VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

03 14. Kaip Lietuvos švietimas atsilieps į Jungtinių Tautų kvietimą?

Jonas Ruškus

Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys, Lietuvos žmogaus teisių centro narys

Jonas Ruškus. Jono Petronio nuotr.

2015 metais galų gale buvo patvirtinta dar 2013-iaisiais parengta Geros mokyklos koncepcija. Joje siekiama įvardinti Lietuvos mokyklos raidos orientyrus, nurodoma, kokie mokyklos bruožai laikomi vertingais bei pageidaujamais mūsų šalyje, skatinant mokyklų bendruomenių kūrybiškumą bei ilgalaikes įvairių tipų mokyklų tobulinimo iniciatyvas.

Būdamas vienas iš šios koncepcijos bendraautorių, tikiu, kad koncepcijoje įvardinta mokyklos samprataatitinka šalies ir žmonių poreikius. Čiamokykla apibūdinama kaip atradimų ir mokymosi sėkmės vieta, savo veiklą grindžianti bendruomenės susitarimais ir mokymusi. Kita vertus, pastaraisiais metais įvyko keletas ypač reikšmingų dalykų, kurie pasaulio šalių, tuo pačiu ir Lietuvos, švietimui (be to, ir mokyklai) suteikia naują kryptingumą ir turinį.

2016 metais Jungtinės Tautos pakvietė pasaulio šalis užtikrinti įtraukų ir lygiateisį kokybišką švietimą ir skatinti mokymosi visą gyvenimą galimybes visiems. Šį kvietimą kaip šalių švietimo tikslą iki 2030 m. Pasaulio švietimo forume paskelbė Pasaulinė kultūros ir švietimo organizacija UNESCO, o Jungtinės Tautos jį įtraukė į Tvaraus vystymosi darbotvarkę, kurią įgyvendinti įsipareigojo ir Lietuva.

Įtraukusis ir lygiateisiškas ugdymas reiškia, kad visi vaikai, nesvarbu, kokiomis savybėmis jie pasižymėtų, mokosi drauge, be atskirties. Taip išreiškiama pagarba prigimtiniam kiekvieno žmogaus orumui, o taip pat teisei būti visuomeniškai įsitraukusiam piliečiu. Net ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kurios nare siekia tapti Lietuva, reaguodama į UNESCO ir Jungtinių Tautų kvietimą, įvedė globalios kompetencijos dimensiją, pagal kurią mokyklos turi rengti jaunimą kurti taikias ir įvairoviškas bendruomenes, skatinti lygiateisiškumą, prieinamumą, įtraukų pasaulį bei žmogaus orumą.

Įtraukaus ugdymo sampratą pasauliniu lygmeniu 2016 m. įteisino Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas, pateikdamas 24-ojo Neįgaliųjų teisių Konvencijos straipsnio išaiškinimą. Tai reiškia, kad Lietuva, kaip ir kitos Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją ratifikavusios šalys, yra įsipareigojusi perkelti Konvencijos nuostatas į politiką, teisę ir praktiką, taigi, ryžtingai kurti įtraukiojo ugdymo politiką, teisę ir praktiką.  

Kas iš tiesų yra įtraukusis ir lygiateisis ugdymas? Visų pirma, tai reiškia ugdymą be atskirties ir diskriminacijos, o Lietuvoje didžiausią atskirtį patiria negalią turintys vaikai – ypač tie, kurie turi intelekto ar psichosocialinių sutrikimų. Ypač kenčia Dauno sindromą ar autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai ir jų šeimos. Neregiai ir negirdintieji taip pat mokosi atskirai nuo visų kitų vaikų, kaip ir kompleksines negalias turintys vaikai. Net 9,62 proc. visų Lietuvos vaikų, o tai yra 3672 negalią turintys vaikai, mokosi atskirai nuo kitų mokyklų esančiose specializuotose įstaigose, kurių yra net 46-ios. Svarbu tai, kad šie skaičiai ne tik nemažėja, bet net šiek tiek išaugo, kai tuo tarpu bendras vaikų skaičius smarkiai mažėja. Kitaip tariant, Lietuva niekaip negali pasigirti, kad sugeba įtraukti negalią turinčius vaikus į bendrojo ugdymo sistemą. 

Tradiciškai tiek Lietuvos, tiek daugelio kitų šalių švietimo sistemos nėra linkusios priimti negalią turinčių vaikų į bendrojo lavinimo mokyklas, įskaitant ir tai, kad dažnai nei administracijos darbuotojai, nei mokytojai, nei kitų vaikų tėvai nenori ir priešinasi tam, kad jų klasėse mokytųsi turintieji negalių. Tą lemia giliai įsišakniję stereotipiniai įsitikinimai, kad negalią turintiems vaikams yra geriau būti atskirai nuo kitų, kad jie trukdys kitiems mokytis, netgi mažins ugdymo kokybę klasėje. Kitaip tariant, noriai palaikomos diskriminacinės praktikos, giliai tikint, kad neįgalių vaikų atskirtis yra geras sprendimas. Be to, Lietuvos švietimo įstatymas nenumato mokyklų prievolės be išlygų priimti negalią turinčius vaikus į bendrojo lavinimo mokyklą, nors tai jau padarė net ir kelios Rytų Europos valstybės, neskaitant kitų demokratiškų šalių.

