VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

01.09. “Ūkininko“ šviesa ir spindesys

Birutė Silevičienė, LKRS ir Valdybos narė

“Ūkininkas“ – žurnalas Lietuvos kaimui ir miestui, įsteigtas 1890 m., atkurtas 1989 m., jame spausdinama Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narių poezija ir proza. Kad ši knyga pasiektų skaitytoją, daug pastangų įdėjo LKRS pirmininkas Kostas Fedaravičius, tad visų autorių vardu tariu jam nuoširdų ačiū.

 Žurnalo „Ūkininkas“ viršelis

Naujausias numeris – jau 296. Skaičiau neskubėdama, stengiausi įsigilinti į autorių mintis. Jautriai skamba eiliuoti išgyvenimai, prisiminimai, skatinantys mylėti gimtinę, širdies skausmas, nesusikalbant lietuviškai su vaikaičiais, išvykusiais į užsienį...

 „Lietuvos aido“ skaitytojams pateikiu keletą autorių eilėraščių ir prozos ištraukų, spausdinamų šiame žurnale.

Išminties grūdų ieškojimas

Reda Kiselytė, Rokiškis

“Gyvenimo svajones apraizgiau vadelėmis, kad neišsprūstų, kad gyventų...

Tylus ir ramus savaitgalis. Sklaidau „Šventojo Rašto" puslapius. Visuomet smalsu dar ir dar kartą paskaityti „Jobo knygą", „Išminties knygą", „Patarlių knygą"... Dar kartą sklaidau žurnalų komplektą „Aš ir psichologija". Juose sistemingai sudėlioti knygų skirtukai ir lipnūs spalvoti lapeliai. Tai kelrodės žvaigždės, ką iš šių žurnalų reikėtų perskaityti, ką pasižymėti savo užrašuose. Maloniai plaukiu išminties jūra... Ir tikiu surasti patį brandžiausią išminties grūdą. Į kelionę pasiimu vieno žymiausių antikos filosofų Lucijaus Anėjaus Senekos veikalą „Laiškai Lucijui". Tai nepaprastai didelė vertybė.

Vadovaudamasi filosofijos klasikos žvaigžde, suformuluoju sau uždavinį: „Kvailumas gali užsiropšti iki išminties, bet išmintis niekada nenusirita iki kvailumo". Saugau, branginu išmintį.

Sėkmingai man pavyksta atsiplėšti nuo skubėjimo rato, jau palikau kasdienybės rutiną, nuslūgo įtampa, susigūžęs į šalį nukiūtino stresas.“

Tėviškė sugrąžina žmogų į gimtąsias vietas

Albinas Klizas, Gargždai

“Pamenu, į Mamos tėviškę, pas dėdę Praną, mane vaikystėje atveždavo ir palikdavo kokiai savaitei, kad galėčiau su pusbroliais ir pussesere pažaisti, pasižmonėti. Tada dar nebuvo kilusi mintis, kad čia, šiame kaime, prabėgo mano Mamos vaikystė. Mano vaikystės laikų atmintis taip įsirėžė, kad net dabar, palydėjus tiek dešimtmečių, nebuvo sunku atkurti mirusią netoliese to plento didelę sodybą su sodu. Aš, atrodo, matau net atšlaimą, lentomis lentelėmis išklotą, kad galėtų tetos ir dėdė Pranas pasiekti tvartą, kluoną, bet, svarbiausia, kasdien atsinešti vandens. Kartais šiame atšlaime vežimai taip įklimpdavo pažliugusiame lauke, ypač pavasarį ar vėlyvą rudenį, kad reikėdavo kviestis stiprių vyrų talkos. Jei nebūtų paklotų lentgalių, tai ir neišsikapanosi, net vaikams prireikdavo suaugusiųjų paramos.

Nušuoliavus daugeliui metelių į gyvenimo aukštumas, o atmintis vis nuolat atkurdavo tuos nuolatinius vaikystės vaizdus. Bet tas laikas nesugebėjo ištrinti tų mano išgyventų vaikystės prisiminimų.“

 

Šviesa ir meilė

Algirdas Kavaliauskas, Visaginas

“...Ir staiga tarpduryje pasirodė tėtis. Lyg niekur nieko, prie durų pakabino kepurę ir švarką, priėjęs pabučiavo mamą, o mane taip ūžtelėjo aukštyn, kad viršugalviu pasiekiau lubas. Kaip visada lengvai sugavęs dar paūžčiojo į šalis, tada pastatė ant žemės. Pasižiūrėjo man į akis savo maloniu šviesiu žvilgsniu ir pamerkęs viena akimi, iš kelnių kišenių ištraukė kriaušes. Mes turime visokių vaisių, bet kriaušių ne. Trys prisirpusios kriaušės padėtos ant stalo. Pūpsojo labai didelės. Mūsų apylinkėse tikrai tokių nėra. Turbūt skanios. Gal net labai skanios. Jos dabar guli tiesiai prieš mane. Mama su tėčiu šypsosi. Jis vieną kriaušę pastumia link manęs. Ją greitai suvalgau. Tėtis link manęs pastumia antrą - jis jų prieš sugrįždamas ligi soties prisikirtęs. Mama kažkodėl nusišypso. Pagalvoju: gera suaugusiam vyrui. Jeigu suvalgysiu antrąją, turbūt greičiau augsiu. Tėtis privalgęs. Nenori. Mamai lieka. Sušveičiu ir apsilaižau. Skanumėlis! Ir paskutinę geltoną pūstašonę motina pastumia link manęs. Paėmiau, bet prisiminiau: mes abu visą rytą kartu. Nieko panašaus į kriaušę ji tikrai neskanavo. Šįryt ji nė trupinio burnoje neturėjo! Stveriu jos ranką ir įdedu kriaušę. Ji minutėlę sustingsta. Nejuda, net nekrusteli. Tėtis šypsosi. Mama įsideda vaisių į prijuostės kišenę.“

 

Ar aš kalta?

