VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

01 24. Mano seseriai devyniasdešimt

Irena Bražėnaitė

Atsimenu ir dažnai sapnuoju: vežiman, pakinkytan mūsų kaštone kumelyte Žibinkšte, grebluojantys, kaip kad Leninas šveplavo, skrebai krauna paskutinį, žviegiantį paršiuką ir sugavę po sarbinto krūmu paskavojusią žasį, tempia iš svirno paskutinei duona pakavotą rugių maišą – visas kitas tėvų turtas – ūkiniai padargai, karvės, arkliai, avelės jau seniai sugrobti, čia, vykdydami “liaudies valdžios nustatytą teisingumą,” konfiskuoja “liaudies priešės, sovietų valdžios griovėjos,” kalėjiman uždarytos mūsų seseries Onutės “dalį,” nes jai jos nebereiksią, jinai penima ir valgydinama sovietų valdžios maistu - atima paskutinius grūdus, nors, išvežus seserį, tėvams penėt liekam mes, dar septynios burnos. Mama žegnojasi, mudvi su vyresne seseria Eugenija verkiam (aš dar nelabai tesuprantu, kas čia vyksta, bet, matydama verkiančias, verkiu ir aš – aš dar labai mažutė), o Tėtė paskavojęs ant klaimo užlų, po džiovint paklotais paskutiniais, dar savoj, nenusavintoj žemėj, užaugintais linais…

Aš augdama nebeatsiminiau dienos, kad nebūčiau mačiusi neverkiančios Mamos. Ir visų dažnai vis minima Onutė. Aš jos nepažįstu – ją išgabeno man tik gimus, bet jau žinau, kad ji mum visiem labai brangi, reikalinga, bet yra kažkur toli, toli, kur nėr lino žiedo, kur paukščiai negieda, ir kad jai labai, labai tenai negera. Atsimenu, neša Mama naščiais vandenį iš šulinio, jau suotema, virš gandralizdžio žilvytyje žvairakiuoja viena akim mėnulio pilnatis : “Ak, Dievuliau, kažna, ar mata šitakį patį menulį mūsų Anute?”- virkauja Mama. Kodėl jinai neturėtų jo matyt, ir kur būdama jinai į tą mėnulį žiūri? Septynius metus, kaip širdies Kalvarijas Mama išdūsavo, kol vieną dieną, aš, parėjusi jau iš mokyklos, radau už stalo sėdinčią merginą, apsivilkusią negražiu pilku aprėdu - tai buvo “pafaikė,” – o tai ir buvo mūsų Onutė…

Kaip sako, visos moterys laimingos panašiai, o nelaiminga moteris kiekviena kitaip: visi tremtiniai ir politkaliniai vargo panašiai, bet kiekvieno kančia ir vargas buvo skirtingi. Mūsų sesutė, Onutė Bražėnaitė, atbuvo savąją Golgotą. Pasakoja nedaug, nenoriai, nuotraukos rodyt taip pat nenori. Jos gražių skaktuvių dienoj, jai sulaukus devyniasdešimt, pabuvom kartu – jos duktė, sūnus, žentas, marti, keturi anūkai, anūkė, keturi proanūkiai, dvi proanūkės ir mes, jos broliai ir seserys su savo gausiom šeimynom. Gražiai mūsų šventei vietą paruošė Virbalio miestelio bendruomenė. Buvo ramu ir smagu.

                                

Atgal