinių, mineralų, parašė geologijos, mineralogijos veikalų, monografijų. Mokslininkas sukūrė meteorologinių stočių tinklą, įsteigė etnografinį muziejų, pagal jo projektą Čilėje buvo pertvarkyta mokymo sistema.
Mūsų tėvynainio mokslinė veikla ir atminimas yra garbingai įamžinti. Jo vardu pavadinta miestas Puerto Domeika, jau išmirusių moliuskų rūšys Ammonites Domeycanus ir Nautilus Domeycanus, gėlė Viola Domeycana, jo atrastas mineralas domeikitas. 1899 m. Igno Domeikos vardas buvo suteiktas 450 km ilgio kalnagūbriui Andų kalnuose.
Konferencijoje kartu su LUMA ir XXVII knygos mėgėjų draugija dalyvavo ir Medardo Čobuto trečiojo amžiaus universiteto dekanai, klausytojai. MČTAU rektorė dr. Zita Žebrauskienė kalbėdama tema „Drauge mes galime daugiau“ plačiai pristatė vyresniojo amžiaus žmonių mokymosi visą gyvenimą programą, bendrystę su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis.
Ne tik knygiai, ne tik universitetų moterų organizacijų atstovai dalyvavo šiame renginyje. Neparastai dėkingi esame LR Generalinio konsulato Sankt Peterburge (Rusijos federacija) Generaliniam konsului Dainiui Numgaudžiui, pagerbusiam konferenciją. Buvome pakviesti apsilankyti Konsulate. Pedagogo istoriko išsilavinimą turintis D.Numgaudis, LR Švietimo ir mokslo ministerijoje dirbęs beveik 20 metų, puikiai vadovauja Konsulatui, rūpinasi kultūriniais ir kitais reikalais. Susitikime papasakojo apie diplomatinę tarnybą Konsulate, rūpinimąsi čia gyvenančių lietuvių reikalais. Daug sužinojime apie istorines ištakas, lietuvių bendruomenių veiklą.
Konferencijoje A.S.Puškino muziejuje Sankt Peterburge
Lietuvos ambasadoje Sankt Peterburge
Pranešimą skaito dr. Zita Žebrauskienė
Dvasinėje akademijoje broliui Bernardinui padovanota Trispalvė
Generalinio konsulo dėka suorganizuotas susitikimas su renovuojamos Palaimintojo Teofilio Matulionio bažnyčios vikaru broliu Bernardinu. Lankėmės atstatomoje Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, kurią 1910 – 1917 m. statė Palaimintasis Teofilius Matulionis. Netoli esančioje didelėje Obuchovo metalo gamykloje tuo metu dirbo daug katalikų - lietuvių, lenkų, baltarusių, kurie čia melsdavosi dar vykstant statyboms. Šv. Mišios buvo aukojamos jų gimtąja kalba – kun. Teofilius puikiai mokėjo šias kalbas. Tačiau 1923 metais Tarybų valdžia be kitų suvaržymų, skirtų kunigams, pareikalavo iš visų Sankt Peterburgo katalikų bažnyčių atiduoti valdžiai brangius bažnytinius reikmenis, o atsisakius tai padaryti, 15 kunigų, jų tarpe ir šios bažnyčios klebonas T. Matulionis buvo nuteisti ir įkalinti, o šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčios klebonas K. Budkevič buvo sušaudytas. Kunigas T. Matulionis paleistas iš kalėjimo grįžo į savo parapiją, kur buvo nominuotas ir slapta konsekruotas vyskupu. 1930 m. vėl suimtas už neva antisovietinę veiklą ir nuteistas 10 metų kalėti Solovkų lageryje. Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia uždaryta, joje įrengtos skersinės perdangos, ten veikė kinoteatras, bendrabučiai. Tikintiesiems bažnyčia grąžinta 1993 m., bet atstatymo darbai prasidėjo visai neseniai ir vykdomi labai intensyviai, remiant Maskvos arkivyskupijai, Pasaulio pranciškonų ordinui ir Popiežiui. Brolis pranciškonas Bernardinas, besirūpinantis bažnyčios atstatymu, mums aprodė didžiules požemines patalpas, kur dabar vyksta Šv. Mišios, parapijiečių susirinkimai ir įvairūs užsiėmimai. Ten yra ir memorialinė lenta Palaimintajam Teofiliui