Elena Dekaminavičienė, Marijampolė

Myliu tave - aš priesaiką daviau prieš Dievą,

Norėjau būti mylima - to jausmo nieks nesuvaldys.

Tu pakerėjai gerumu - kuždėjo man širdis:

Nes tavyje mačiau aš vyrą, draugą, tėvą.

 

Tikriausiai aš buvau akla, kurčia arba įsimylėjus,

Kad galima net nekalbėt ir nieko nežadėti.

Jeigu nemoki jausti ir karštai mylėti,

Kankintis teks abiem, tam jausmui neatėjus.

 

Ar aš kalta, kad savo jautrią širdį

Paskyriau tau - svajones ir jausmus.

Kad blogio keras tavyje nuožmus

Užgoš ir meilę nuoskaudom tegirdys.

 

Kad tamsią naktį, kol išauš rytojus,

Stovėdama prie lango, aš laukiau vis tavęs,

Žvaigždelių klausiau, ar tave parves?

Gal atsitiko kelyje kas nors?.. Pavojus?..

 

Sakyk, kodėl pamynei meilę mano?

Kodėl jausmus sutrypei kaip į purvą juodą?

Ar nežinai, kad meilė neima, bet duoda?

Ir keista tik - nė žodžio jau žmogus neišlemena...

 

 

Esu toks, kokiu išlikau

Julijonas Kęstutis Malinauskas, Kėdainiai

Esu it riedulys Lietuvos,

Laiko tėkmės neštas.

Išvargusiom rankom laikytas,

Pakrantėj Šventosios išlytas.

 

Aš toks, koks išlikęs esu,

It varpelis bevertis.

Nulipdytas iš pušelės sakų,

Suskilęs nuo dūžių skaudžių.

 

Laikas bėga pro mano akis,

Vaizduose paskendęs esu.

Sutinku su viskuo, ką piešia viltis,

Kai kerta likimas šaknis.

 

Aš išeinu

Kostas Fedaravičius, Jonava

***

Aš išeinu. Pasaulis mano

Pavargo būt su manimi.

Tik spalis lapų bandą gano

Ir svaidosi geltona ugnimi.

 

Bet ta ugnis - šalta, beširdė –

Keliauja kloniais murzinais...

Mane gyvenimas nugirdė

Juodųjų sopulių vynais.

***

Vyšnių takas

Petronėlė Adomaitienė, Domeikava, Kauno r.

Jau pavasaris - vyšnios pražydo,

Prisipildė jų kvapo laukai.

Išnešios baltus žiedlapius vėjas,

Bus balti visi sodo takai.

 

Kažkas eis tuo taku ir stebėsis,

Kad dar soduose sniego tiek daug...

Per tą sodą kaip stirna liuoksėsi,

Nes po žydinčia vyšnia jis lauks.

 

Apkabins, palytės tavo plaukus

Ir balčiausią šakelę visų

Nuskynęs, įpins tau į plaukus,

Pasakys: „Tinka tau prie kasų".

 

Balta, žydinti vyšnios šakelė

Pasakys, kaip jis myli tave.

Tu su ja iškeliausi į kelią,

Tik paklausi: „Ar lauksi manęs?"

 

„Taip, aš lauksiu" - sakys mylimasis.

Išlydėjęs tave - jis liūdės.

Paprašys, kad iš kelio sugrįžtum,

Kai sode baltos vyšnios žydės.

 

Tėvynės laisvė

Vida Vosylienė, Paežeriai, Vilkaviškio r.

Nebuvo čia taigos,

tik šiurpus atskridęs vėjas,

šaltos žiemos speiguos

mirties kelius pasėjęs,

pūškavo per gimtinę

ir krauju laistė žemę,

nuo sielvarto ir skausmo

širdys, akys aptemę.

Sausio pūgoj sustingo,

viltys lietuviškoj dainoj -

už laisvę ir Tėvynę nelygioje kovoj...

Nuo žiliausios senovės

Tėvynės laisvę ginam,

kaip reikia ją išsaugot -

šiandien daug kas nežino...

***

Kelionė laiku

Vida Sereikienė, Dembava, Panevėžio r.

Besniegės Kalėdos pradėjo

Naujus Liturginius metus,

O, Joms besibaigiant, baltai

Dangus užklojo laukus.

 

Atvertus debesų žemėlapį,

Radau daug puikių minčių...

Džiaugiuosi įsiterpdama

Pasaulyje anūkų ir vaikų.

 

Tiesa viena - jos versijų nebūna!

Svarbiausia tai, kas svarbu,

O ne visuomenės tribūna,

Kol dar keliauju savuoju laiku.

 

Žmonės perkami emocijomis!

Tad tariu sudie praėjusiai dienai.

Nebežavi visuotinės ovacijos...

Tariu: sveika! akimirkai kiekvienai.

 

Varpų gaudimas kviečia

Į kitą erdvę, kitokiu žvilgsniu

Pažvelgt į gyvenimo esmę...

Ir užfiksuoti širdimi

Buvimo prasmę.

 

 

Atgal