Kultūra
04.25. Šimtmetis jau prasidėjo
Aleksandras Šidlauskas
Kiekvienas jubiliejus yra tam tikras atskaitos taškas, liudijantis istorinę atmintį, bendruomenės susitelkimą, tautos siekį įamžinti svarbiausius praeities įvykius ir asmenybes. Tai ne tiktai valstybės garbės ženklas, bet ir kiekvieno valstybės piliečio sąžinės reikalas. Taip kalbama, kai ruošiamasi žymiam šalies jubiliejiniam renginiui. Laikas nenumaldomai artina naujosios Lietuvos įkūrimo šimtąsias metines – Vasario šešioliktoji tapo antrojo valstybingumo pradžios simboliu, kurios minėjimas sovietmečiu buvo kategoriškai draudžiamas ir smerkiamas. Ne vienas sovietų Lietuvos sąmoningas pilietis nukentėjo, buvo represuotas, gydomas priverstinai psichiatrinėse ligoninėse, šalinamas iš darbo šalinamas iš tuometinės vienintelės komunistų partijos.
Prasidėjo aktyvus paruošiamasis jubiliejinis darbas, parengtas priemonių planas, numatantis konkrečią veiklą: paminklų statymas, knygų leidyba, konferencijos, jubiliejiniai minėjimai, oficiali reklama, supažindinanti savą kraštą ir pasaulio visuomenę su šia itin iškilia data. Tai nelyginant gimtadienio šventė, o šimtas metų pažymi nueitą plėtotės kelią. Su pakilimu paskelbus žemės reformą, su enciklopedijos leidimu, žemės ūkio ir kultūros atsigavimu. Ir, aišku, su slogiu ir nuožmiu sovietmečiu, išmušusiu valstybę iš pasirinkto laisvės ir nepriklausomybės kelio, sunaikinusiu kaimo patriarchalinius pagrindus. Prasidėjo milžiniškos tremtys, kalinimai ir represijos, išdraskytos dvarvietės, sunaikinti tautos paminklai, uždarytos bažnyčios. Kiekvienai socialinei, ekonominei ir kultūrinei grandžiai „vadovavo“ Maskvos partokratai ir jų statytiniai vietininkai čia, Lietuvoje. Laimė, gimė Persitvarkymo sąjūdis (1988 m. birželio 3 d.), atvėręs naują tautos valstybingumo puslapį, atvedęs Lietuvą į pasaulio bendrijų šeimą. Pastarasis amžiaus ketvirtis – naujos Lietuvos kūrimas ir kūrimasis, tolesnė valstybingumo raida, naujosios savivaldos plėtra ir ekonomikos plėtotė rinkos sąlygomis. Lietuva savarankiškai ir tvirtai stojasi ant savo kojų.
Jubiliejai tampa apmąstymų ir apibendrinimų metas, nueito kelio įvertinimas, perspektyvų nubrėžimas, aktualių gyvensenos problemų sprendinių metas. Istorija nieko neišdildo, tiktai laikas mėgsta kai ką užmaršinti ar prislopinti. Sukruto istorikai ir politikai, kultūrologai ir menotyrininkai, kaupdami ir apibendrindami šimtmečio medžiagą, redaguodami ar papildydami savo rankraščius, ieškodami naujų šaltinių. Matyt, neatsitiktinai didžiojo jubiliejaus išvakarėse kauniškis profesorius Liudas Mažylis Berlyno diplomatijos archyve surado Vasario šešioliktosios akto originalą lietuvių ir vokiečių kalbomis, pasirašytą visų dvidešimties signatarų. Kiek metų ieškota?
