Kultūra
07.01. Vasaros vainiko šventė
Vytautas Baškys
Artėjanti šventė Valstybės – Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena primena, jog XIII a. Lietuvos karalystė yra iškiliausias mūsų istorijos laikmetis, nuo 1253 metų tvirtina mūsų laisvės jausmą ir tvirtina tautos savitumą Europoje. Atsiveria praeitis, kuri valstybės suvereniteto požiūriu susilieja su dabartimi.
Praėję amžiai paliko gausų kultūros paveldą, tačiau XIII amžiaus įvykiai susieti su lemtingais šviečiamosios epochos įvykiais Europoje. Nušvitusi istorija, iškilęs Lietuvos karalystės Mindaugo sostas, kaip svarbiausioji valstybės institucija atveria protėvių nužymėtą Lietuvos valstybės suvereno gairę ateities kartoms.
Su karaliaus Mindaugo vardu atpažįstame save istorijoje ir pasaulyje. Jis kaip uola istorijoje, į kurią atsitrenkia žaibai. Jo autoritetas visais amžiais teikęs stiprybės ypač suspindo XX a. pradžioje. Lietuvai po šimtmečių negandų pakilus nepriklausomybėn, karaliaus įvaizdis buvo tapęs kelrode žvaigžde. Jo neužgožė vėlesnė didžiųjų kunigaikščių LDK teritorinė plėtra.
Didžioji tautos šventė atgimė 1990 metais. Karaliaus Mindaugo kolegija prie Medininkų aukščiausioje Lietuvos Juozapinės kalno viršukalnėje organizavo paminklinio akmens karaliuiMindaugui pastatymą, o liepos 6 d. prie paminklinio akmens surengė Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo šventę, anot Plinijaus „Džiaugsmo diena baltu akmenėliu pažymėta”.Iškiliausia aukštuma, seniausia Lietuvos šventė. O svarbiausia – iškeltas istorinis karaliaus Mindaugo autoritetas, jo iškilumas Lietuvai.
Lietuvos karaliaus Mindaugas. Skulptorius Jonas Naruševičius
Garsas apie atgimusią Vainikavimo šventę nuo Medininkų aukštumos pasiekė Vilnių, aprėpė visą kraštą. Tais pat 1990 metais spalio 25 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba įtvirtino „Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną“ valstybine švente. Atgimusi Lietuvos karalystės šlovė rodė įvykusį istorinių akcentų virsmą.Paminklinio akmens pastatymas buvo įvardytas didžiąja iniciatyva. Šventinių renginių programai buvo sukurti „Žodžiai iš Lietuvos padangės“ ir kitos prakalbos.
Žodžiai iš Lietuvos padangės
Kiekvienas tėvynės rytas prasideda ant tekančios saulės apšviestų aukštumų. Pirmieji spinduliai ant Medininkų aukštumos, ant paminklinio akmens karaliui Mindaugui. Stovi jis aukštai, lyg girių galiūnas stumbras į akmenines Medininkų pilies sienas dairosi, į praėjusių amžių galybę.
Prakalbinkime čia istoriją, įžiebkime melsvą praeities ugnį. Išgirskime šlovės trimitų garsą. Pakilę aukštai, kartu su paukščiais žvelgiame į sostinę Vilnių, į melsvame tolyje banguojančią gintarinę Baltiją, ir girdime kaip į krantą ritasi atgimimo bangos.
Minties ir žvilgsnio niekas nesulaiko. Net skaudi valstybinė siena už dygaus eglių viršūnių miško bejėgė paslėpti senosios Ašmenos žemės bokštus. Už jų – karaliaus Mindaugo gynybinių pilių grandinė: Krėva, Lyda, Gardinas, Naugardukas... iki pat Brastos. Tai kas, kad dalis to krašto dabar šešėlyje, kad jame šeimininkauja kiti žmonės ir kalba kitaip – praeitis mūsų, kaip ir mylintys žvilgsniai, dėmesys, glostantis tą kraštą – mes su tavimi.
Žvelgiu į žvakės liepsną, į atšvaitus ant paminklinio akmens, ant iškaltos karūnos ir girdžiu tų amžių balsą, karaliaus Mindaugo pasveikinimą „visiems, kuriuos ši žinia pasieks“ ir klausiu: ar girdime amžių balsą, ar jaučiame karaliaus Mindaugo kurtą baltų žemių vienybės dvasią?
