Kultūra
12 31. Apie Salduvės ryto legendą
Vytautas Baškys
Visais amžiais reikia tikrų ir tvirtų idėjų ir idealų, to, kas priverčia stipriau plakti širdį, kad neužmirškime tikrųjų vertybių ir būtume savi savo krašte. Juk visa kas nepaprasta gamtoje ir istorijoje kelia susižavėjimą, pagarbą, nes tai gražu, didinga ir šventa.
Kas rytą Saulė apšviečia Lietuvą, apšviečia ir Salduvės piliakalnį. Artėjant prie jo takas veda vis į aukštumą, kalvelė už kalveles, keletas posūkių irakivaizdoje visa savo didybe pasirodo įspūdingas kalnas – Šiaurės Lietuvos kraštovaizdžio ir istorijos perlas.
Iš praeities ateina pranešimai, pasigirsta vardai, pasirodo šaulys, pasigirsta Šiaulių pavadinimas, o kartu ir krašto garsas – nuo Šiaulių-Saulės pergalės nušvinta Lietuvos istorija, ataidi kunigaikščio Vismanto žygiai, jo dukros kunigaikštytės Martos pirmoji meilės istorija Lietuvos istorijoje.
Sužadinta vaizduotė leidžia pajusti amžių pilį, prie piliakalniogarbintas deives ir dievaičius, pajusti aukuro karštį. Matyti, girdėti ar pajausti praeities atgarsiai kaip prisiminimų midus padeda pakilti į Salduvės aukštį, pajusti, jog čia malonu būti. Tai istorija ir legenda, kiekvieno iš mūsų – tavo ir mano asmeninis ryšys su praeitimi, kuri, kaip saulės spindulio paliestas varpo gausmas sugražina į žalvarinę senovę.
Tai kaip senųjų graikų genius loci – stebuklinga vieta, kuri teikia magišką įkvėpimo galią kūrybai – už Salduvę aukštesnė tik saulė!
Salduvės ryto legenda.Dail. Aušra Gaigalienė
Salduvės ryto legenda
Tegul kiti suko, jog Salduvės kalną sunešė šalti ledynai, šiame krašte visi žino deivės Mildos meilės kerų galią, žino, jog kalną supylė jauna mylinti širdis.
Ankstyvą rytą Salduvės pilies kovaičiui pasirodė ryto žvaigždė.
– Kas tu esi?, – paklausė narsus jaunikaitis. Tu skaistį ir graži.
– Aš tavo žvaigždė, tavo Aušrinė, – atsakė skaisčiaveidė, o nuo jos skruostų paraudo ryto padangė. Tada ir kilo dvelksmas, kuris palietė jauną širdį.
– Tu mano, tu mano, – šnabždėjo jaunikaitis – tačiau saldus ryto pasimatymas buvo trumpas. Dangus ėmė šviesėti.
– Kas rytą sutik mane, nepasiduok menkam ir klastingam liūdesiui, – Ištarė Aušrinė ir ištirpo tekančios saulės spinduliuose. Tik sidabru pažirusi rasa ją bepriminė.
– Tu mano deivė, tu mano žvaigždė, – kartojo jaunikaitis ir žėrė saują žemės ant piliakalnio viršūnės, kad kuo aukščiau palypėtų, kad kuo anksčiau ryte tekančią savo Aušrinę sutiktų. O kalnas vis augo ir augo, dangus virš jo praplatėjo.
Šioje šalyje jaunikaičiai, ir dabar prisiminę legendą, ant kalno išberia saują žemės, kad dar aukščiau palypėtų, kad kuo ankščiau savąją žvaigždę išvystų.
*
Visa, kas prasideda „Salduvės ryto“ legenda – atsikartoja su kiekvienu gyvenimu. Pirmi susitikimai, romantiškos meilės istorijos nutikimai yra amžini.
Atgal
.jpg)
