KULTŪRA
03.29. Vydūnas – tautos mokytojas. Minint filosofo ir dramaturgo Vilhelmo Storostos-Vydūno 150-ąsias gimimo metines
Prof. Ona Voverienė
Kas beatsitiktų, bet kai tauta atsiduria kultūros ir moralės krizėje, ji žiūri į savo praeities kultūrą ir pakyla, kaip Feniksas iš pelenų
Vydūnas
Šiais metais kovo 22 d. minime mūsų tautos mąstytojo, filosofo, dramaturgo, rašytojo ir publicisto 150-ąsias gimimo metines. Šiomis dienomis „Lietuvos aide“ perskaičiau Vydūno prikeltą iš užmaršties mintį, kad „Sienos tvirtybė labai daug priklauso nuo pamato stiprumo“. Lietuvių tautai labai pasisekė, kad jos tautinės kultūros pamatai – kun. Kazimieras Daukša, istorikas Simonas Daukantas ir filosofas Vydūnas – buvo labai stiprūs, atlaikė šimtmečių Istorijos vėjų ir audrų negandas ir iki šiol tvirtai laiko mūsų tautinės kultūros sienas, kurios šiuo metu, globalizmo cunamių plakamos, gerokai išsiūbuotos, bet... atlaikys, nes pamatai stiprūs. Pakils, kaip Feniksas iš pelenų...
Iš fotografijos parodos “Vydūnas. Gyvenimas, mirtis ir kas toliau...” Maironio lietuvių literatūros muziejuje
Vydūno muziejus. Kintai
Vilhelmas Storosta, būsimasis filosofas Vydūnas gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose (Šilutės apskr.) Rengiamas stoti į kunigų seminariją, 1883-1885 metais mokėsi Pilkalnio preparandijoje (parengiamojoje klasėje), vėliau Ragainės seminarijoje (1885-1888). Ją baigęs mokytojavo Kintų pradžios mokykloje (1888-1892), pasižymėjęs, kaip geras mokytojas – Tilžės berniukų gimnazijoje (1892-1912). Mokytojaudamas Tilžėje, 1895 metais įkūrė Tilžės lietuvių giedotojų draugiją ir jai vadovavo 40 metų. 1913-1919 metais, daugiausia vasaromis, studijavo filosofiją, sociologiją, religijos istoriją, meno ir literatūros istoriją, mokėsi anglų, prancūzų ir sanskrito kalbų Greifsvaldo, Halės, Leipcigo ir Berlyno universitetuose. 1902-1935 metais dalyvavo Vokietijos filosofų draugijos veikloje, redagavo žurnalus „Šaltinis“ (1905-1910), „Jaunimas“ (1911-1914), „Naujovė“ (19150, „Darbymetis“ (1921-1925), pats aktyviai juose publikavo savo straipsnius ir bendradarbiavo Didžiosios Lietuvos periodinėje spaudoje. Viena po kitos ėmė rodytis jo parašytos ir išleistos dramos: trilogija „Probočių šešėliai“ (1908), „Amžinoji ugnis“(1913), „Pasaulio gaisras“ (1928); misterijos „Ragana“ (1918); „Jūrų varpai“ (1920); draminės pasakos „Žvaigdžių takai(1912). „Jūratė“(1934); pjesės „Tėviškė“(1908); „Tikroji motinėlė“ (1934); „Senovės balsas“ (1935), komedijos „Birutininkai“ (1910); „Kuir prots“ (1935), „Vergai ir dykiai“ (1919), misterija „Mūsų laimėjimas“ (1913) ir t.t. Pagrindinės jo kūrybos temos: ontologiniai žmogaus būties pagrindai, kultūra, kaip žmoniškumo saviraiška, kultūrinės žmonių santykio su pasauliu formos: pažinimas, menas, dora, žmogus istoriniame kultūros procese, žmogaus socialinis gyvenimas, tautos samprata jo meto moksle ir jo kūryboje.