– Dėkojame karaliui ir pažeriu saują žemės ant žaizdotos kalno viršūnės, tegul kelia žolę į Tėvynės padangę, sugeria pirmuosius ryto spindulius ir mūsų jausmus.
Sako, – bandė pilį sugriauti, istoriją klastoti, paminklinį akmenį nuo kalno nuversti; kad tamsoje urzgia grėsmės nasrai, šnypščia klastos šliužai ir graso. Tai žemės nerimo būklė, kažkada Vorutos pilyje, dabar Baltijos kelyje ryžtas Tėvynę apgynė.
Ar regėjote didžiavyrius keliančius į kalną atmintį, keleivius, kurie kalno viršūnėje uždega atminimo liepsną ir pažeria žemės saują – te kelia žolę į tėvynės padangę, sugeria pirmuosius ryto spindulius ir mūsų jausmus, nusilenkiančius papėdėje amžinoje sargyboje budinčiam didvyriui karininkui Antanui Juozapavičiui. Lietuvos kariuomenės kūrėjo atminimui įtvirtinti kilnūs jo žodžiai„Aš esu lietuvis. Tai yramano garbė“.
– Išgirskime, gaudžia amžių varpai; išgirskime, plaka žemės nerimo širdis. Liepos 6-ąją Lietuvos padangėje aušta karaliaus Mindaugo rytas, plaka istorijos širdis; aušta karaliaus Mindaugo atvertas krašto nepriklausomybės rytas.
Meninė kūryba Mindaugo karūnos šventei
Kasmet Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną Lietuva pasitinka šventiniais renginiais, iškilmingomis prakalbomis, atveria istorinio kultūros paveldo spalvas. Čiurlionio kūrybos Lietuvos kraštovaizdis susietas su karaliaus Mindaugo atverta krašto nepriklausomybės idėja skamba muzikos garsais, prabyla filosofiniu turiniu, teikia žavesio kupiną laisvės pajautą, kuri ir dabar, Lietuvos piliakalnių metais primena, jo indėlį į gyvybe alsuojančios mūsų kultūros paveldo tradicijų puoselėjimą.
Toks Čiurlionio paveikslo „Vasaros sonata. Alegro“ vaizdas ne tik romantiškai simboliškas gamtovaizdis, bet ir lietuviškos dvasios savita pasaulėjauta. Paveikslo gamtos grožis ir nuojauta kažko reikšmingo primena tai, kas yra tikra ir kas atgimusiu regėjimu Liepos 6-ąją žadina vaizduotę. Todėl šiai erdvei reikia atidos, įvertinti įprasmintą, tarpstantį, kupiną žemiško grožio ir ilgesio pasaulėvaizdį.
Paveikslo, priekiniame plane romantiški kalnai, kelias vedantis į aukštumą, vingiuoti šlaitai nužymėti medžių eilėmis lyg eisena žengianti į viršūnę. Pasakiškame reginyje tarp uolų viršūnių nutiesti tiltai veda į šventovę, kurioje aukuras, papėdėje kolonos vartai ir anga į piramidę virš kurios saulė. Priekalnėje liepsnojantys aukurai.
Vasaros-sonata Alegro. 1908 m. M.K. Čiurlionis
Paveiksle už kalnų plyti ežero platybė. Burlaiviai, salos, kuriose liepsnoja aukurai. Miglotame tolyje – kita pakrantė, pro pilies vartus atsiveria kita erdvė, kurią gaubia rūkas. Veikia tai, kas– linijų ir erdvės ritmu sukuria nuotaiką. Atmintis amžiais kursto laisvės liepsną – tai mūsų sąmonės žarija, kuri dvelkia tautos savitumo, prigimties pajautą. Tai karalystės laikmečio žinia.
Ant vieno aukuro (dešinėje) Čiurlionis savo inicialus M.K. užrašė kiliaraščiu, tuo pabrėždamas protėvių ryšį su protėvyne Mesopotamijoje ir civilizaciją, iš kurios mūsų protėviai atsikėlė į Baltijos kraštą. Tą senųjų indoarijų atsikėlimo kelią pagrindė dr. J. Basanavičius. Tai mūsų dausos.