Matulioniui. Brolis Bernardinas palydėjo mus į Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų Katalikų bažnyčią, įsikūrusią prie buvusios Imperatoriškosios Dvasinės Katalikų Akademijos – dabar jos vietoje veikia vienintelė Rusijoje dvasinė katalikų seminarija. Įdomu tai, kad Akademijos - seminarijos pastatas nuo gatvės visiškai užstoja bažnyčią ir gali praeiti pro šalį net neįtardamas, kad už kelių metrų yra trečia pagal dydį Rusijoje katalikų bažnyčia. Bažnyčioje visai neseniai atidaryta koplyčia, skirta Palaimintajam Teofiliui Matulioniui, kurioje lietuvių bendruomenės rūpesčiu puikuojasi nutapytas Palaimintojo portretas. Seminarijoje turėjo būti ir Maironiui skirta memorialinė lenta, bet mums jos pamatyti nepavyko. Šioje bažnyčioje Šv. Mišios aukojamos įvairiomis kalbomis, vieną kartą per mėnesį - lietuvių kalba. Lankydamiesi šioje šventovėje, padovanojome trispalvę, lietuviškų knygų. Susitikimo metu prisiminti XIX ir XX a. Imperatoriškoje Dvasinėje katalikų Akademijoje profesoriavę Motiejus Valančius, Maironis. Čia mokėsi gabiausi Vilniaus, Seinų ir Varnių - Kauno kunigų seminarijų auklėtiniai - Antanas Baranauskas, Mečislovas Reinys, K. Jaunius, J.B. Pranaitis, V. Mykolaitis- Putinas, būsimieji signatarai Kazimieras Šaulys, Jonas Vailokaitis bei daugybė kitų. Daug lietuvių studijavo Sankt Peterburgo Universitete - pradedant broliais Biržiškomis, Vileišiais,T.Vrublevskiu, S.Narutavičiumi, P.Avižoniu, J.Balčikoniu, J.Šernu, B.Sruoga, A.Smetona, A. Voldemaru, baigiant K. Motieka bei mūsų prezidente Dalia Grybauskaite. Daug lietuvių baigė S. Peterburgo konservatoriją – tai Č.Sasnauskas, Mikas ir Kipras Petrauskai, St. Šimkus, J.Karnavičius, J.Domarkas, G.Rinkevičius. Čia 15 metų Lietuvos Metriką tyrinėjo S. Daukantas, mokslo laipsnius apsigynė J.Čiurlionytė, J.Juzeliūnas, S.Sondeckis. O kiek ten gyveno, dirbo ir mokėsi mažiau žinomų lietuvių, kurie būrėsi į legalias ir nelegalias draugijas. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje čia veikė net trys aukšto meninio lygio lietuvių chorai, kurie netgi buvo kviečiami koncertuoti į Marijos teatrą.
Aplankėme Nevskio prospekte - pačiame miesto centre dar XVIII amžiaus viduryje statytą katalikų šv. Kotrinos Aleksandrietės baziliką, vienintelę tokio titulo Rusijoje. Kadaise labai puošni, dabar minimaliai paprasta (ypač lyginant su greta stovinčiomis didingomis auksu ir nuostabiomis freskomis išpuoštomis provoslavų šventovėmis - Kazanės soboru, ir „Spas na Krovi“), tačiau nepaprastai jauki, šviesi, erdvi ir lietuviams ypatingai brangi: juk čia dar XX a. pradžioje skambėjo Česlovo Sasnausko vadovaujamo choro giesmės, būrėsi lietuvių draugijos, čia buvo atidarytos iš pradžių pradinės, vėliau į gimnazijas išaugusios katalikų mokyklos su internatais, kuriose mokėsi daug lietuvių vaikų ir jaunuolių. Čia buvo palaidotas LLV karalius S.A. Poniatovskis, čia kurį laiką saugoti ir kito LLV karaliaus S. Leščinsko palaikai, vėliau iškelti į Vavelį. Dabar čia aukojamos šv. Mišios, vyksta vargonų koncertai.
Turėjome laiko pasigėrėti ir nuostabiu Sankt Peterburgo miestu, pabuvoti Ermitaže, paplaukioti kanalais, stebėti, kaip per keletą minučių skambant įspūdingai muzikai pakyla masyvūs tiltai, kaip džiaugiasi ir linksminasi po laimėtų futbolo rungtynių argentiniečių sirgaliai, gerėtis Peterhorfo fontanais, Puškino miesto Jekaterinos II rūmais su garsiuoju Gintaro kambariu bei nuostabiais parkais, gėlynais, paminklais.