1907-1914 metais Vydūnas aktyviai dalyvavo dr. Jono Basanavičiaus įkurtoje Lietuvių mokslo draugijos veikloje. 1925 metais tapo Tarptautinio rašytojų sąjungos PEN klubo nariu. 1928 metais dėstė Klaipėdos muzikos mokykloje kultūros istoriją. 1928 metais Kauno universiteto Mokslo Taryba Vilhelmuii Storostai–Vydūnui už jo mokslinę, pedagoginę ir kultūrologinę veiklą suteikė jam filosofijos daktaro garbės vardą. Nuo 1933 metų Vydūnas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos garbės nariu. Nacių okupacijos metais Vydūnas buvo persekiojamas, 1938 metais net įkalintas. 1944 m. kartu su kitais Tilžės gyventojais evakuotas į Vokietiją, apgyvendintas Detmoldo mieste. Ten ir mirė 1953 metų vasario 20 d.
Man artimiausi Vydūno filosofiniai-tautotyriniai darbai. Jais rėmiausi rašydama savo monografiją „Tautotyros etiudai“ (Voverienė Ona. Tautotyros etiudai. – V., 2011). Vydūno nuomone, lietuviai, kaip ir kitų tautų žmonės savo priešistorėje „gyveno atskiromis asmenybėmis šalia viens kito“ ir nejautė savo kilmės vertingumo. Tik atsiradus kultūrai pradėjo formuotis šeimos, vėliau giminės ir galiausiai tautos. Tauta Vydūno filosofijoje – svarbiausia valstybės atrama. Pagal Vydūną, tauta – tai ne tik tam tikrame žemės lopinėlyje gyvenanti žmonių bendruomenė, prisitaikiusi prie vietos sąlygų ir siekianti bendrų tikslų. Svarbiausia tautos formavimosi sąlyga yra kraujo ryšys. Kaip tik kraujyje „tūno tautos slėpinys“ ir tik per jį palaikoma „tautos gyvybė“. Kraujas, anot Vydūno, yra tarsi cementas, sutvirtinantis tautos struktūrą. Tik tai jame yra užkoduoti biologiniai, psichiniai ir intelektualiniai tautos savitumai. Savitą tautinį atspalvį turi ir žmogaus dvasinė kokybė – jo žmoniškumas ir tą bruožą formuojantys veiksniai – mokslas, menas, dora. Kiekviena tauta savo žmoniškumą pasauliui reiškia per kalbą. Kalba yra svarbiausia „žmonių apsireiškimo priemonė“, tiesiogiai tarnaujanti visoms žmoniškumo raiškos formoms: „Kalba yra vyksmas, tvarkomas žmoniško kūno gyvumo, esmės, nuotaikos, nuovokos, protavimo ir sąmoningėjimo dėsnių vyksmas, kuriame dalyvauja panašių savumų žmonės. Kitaip tariant, kiekvienos tautos kalba yra atskira žmoniškumo giesmė“. Tautos, Vydūno nuomone, atsiradusios ne tam, kad žmonija būtų suskaldyta ir kad nuo to susiskaldymo kentėtų, o tam, kad jos bendrautų ir viena kitai padėtų tobulinti visą žmoniją. Visą savo gyvenimą Vydūnas siekė išryškinti savo tautos galimybių potencialą, sustiprinti jos pačios savigarbą, išugdyti atsparumą nutautinimo vėjams, parodyti pasauliui jos kultūrinį gyvybingumą, skatinti kuo gilesnį tautiečių žmoniškumo atsiskleidimą, kuris stimuliuojamai veiktų kitų tautų žmoniškumo augimą. Būtent čia ir esanti lietuvių tautos išlikimo galimybė ir prasmė. Tauta, siejama vieno kraujo, jos kalbos, gyvenamos vietos ir jos svarbiausių gyvenimo tikslų, deja, nėra vieningas socialinis vienetas. Ją skaldo tautiečių turtinė nelygybė, klasinis antagonizmas, tautos viduje vykstanti luomų kova, todėl kyla įvairiausi nesutarimai, net maištai ir revoliucijos tautų viduje. Žvelgdamas į tuos reiškinius iš humanistinių pozicijų, Vydūnas mano, kad „Mūsų dienų perversmų keliu tolyn žengiant, tegali pasidaryti žmonėms kuo didesnis prispaudimas, pajungimas ir pavergimas“. Todėl visuomenė, siekdama