VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

12 06. Poezija, skleidžianti gėrį ir šviesą

Albina Tumaitė, Lietuvos mokytojų literatų "Spindulio" draugijos pirmininkė

Vėsų lapkričio vakarą Vilniaus mokytojų namų svetainė prigužėjo pilna žmonių. Čia vyko žemaičių draugijos susirinkimas. Draugijos pirmininkas Alvydas Strička renginį pradėjo šv.Pranciškaus is Asyžiaus žodžiais: "Pirmiausia padaryk tai, kas būtina, paskui - kas įmanoma, ir netikėtai tau pavyks tai, kas neįmanoma."

Tylos minute pagerbiami draugijos nariai, šiais metais išėję Anapus: Genovaitė Jacėnaitė, keramikė; Valerijonas Jucys, dailininkas, ekslibristas; Juozapas Šimkus, pedagogas, bibliofilas.

Albinas ir Danutė Kazlauskai  (sėdi)

Įteikiami pasai naujiems draugijos nariams: Donatui Jankauskui, Vytautui Ruzgiui. Sveikindamas naujus draugijos narius vadovas tarė vilties kupinus žodžius: "Jeigu mums pasakė, kad mūsų traukinys jau nuvažiavo, prisiminkime - dar yra lėktuvai."

Gimtadienio proga buvo pasveikinti Virginija Bumblienė ir Vytautas Rapalis.

Virginija Bumblienė paskelbė žemaičių draugijos nario, poeto Albino Antano Kazlausko kūrybos vakaro pradžią.Vakaro metu buvo galima pasigėrėti surengta Danutės Kazlauskienės mezgimo ir siuvinėjimo darbų parodėle.Visos Albino knygos yra iliustruotos Danutės rankdarbiais. Duktė Gitana Kazlauskaitė -Viederienė kalbėjo apie sunkią tėvų dalią, dėkojo už savo laimingą vaikystę. Senelio eiles skaitė vaikaičiai: Atėnė Kazlauskaitė, Matas Kazlauskas, Gabrielė Simonaitytė.

Šventėje dalyvavo Šeškinės vokalinis ansamblis "Auksinis ruduo". Poeto eilėraščiai muzikanto Vytauto Mykolo dėka virto dainomis : "Skriskit dainos", "Ak, tos akys, viliojančios akys", "Joninių naktį", "Prie šventinio stalo","Žemaitija".

„Kiekvienas žmogus, atėjęs į šią žemę, atsineša savo likimo žvaigždę, kuri lydi visą gyvenimą. Mano žvaigždė užtekėjo Vadžgirio miestelyje“, - taip rašo apie save Albinas Antanas Kazlauskas.

Baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į VU matematikos studijuoti. Buvo pašauktas į armiją. Vėliau dirbo skaičiavimo mašinų gamykloje. Būdamas komandiruotėje Telšiuose, susipažino su Danute, pamilo iš pirmo žvilgsnio, sukūrė šeimą. Persikėlė į Biržų rajoną. Dirbo energetiku. Iš tos didelės meilės gimė vaikelių būrys: penkios dukterys ir sūnus, dvylika vaikaičių, dvi provaikaitės. Vaikai sukūrė savo šeimas. Visi dirba mėgstamą darbą. Šiuo metu Kazlauskų šeima gyvena Vilniuje.

Aš – ne Marcinkevičius ir ne Maironis, -

Lygintis su jais tai negaliu,

Bet priimkit, koks esu,mielieji žmonės,

Ir nedrąsų skambesį manų eilių !

Taip kukliai prisistato poetas pirmoje savo poezijos knygoje "Nelaikykim vyturio narve" (2006 m.).

2008 metais išleista antroji eilėraščių knyga "Žiedai pėdose", 2010 m. - "Meilės ir išbandymų keliu, 2013m. - "Prie atvirumo židinio, 2016 m. - "Lekia laiko žirgas".

Poetas yra ir keleto poezijos almanachų bendraautorius.

Jo kūryboje vyrauja eilėraščio žanras. Autorius yra parašęs apysaką, keletą apsakymų,poemą, sakmę, du akrostichų ciklus.

Kaip gimsta poezija? Pirmą eilėraštį Albinas parašė besimokydamas šeštoje klasėje. Ir visą laiką kirbėjo mintis rašyti. Jis žavėjosi Maironio, Salomėjos Nėries eilėmis.

Poetui gyva praeitis. Jis labai myli motiną, ilgisi jos, jam "paeities atminimais atplaukia nepamirštamas veidas mamos". Sūnus dėkingas motinai:

Iš motinos lūpų atsinešiau

aš gimtojo žodžio skambesį...

Poetas puoselėja tas vertybes, kurias paveldėjo iš savo tėvų ir senelių. Dažnai prisimena tėvo pasakytus žodžius: "Neišsišok ir nelįsk, kur nereikia ! Visada žinok savo vertę ir viską daryk sąžiningai. Tik tuomet būsi kitų gerbiamas".

Gerbdamas jo atminimą, skiria šias eilutes:

Prisėskime, Tėve,

po tėviškės gluosniais ...

"Tėvui"

Iš tėvo šulinio sava ranka

nešu tikėjimo ir gėrio šviesą...

"Iš tėvo šulinio"

Jo poezijoje atgyja Lietuvos senovė, jos skaudi istorija. Jis gėrisi ir grožisi tėvynės gamta, dorais ir darbščiais jos žmonėmis.

Prisiglaudęs prie pilko akmens

aš pajusiu vėl protėvių dvasią.

"Prie Baltijos"

Poetui artima Kristijono Donelaičio, Maironio, Bernardo Brazdžionio, Salomėjos Nėries, Marcelijaus Martinaičio, Žemaitės ir kitų lietuvių rašytojų kūryba. Jiems skamba jo eilės.

Meldžiu – atsikelki, tėveli Maironi,

Iš sapno gilaus ir iš snaudulio ilgo!

Išeisim pavaikščiot poezijos kloniais,

Kur žingsnių poeto labai pasiilgom.

"Atsikelki, tėveli Maironi!"

Daug posmų skiria vienintelei savo gyvenimo meilei žmonai Danutei.

Ak, tu, žemaituke stirnakoje,

Užkerėjai amžinai mane...

"Kur tu, žemaituke?"

Albinas labai myli savo šeimą, gyvenimą, kūrybą. Kartais, užėjus vienatvės ir ilgesio valandėlei, jaučia žemiškos būties trapumą, bet vyriškai susitaiko su tuo, ko išvengti neįmanoma.

"Kur laimę surasti?"- klausia poetas.

"Jausčiausi laimingas, jei mano išsakytos mintys suvirpins Jūsų sielos stygas ir paliks nors menką gėrio sėklelę širdyje."

Manau, kad Jūs jau suradote savo laimę, nes Jūsų poezija skleidžia gėrį ir šviesą.

Pasidalykime ir mes Kalėdų džiaugsmo šviesa, sklindančia iš šio eilėraščio.

Kalėdų rytą

Kai varpo dūžiai

laimina

mūs sielas,

Kalėdų rytą,

gimus Atpirkėjui,

danguj ir žemėj

sklaidosi šešėliai.

Iš žmonių lūpų,

giesmės, maldos liejas.

Tarsi iš naujo

širdyse pražysta

taurumas, meilė,

pagarba ir gėris.

O iš visatos -

Dievo karalystės-

visiems palaimos

aureolė žėri.

 

Atgal