Aplankytas Didysis Naugardas (taip oficialiai nuo 1999 metų vėl vadinamas šis miestas). Mus sužavėjo savo nuostabiais panoraminiais vaizdais, labai gražiai tvarkoma Kremliaus teritorija ir didingu paminklu Rusijos imperijos tūkstantmečiui. Jis pastatytas 1862 metais pagal jauno, vos 23 m. amžiaus, ką tik Dailės institutą baigusio dailininko M.Mikešino projektą. Tarp 129 skulptūrų, vaizduojančių kruopščiai labai kompetentingos komisijos atrinktus istorinius asmenis, yra net 5 lietuviai. Tai ir malonu, ir skaudu, nes, visų pirma, iškraipoma istorija (esą LDK – buvusios Riurikaičių žemės, – tai gidės žodžiai), o antra - Vilniuje mes neturime paminklo nei Vytautui, nei Kęstučiui, nei Algirdui. Tik dėl Daumanto mums širdies neskaudėjo, jis pagerbtas ir Didžiajame Naugarde ir ypač gerbiamas Pskove – ten gal net labiau negu pravoslavų cerkvės proteguojamas Aleksandras Nevskis. Daumantas Pskovo kunigaikščiu buvo vėčės, tai yra visų žmonių renkamas kasmet net 33 metus iš eilės – iki pat jo mirties, jis esą nepralaimėjęs nei vieno mūšio, priešai jo bijoję, o gyventojai jautėsi saugūs, todėl šalia Kremliaus išaugo naujas miestas, iki šiol vadinamas Dovmantov gorod, aplink išaugusį miestą reikėjo statyti naują gynybinę sieną- ji taip pat vadinama Daumanto vardu. Vėlesniais metais Pskovą juosė net 5 gynybinės sienos – 9 km. ilgio su 50 gynybinių bokštų ir dvi upės – plati ir gili Velikaja ir maža, tačiau nenuspėjama Pskova. Sužavėjo Pskovo Kremliaus Šv.Trejybės soboro septynaukštis ikonostasas – platus, net 30 metrų aukščio. Jo barokines – realistines ikonas tapė geriausi Maskvos Oružeinaja palata meistrai, o lengvus skulptūrinius raižinius sukūrė baltarusių menininkai. Įdomu, kad soboras 1930 m. Tarybų valdžios buvo uždarytas, o atidarytas vokiečių, vos jiems užėmus Pskovą 1941 m. liepos pradžioje ir veikia iki šiol.
Sužavėjo ir 17 amžiuje statyti Pskovo pirklių daugiaaukščiai namai – tvirtovės. Išlikusių jų apatinių aukštų sienos storos - iki 2 metrų, jose ir sraigtiniai laiptai, ir tualetai su primityvia kanalizacija, langeliai mažyčiai, grotuoti ir dar uždaromi tvirtomis metalinėmis langinėmis. Apatiniuose aukštuose buvo sandėliai, darbo kambariai, dirbtuvės, trečias aukštas buvo skirtas priėmimams ir pasilinksminimams – čia ir langai didesni, vienoje eilėje. O gyvenama buvo mediniuose viršutiniuose aukštuose. Keli šeimos narių namai ir ūkiniai pastatai supdavo uždarą kiemelį – įspūdis toks kaip kur nors Transilvanijoj ar Kroatijoj. Dabar viename iš tokių namų įsikūręs muziejus ir iždinė, kurioje saugomos labai brangios ikonos, Daumanto kalavijas ir pan., - kitame įsikūręs originalus viešbutis ir restoranas.
Nuobodžiauti nebuvo kada – trys kartu keliaujančios organizacijos pristatė savo veiklą – Lietuvos universitetų moterų asociacijos (LUMA) prezidentė ir XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė Dalia Poškienė pristatė konferencijos “Lietuviai Sankt Peterburge” programą, papasakojo apie iškilių lietuvių, valstybės veikėjų darbus, jų pripažinimą pasaulyje. Kelionės metu sužinojome apie LUMA penkių skyrių Lietuvoje ir vieno JAV veiklą, apie tarptautinį bendradarbiavimą.
Medardo Čoboto Trečiojo amžiaus universiteto (MČTAU) rektorė dr. Zita Žebrauskienė savo entuziastinga kalba uždegė visus gyventi sveikai ir oriai. Daug istorinės medžiagos rengiantis šiai kelionei surinko ir papasakojo MČTAU narė Zita Delfina Mickienė. Apie savo kūrybą pasakojo rašytojas žurnalistas Laimonas Inis. Su ekslibrisų menu supažindino Juozas Rimkus, Apie Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gyvenimą ir Sankt Peterburge praleistus metus papasakojo Teodora Dilkienė, skambėjo bendrakeleivės, G. Deržavino rusų literatūros klubo narės ir ansamblio „Melodija“ vadovės Rimos Kazėnienės dainos. Tai buvo kelionė panaši į pasaką ar labai gražų sapną.
Visos kelionės metu lydėjo keliautojų pasakojimai. XXVII knygos mėgėjų draugijos nariai – Alvydas Surblys, žurnalistas Gediminas Zemlickas, Juozas Rimkus pasakojo apie susitikimus su knygiais, parodas. Lumietės – Kauno skyriaus pirmininkė Audronė Jurevičiūtė, Utenos skyriaus pirmininkė Danutė Mikalajūnienė, Trečiojo amžiaus universiteto žmonės pasakojo apie savo darbus.
Įveikėme šį iššūkį ir dalijamės nepakartojamais įspūdžiais ir džiaugiamės, kad prisilietėme prie istorinių ženklų, kad tiesiame kultūrų tiltus.
Atgal.jpg)
.jpg)