sumažinti luominį antagonizmą, privalo teisingai ir išmintingai formuoti tos visuomenės raidos tendencijas ir nuostatas. Istorija rodo, kad darbininkų nepasitenkinimas dažniausiai kyla ne dėl socialinės nelygybės, bet dėl materialinių dalykų, suponuojamų materialinės-techninės kultūros įsigalėjimo. Vydūno nuomone, tautos valdžia, norėdama taikos ir ramybės savo visuomenėje turėtų visuomenę orientuoti ne tik į materialinį suinteresuotumą, bet ir į dvasinę kūrybą, ugdyti šalyje dvasinę kultūrą ir kūrybą, teikiančią žmogui pasitenkinimą ir jo gyvenimo prasmę. Žmogus – tai aukščiausia pasaulio evoliucijos pakopa. Jo sparnai – tai dvasingumas ir jo užslėptosios galios, darančios žmogų kūrėju – kasdienybėje, literatūroje, moksle ir mene. Kultūra – svarbiausias gyvenimo variklis. Visatos kūrybinių galių pratęsimas žmoguje. Kiekvienai tautai svarbiausia yra sudaryti sąlygas jos individo dvasiniam tobulėjimui per pažinimą, meną, dorą. Į Tautą Vydūnas žvelgia kaip į kūrybos galių kūdikį. Kuo kultūringesnė tauta, tuo labiau ji gali žadinti ir ugdyti žmoniškumą, tuo ji gyvybingesnė ir įdomesnė pasauliui. Vydūnas savo kūryboje kritikavo kapitalizmą ne tik dėl jo garbinamos materialinės techninės kultūros antstato, bet ir dėl jo valdžių arogancijos, paprasto žmogaus skriaudimo ir žeminimo. Mąstytojo nuomone, vienas svarbiausių dabarties kultūros ir valdymo uždavinių yra deramai susiorientuoti materialinių ir dvasinių vertybių hierarchijoje, materialinę kultūrą subordinuoti dvasinei, ypatingą dėmesį skirti asmenybės ir visuomenės tauresnio žmoniškumo ugdymui, naujos humanistinės kultūros kūrimui (Voverienė Ona. Tautotyros etiudai. – V., 2011. – P.84-87).
Taigi Vydūno požiūris į tautos ir valdžios santykį ir tų santykių harmonizavimą, tobulinimą yra visiškai šiuolaikiškas, nors jo mintys yra užrašytos prieš šimtą metų. Kartais kyla toks jausmas, tarsi Vydūnas būtų šalia, stebėtų ir mąstytų apie šių dienų aktualijas ir spręstų šių dienų problemas. Žiūrint į Seimo nuolat kovojančius tarpusavyje dėl visokiausių menkniekių grenadierius, paskaičius Vydūną atrodo, kad tos seimūnų niekdarystės kyla tik dėl to, kad besiriejantys yra pernelyg mokyti ir susireikšminę. Jo nuomone, „Išauklėtieji žmonės turėtų būti ir aiškesni, vienodesni, turėtų būti pilnesni, harmoningesni vienetai. Jų asmenybė turėtų būti, taip sakant, apvali, tvirta. O vis daugiau aiškėja, kaip augančiojoje inteligentijoje randasi vis daugiau suyrančių asmenybių, negu „tamsiojoje“ liaudyje. Yra tam tikrai visokių priežasčių. Bet man rodosi, kad vyriausiosios randasi moksle. Todėl tūli mokslus einantieji pasidaro stačiai bendrojo gyvenimo sprogdintojais. Jų asmenybės neturi harmonės, bet juose yra juos pačius sprogdinančių elementų.“ (Vydūnas / Darbymetis. – 1924, Nr. 8, p. 26-38 // Lietuvos aidas. – 2018, kovo 17, p. 6).
Tą Vydūno tezę patikrinau savo darbinėje praktikoje, kai dar buvau „sovietų valdžia savo skyriuje“. Dvi besierzeliuojančias tarpusavyje darbuotojas nubaudžiau, jas abi išklausiusi, ir padariusi savo išvadą, kad kaltos abi, kadangi sudrumstė skyriuje psichologinį klimatą, būrė savo simpatikų grupes, griovė darbo darną kolektyve. Atėmiau iš jų abiejų tryliktą atlyginimą. Užteko to vieno įvykio. Vėliau vienuolika metų skyriuje buvo darna ir ramybė.
Atgal