Manytina, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, sąmoningas tautos žmogus, jeigu ne darbais, tai bent mintimis ar prisiminimais giliai sąmonėje, pasąmonėje ar širdyje gebės kartu su visa Lietuva, belaukiančia garbingo šventės, vėl ir vėl pavaikščios gimtojo krašto keliais, kuriais ėjo savanoriai, partizanai, tremtiniai, padės gėlių puokštę ant signataro kapo, pasimels prie to kryžiaus, kuris buvo pastatytos Nepriklausomybės dešimtmečio proga. Tokių dvasinių intencijų galima būtų suminėti ne vieną dešimtį. Nesunku pasiūlyti, bet, deja, padaryti yra žymiai sunkiau. Tad pats metas sukrusti ir subrusti, nes kiekviena dovana savo tautai reiškia didžią pagarbą savo gimtajai žemei, tėvų ir prosenelių puoselėtai. Augintas rugys, statytas koplytstulpis, tiestas vieškelis, ręstas namas (troba, pirkia, stuba, gryčia), kastas šulinys, į obelį keltas inkilas, veistas sodas, dirbdintas grėblys, pirkta maldaknygė, austas drobės rietimas, auginta darželio rūta, baltai dažytos langinės, klausytasi radijo, įsigytas dviratis, išdrožtos slidės... taip ir norisi sugrįžti į gerąjį prieškarinį ir pokarinę kaimą, kuriame dar tvyrojo guvi valstietiška dvasia, skambėjo tarmės žodis, gražiai kaimynautasi, auginta keturvaikė šeima, turgun keliauta ir atlaiduose melstasi, naminiu alumi vaišintasi. Tuomet dar negalvota apie labai tolimą šimtmečio jubiliejų, bet kasdien kurta naujoji Lietuva – Rūpintojėlio apmąstyta, Mikalojaus Katkaus ir Balio Buračo įamžinta, partizanų krauju aplaistyta, tėvų išsvajota ir pasaulyje vertinta.
Nepajusite vieną rytą pakirdę, kad garbingasis jubiliejus jau mūsų kieme; regisi, galėsime švęsti ir kilnius darbus dirbti ir prieš ir po iškilmių. Taigi, ir norisi pamąstyti bei pasvarstyti, ką skubinai galėtume padaryti (o galbūt tai jau ir daroma). Minčių pliūpsmas užpuola ir istoriką, ir žurnalistą/laikraštininką, politologą ir politiką. Vieni yra ir bus dėmesingesni naujiems spaudiniams: knygoms, lankstukams, plakatams, kiti domėsis projektiniais renginiais: jubiliejinėmis iškilmėmis, paminklų pašventinimais, sakralinių vietų įamžinimais signatarų tėviškėse. Suprantama, vargu ar pavyks išvengti trafaretų, standartų ir stereotipų, tiktai linkėtina, kad būtų dirbama glaudingai, darniai ir išradingai.
Vaimėjasi, kad mėnesėtą 2018 metų vasario naktį dvyliktą valandą būtų užkurti dideli laužai šimte piliakalnių – nuo Apuolės iki Bubių, nuo Sudargo iki Merkinės, nuo Šatrijos iki Vaitiekūnų, nuo Vorutos iki Rumbonių. Tegul tąnakt nušvinta visas kraštas. Juk piliakalnių pilaitėse vyko ryžtingos kovos prieš kryžiuočių užpuolimus. Tikiu, kad šalies kunigija taip pat ras būdų visuotiniau ir subtiliau jubiliejų paminėti. Galvočiau, kad Kultūros ministerijai derėtų kiekvienai krašto bibliotekai dovanoti po šimtą naujausių knygų. Menu, kai buvo švenčiamas Lenkijos valstybės tūkstantmetis, valstybėje buvo pastatyta net tūkstantis pradinių mokyklų. Kiekviena tokia iniciatyva turi nepaprastai didžiulę prasmę – idėjiškai ir dvasiškai. Apie dvidešimtį Akto signatarų yra kai kur kai kada jau rašyta, tačiau spalvingo ir informatyvaus žinyno-albumo dar neteko regėti. Apie juos medžiagos pilnos enciklopedijos ir internetai – surinkime, iliustruokime ir pagerbkime tuos, kurių dėka Lietuvos valstybė vėlei buvo atkurta, išlaisvinta ir įjungta į pasaulio valstybių bendrija, jiems pagarbos niekuomet nebus per daug. Kiekvienoje jo gimtinėje bus pasodintas ąžuolas, iškils ornamentuotas kryžius, susiburs vietos bendruomenė.
„Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai“ – tarsi jau šiandien savo rankose laikau naująjį žinyną, kuriuo bus pagerbti tie žmonės, kurie savo kūryba garsino ir garsins savo gimtojo krašto vardą pasaulyje, atvėrė naujus tautos dvasinius klodus, saugojo etnines tradicijas, kūrė naujosios Lietuvos vizijas; juolab, kad nemažas jų būrelis išėjo į amžinybės dausas. Mintis veja mintį, o visą laiką galvoje tas tarytum magiškas skaičius – šimtas. Rašytojų sąjungos leidyklai siūlytina išleisti knygą – sutelktinę „Šimtas eilėraščių Lietuvai“. Nesuskubta to padaryti ruošiantis Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, regis, dera skolą sugrąžinti šiandien. Buvo įprasta atitinkamomis progomis paskelbti dešimt geriausių Lietuvos prozininkų ir poetų, Vingio parko prieigose taip pat iškilo akmens obeliskas, įamžinęs iškiliausius Lietuvos įvairių mokslo, meno, politikos ir kultūros veikėjus. Galima pasamprotauti apie tai, kad televizija, kreipdamasi į žmones, prašytų jų savos nuomonės, kas įtrauktina į šimtmečio žmonių sąrašą, o statistikos principu (atranka!) sudarytų šimto žmonių žiedyną. Ar neįdomi būtų tautos nuomonė? Ir galima dar toliau pairkluoti. Praėjusiais metais savaitraštis „Lietuvos aidas“ paskelbė idėją dėl Nacionalinio kanono sudarymo. Atsiliepta nebuvo, nors pirmieji danai, po to latviai paskelbė, vieningai bendraudami, savo tautos žymiausių asmenybių kanoninį sąrašą. Tai nelengva nuspręsti ir apsispręsti, bet yra auksinė romėnų išmintis „Vox populi vox Dei“. Gal šis savaitraštis galėtų grįžti prie šios temos, pabendrautų su savo skaitytojais (reklamą nesunkiai padarytų radijas ir televizija).
Dera šia proga atsigręžti ir į kraštus, kuriems jubiliejiniais metais darbų taip pat neturėtą stokoti. Pavardinsiu siūlytinus „projektus“. Nemažai rajonų, miestelių ir kaimų yra parašę istorijas ar kraštotyrininkų prisiminimus, bet tai, tiktai lašas jūroje. Linkėtina suskubti užrašyti senųjų žmonių atmenas (laikas mėgsta iš atminties daug ką ištrinti), jie visuomet bus dėkingi.
Artėjanti 2018 metų vasara galėtų tapti kraštotyrinių ekspedicijų vasara. Kraštotyros draugija galėtų paskatinti rajonų darbštuolius, kurių ligšioliniai darbai ne kartą respublikos istorikų yra itin gerai įvertinti. Kultūros paveldas (ypatingai kaimų ir miestelių) dar laukia guvių rankų ir paslankaus proto dėmesingumo. Dažno rajono literatai yra išleidę nemažai knygų, daugiausia eilėraščių, tuotarp atsiminimus jie rašo vangiau. Atsivėrusių patriarchalinio kaimo erdvės nišą būtina užpildyti žmonių atminties duomenimis. Kaimo bendruomenei tai taptų neįkainojama dovana ir dabarčiai, ir ateinančioms kartoms. Kultūros centrų darbuotojai mokamai paruošia įvairios temos renginių – nuo vakaronių iki dainų švenčių, nuo tėviškėnų pagerbtuvių iki mėgėjų meninės kūrybos konkursų. Vadinasi, ir Lietuvos šimtmetis neabejotinai taps unikaliai iškiliu reginiu. Dera akis atkreipti ir į didmiesčius bei rajonų centrus. Tai nelyginant kraštų vizitinės kortelės. Kodėl Telšiai sugeba tapti gražiausiai besitvarkančiu Lietuvos miestu, žemaičių sostine. Kodėl Vilnius savo šaligatvių nesutvarkymu, bjauriausių grafičių piešiniais, apleistais Senamiesčio namų fasadais ir netvarkingais šiukšlynais kiemais tampa „unikalia“ Europos sostine. Kodėl sostinės seniūnai sėdi kabinetuose tarsi kaliniai kamerose. Išsišluokite, nusidažykite, susitvarkykite, Vilniaus mere Remigijau Šimaši! Gal tikitės Europos paramos? Gėda, mere. Manytina, kad vasaromis (ne tiktai jubiliejiniais metai, galima rengti studentų ar moksleivių talkas „Išvalykime Lietuvą, jaunime!“ Išvalyti girias ir giraites, upes ir paupius, pakeles ir pavieškelius, užkaborius ir viešąsias vietas. Ne, ne, daugiau nesinori nieko siūlyti, nes tie, kurie dirba gerai, žino, kada ir ką daryti, o aplaidūnams, abejingunams „būtinas“ rimbas ar botagas, apynasris ir vadžios. Lietuva gali ir turi būti švaresnė jau šiandien.
Atgal
.jpg)