Pasakiškas vaizdas susietas su Čiurlionio gyvenimu, su aplinkos pažinimu. 1889 m. pirmoji jo kelionė į Plungę padarė didelį įspūdį. Čia būdamas Plungės rūmų orkestro dalyviu žavėjosi Gondingos piliakalnio, Platelių ežero erdvės peizažo didingumu, pamilo Žemaitijos grožį. Platelių ežero krantai labai vingiuoti, ežere 7 salos, kurių įdomiausia yra Pilies, primenanti senųjų amžių Lietuvos valdovų pilį.
*
Čiurlionio kūryba, įprasmindama laikmečio idėjas, lūkesčius ir negandas, tarsi regėjo ateitį kurioje gyvenimo dėsniai nesikeičia. Pratęsiant mintis dėl idėjos paminklo Lukiškių aikštėje pastatymo ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo, str. „J. Basanavičius, M.K. Čiurlionis – ir memorialas Lietuvos šimtmečiui“ („Lietuvos aidas“ 2017 m. birželio 20 d. Vytautas Baškys), greta tautos patriarcho skulptūros bei kovotojų už laisvę įamžinimui susidomėjimą kelia ir Čiurlionio kūrybos paveikslas. „Vasaros sonata. Alegro“ vaizde aukuro liepsna apibendrina nepalaužiama tautos dvasios stiprybę laisvei.
*
Čiurlionio idėja, susiedama Lietuvos kraštovaizdį su tautos pasaulėjauta, su krašto nepriklausomybės idėja padarė meno kūrinį nemirtingu. Įspūdingas vaizdas, jausmų taurumas įkvepia šventėje prabilti vasaros vainiko žodžiais:
Vasaros vainiko šventė
Kasmet ateina vasara ir jaučiam šventę. Praėję amžiai iš piliakalnių skelbia žinią, į mūsų laikmetį sutelkia garsą nemirtingą. Džiugi žinia iš 1236-ųjų metų. Liepos 6-tąją – istorija nušvinta nuo šlovės vainiko Lietuvos karaliaus. Išaukštinta diena pasiekia apogėjų, karalius Mindaugas ir karalienė Marta; jų sūnūs: Vaišvilkas, Ruklys, Rupeikis Lietuvos stiprybė!, šviesa ir himnas, vėliava trispalvė iš praeities stiprybę kelia.
Toks begalinis šventės troškulys. Auksinė saulės diadema ir širdies plakimas, didybės jausmas kvapą gniaužia. Ir žemė gaudžia, varpas iškilmių dienoj, nuskaidrintoj kovų ir pergalių pašvaistėje Aušrą. Saulėteky iš prigimties atsiveria liepsna ir nepakeisi. Virpėjimas jausmų, aukščiau kalnų pakilę paukščiai skrenda – tu sugrįžai Tėvynės valanda. Čia aisčių baltiškas dangus, Praamžiaus paslaptis, pasaulio pažinimo jausmas.
Toks vasaros dienos jautrumas. Vasarvidis, svaigina liepžiedžių midus, pasklidęs pergalės vainiko aromatas, su Laisvės didvyriais prie monumento pjedestalo susitelkiam – aukuro kaitroj ištirpsta negandos ir nuoskaudos patirtos, plevena atminimas – trokštam jausmo, dvasios prakilnumo žodžių.
Dangaus erdvėj gaisai, sparnai laisvūnų debesų. Atgyja vardas Vilniaus Vorutos pilies galia, jis kaip liepsna pasklidęs Minijos, Mintaujos, Minčiagirės vardais. Šios šventės orumu karalius Mindaugas kartu su mumis. Iškėlę vėliavas prisiekiam Lietuvos karaliui – mes būsim ištvermingi ir atkaklūs gynybai laisvės. Mes vardą didį į šlovės viršūnę keliam tariam: Mindaugai! Suvokę nuopelnus, tą vardą tris kartus skanduojam: Min-dau-gai! Min-dau-gai! Min-dau-gai!
– Karaliau Mindaugai! Tėvynės garsui pakilai, galybės tavo neuždengs rūkai. Pašlovinta, pasklidusi galia kaip kietas kalavijo plienas. Ir įkvėpimas laisvei.
Atgal
.jpg)
