VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

03.11. Vasario šešioliktosios šimtmečio aidai. Šventės dovana – išvyka

Julius Norkevičius

Prezidentė televizijos žiūrovus ne kartą ragino Vasario 16-osios šimtmetį švęsti sumaniai. Vilniaus edukologijos universiteto dėstytoja Vilija Janušauskienė ir jos vyras Skaičiavimo centro matematikas Rimas šalies vadovės raginimą išgirdo. Artėjant šiai svarbiai datai nusipirko tris dėžutes geltonų, žalių ir raudonų žvakių, pirmųjų nedrąsiai besiskleidžiančių gėlyčių.

Julius Norkevičius

Po oficialių šventės renginių jie pasikvietė bičiulius šių eilučių autorių ir jo žmoną Reginą, kaimynę Romą Dambrauskaitę Brogienę ir patraukė į Rasų kapines, kurios amžinam poilsiui priglaudė daug Lietuvai nusipelniusių žmonių.

Rasose besiilsinčiųjų pagerbimas prasidėjo nuo šalies patriarcho, perskaičiusio Vasario 16-osios aktą Jono Basanavičiaus kapo, kuris jau skendėjo gėlių, ramiai plazdančių žvakučių jūroje, pasipildė Vilijos trispalve žvakučių kompozicija, kuklia puokštele. Pagarbos, tylos minutės kelionė tęsėsi, uždegant žvakutes rašytojams Vincui Mykolaičiui Putinui, Baliui Sruogai, kitiems šalies didžiavyriams. Baigėsi prie M. K. Čiurlionio ir jo papėdėje prigludusio nežinomo Lietuvos kareivio kapo.

Čia nebuvome vieniši. Panašiu maršrutu vaikštinėjo nemažai jaunim0, paauglių, šeimų su vaikais. Jų pagarbos, atminties ženklas – uždegtos žvakutės, į sniegą įbertas žiedas, trispalvė vėliavėlė gausino jau anksčiau čia apsilankiusiųjų paliktus meilės, padėkos simbolius.

Šventinė išvyka kapinėse nesibaigė. Iš čia skubėjome į Medininkus. Gyvenvietė pasirinkta neatsitiktinai. Istoriniai šaltiniai skelbia: šioje pilyje Lietuvos karalius Mindaugas pasirašė ne vieną sutartį, kitus mūsų šaliai svarbius dokumentus. Todėl Vasario 16-osios šventės proga čia apsilankė nemažai jaunimo, paauglių, šeimų su vaikais. Mes irgi vaikščiojome po erdvų pilies kiemą, paskendę prisiminimuose.

Pasigrožėję Juozapinės kalvų aukštosiomis bei žemesnėmis viršūnėmis, pasukome Lietuvos – Baltarusijos pasienio kryptimi. Sustojome prie memorialo, omoniečių sušaudytiems Medininkų pasieniečiams, muitininkams, saugojusiems atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos ramybę. Ir mes tylos minute, maldele „Amžiną atilsį, duok Viešpatie“, bendra trispalve kompozicija bei kiekvienam individualia žvakute pagerbėme Medininkų tragedijos didvyrius.

Memorialas Medininkų žudynių aukoms

Čia apsilankėme ne pirmieji. Šviesiai iškritusi plonutės sniego dangos pėdsakai sakė, kad prieš mus šio pasienio aukas pagerbė dar trys lankytojai.

Vakarėjo, kai pasukome Vilniaus link. Kol leido šviesa, grožėjomės kalvotomis Vilniaus apylinkėmis, sniegu pasipuošusiais miškeliais, Šumsko, Kenos, kitų gyvenviečių vakaro ramybe.

Išvyka – artimų bičiulių pati brangiausia Vasario 16-osios šimtmečio dovana, kurios ilgai nepamiršime.

 

Atgal