Sėkmingos praktikos kai kuriose, ypač Skandinavijos, šalyse, taip pat Vokietijoje, Austrijoje, rodo, kad negalią turinčių vaikų mokymasis drauge su kitais atneša naudas visiems. Vaikai išmoksta bendrauti įvairoviškoje aplinkoje, kuria komandinio darbo ir savitarpio pagalbos patirtis. Įrodyta, kad geriau mokantis vaikas, aiškindamas mažiau mokančiam, pats geriau įsisavina mokomąją medžiagą. Įvairoviška aplinka skatina didesnį, įvairovišką gebėjimų įgijimą, tuo pačiu geresnį vaikų pasirengimą įvairoviškam pasauliui.

Įtraukusis ugdymas nereiškia, kad negalią turintys vaikai tiesiog perkeliami, arba, kaip dar vis sakoma, integruojami, į bendrojo lavinimo mokyklą. Toks mąstymas reikštų, kad negalią turintis vaikas turi prisitaikyti prie normalizuojančių standartinio ugdymo taisyklių, o tai prognozuotų eilinę integracijos nesėkmę. Įtraukusis ugdymas reiškia, kad ne vaikas prisitaiko prie ugdymo sistemos, o ugdymo sistema prisitaiko prie kiekvieno vaiko gebėjimų, poreikių ir lūkesčių! Įtraukiojo ugdymo sistemoje kiekvienas vaikas, jo saviti gebėjimai tampa svarbūs. Toks kiekvieno gebėjimų, poreikių ir lūkesčių aktualizavimas tiesiogiai numano ugdymo individualizavimą, kas yra ne kas kita, kaip edukacinis dėmesys kiekvienam vaikui.

Ugdymo individualizavimas įvairoviškoje klasėje atitinkamai numano stiprų pedagogų pasirengimą. Pedagogų pasirengimas, dalykinės ir socialinės kompetencijos yra įtraukios mokyklos pagrindas. Todėl sėkmingam įtraukiam ugdymui būtinas kokybiškas pedagogų rengimas, kuriame pedagoginės kompetencijos grindžiamos ugdymo individualizavimo ir darbo grupėje metodais, įvairovės pripažinimu, atvirumu pasauliui. Du ar keli pedagogai klasėje turėtų tapti norma, kad ugdymo kokybė būtų užtikrinta.

Tokios sąlygos, būtinos įtraukiai mokyklai kurti, sudaro pagrindą kokybiškam ugdymui kurti, kas numatyta tiek UNESCO, tiek Jungtinių Tautų strateginiuose dokumentuose. Ugdymo kokybė nėra grindžiama išimtinai akademiniais dalykiniais pasiekimais. Ji grindžiama kiekvieno vaiko poreikiais ir gebėjimais, ugdymo individualizavimu, skirtingų pedagoginių metodų taikymu, įvairove, socialinėmis kompetencijomis. Tokiu būdu negalią turinčių vaikų ugdymas drauge su visais vaikais tampa bendrojo lavinimo ir ugdymo kokybės prielaida, kuomet visi be išimties vaikai tampa individualių gebėjimų tobulinimo, pedagoginės meistrystės ir sėkmingų edukacinių procesų dalyviais.

Jei sėkmingai įgyvendinsime kokybišką įtraukios mokyklos – be vaikų diskriminacijos – viziją, tikėtina, kad po kelių dešimtmečių bus stebimasi, kad negalią turintys vaikai kažkada mokėsi atskirtyje, kaip kad dabar stebimasi, kad kažkada mergaitės ir berniukai mokėsi atskirai.  

Taigi, Geros mokyklos koncepcija privalo būti papildyta įtraukios mokyklos principais, kad būtų įgyvendinta kiekvieno vaiko, tarp jų ir vieną ar kitą negalią turinčio, teisė mokytis ne atskirai, ne diskriminacijos sąlygomis, o lygiateisiškai, drauge su visais kitais vaikais. Tai yra ne tik  tarptautinis Lietuvos valstybės įsipareigojimas  įgyvendinti žmogaus teises. Tai yra Lietuvos valstybės įsipareigojimas visiems Lietuvos žmonėms, neišskiriant nė vieno. Lietuvos švietimui reikia aiškios krypties, aiškių įsipareigojimų. Įtraukiosios ir lygiateisiškos geros mokyklos samprata būtent ir yra tokia kryptis: pedagogine meistryste ir įvairove grįstas kokybiškas ugdymas nediskriminuojant nė vieno vaiko!

Atgal