Kultūra
12 03. Nuoširdžiausios pasvaliečių padėkos ir linkėjimai jubiliatui Vitoliui Trušiui
Doc. dr. Irena Ramaneckienė
Kas yra Vitolis Trušys?
*Trušys Vitolis Algimantas (g. 1936 IX 16 Kaune) – dailininkas. 1961 baigė Dailės in-to tapybos f-tą. Nuo 1961 dėsto Šiaulių Ped. in-te, nuo 1965 piešimo ir rankų darbų katedros vedėjas. Nuo 1961 dalyvauja respublikinėse ir sąjunginėse dailės parodose. Nuo 1966 Dailininkų s-gos Šiaulių sekcijos pirmininkas. Spaudoje paskelbė straipsnių estetinio auklėjimo klausimais. Kūriniams būdingas apibendrinimas, dekoratyvumas, raiškus koloritas, – skelbiama mokslinio informacinio leidinio „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ III tome (1971).
* Jis kūrė Šiaulių dailės centrą, rengė pirmąsias viešas vaikų kūrybos parodas, kurios išplito visoje šalyje. Išleido dailės mokymo priemonių, – rašoma prof. Vytenio Rimkaus parengtoje monografijoje apie Vitolį Trušį (1979).
* Mozaikų „Iš lietuvių mitologijos“ VU Filologijos fak. (1974–1978), „Tragedija ir komedija“ Šiaulių dramos teatre (1984–1986), freskos „Stumbrų medžioklė“ Šiaulių mėsos kombinate (1973–1974) ir kt. autorius, – nurodoma leidinyje „Kas yra kas Lietuvoje 1997 / 1998“.
* Šiaulių miesto garbės pilietis (2007), profesorius, nusipelnęs meno veikėjas (1986), Respublikinės premijos laureatas (1979), Lietuvos dailininkų sąjungos narys (1974), „Žiemgalos“ draugijos Dailininkų padalinio (Jo veikla apima Pakruojį, Pasvalį, Joniškį, Linkuvą, pasiekia Šiaulius ir Panevėžį, kitas Lietuvos ir Latvijos vietoves – I. R.) narys, – pristatoma leidinyje „KRAŠTIEČIAI. Šiauliai. Rinktinės biografijos“ (2014).
* Dailininkas sukūrė daugybę portretų, peizažų, istorinių paveikslų akvarele, pastele, aliejumi, koliažo, freskos, grafito, mozaikos technikomis, – garsina Vikipedija.
* Jo tapybos ir akvarelės darbai buvo eksponuojami ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vokietijoje, Olandijoje, Švedijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Latvijoje vykusiose parodose. Tapytojas yra surengęs nemažai personalinių parodų, – nurodo Šiaulių savivaldybės tinklaraštis.
* Jo kūriniai išsisklaidė pas žmones, suaugo su sienomis interjeruose ir eksterjeruose, gyvena žurnaluose ir albumuose. V. Trušio tapybos ir akvarelės darbų turi įsigiję Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių muziejai, privatūs kolekcininkai Olandijoje, Danijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje, – rašoma Šiaulių universiteto tinklaraštyje.
* Įdomus faktas: per 20 pastarųjų metų apie dailininko monumentalisto V. Trušio kūrybą rašyta 35 šaltiniuose (dažniausiai Šiaulių, Pasvalio ir Pakruojo rajonų bei respublikinėje spaudoje: paskelbta daugiau kaip 150 straipsnių; gausiausias publikacijomis (per 92) 2005–2015 metų periodas, ypač „derlingi“ 2007, 2010, 2013-ieji.
* Vienas iš ryškiausių „Šiaulių dienų 777“ savaitės renginių buvo Šiaulių universiteto bibliotekoje trečiadienį vykęs Šiaulių garbės piliečio menininko Vitolio Trušio parodos ir knygos „užgeso mano Gabija“, skirtos amžinybėn išėjusios mylimos žmonos Galinos atminimui, pristatymas („Šiaulių naujienos“, 2013 09 23).
Solidžios padėkos ir žinia iš Olandijos
„Šiandien, minėdami ir kartu sveikindami profesorių Vitolį Trušį gražaus 80-ojo jubiliejaus proga, galime pasidžiaugti, kad jis svarbus, reikalingas ir mylimas yra ir Šiauliuose, ir Pasvalyje, ir visoje Lietuvoje. Aš, kaip „Žiemgalos“ draugijos prezidentas, didžiuojuosi, kad čia tarp mūsų yra vienas talentingiausių ir ryškiausių pastarųjų 50 metų Europos mozaikos meistrų, sukūręs daug monumentalių darbų Šiauliuose, Vilniuje ir Pasvalio krašte. Kur bebūtų gyvenęs, profesorius visada mintimis buvo su savo vaikystės Žiemgalos kraštu, Pušaloto kraštovaizdžiu.
Man, kaip Šiaulių miesto vicemerui, malonu priminti, kad už daugybę jubiliato darbų, šiandien puošiančių ir turtinančių Šiaulių apskrities ligoninės, Dramos teatro, P. Višinskio viešosios bibliotekos ir jos filialo, gimnazijų, universiteto erdves V. Trušiui 2007 m. suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas, mozaika „Iš lietuvių mitologijos“ Vilniaus universitetui 1979 m. įvertinta valstybine premija.
Prof. Vitolio Trušio – Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo (vardas suteiktas 1986 m.) – darbai puošia ne tik mūsų šalį. Prieš savaitę minėjome Šiaulių miesto 780 metų jubiliejų, o šventėje viešėjusi Olandijos Eteno Lero merė didžiuodamasi pasakojo, kad miestas išgirdo prieš metus išsakytą mano prašymą. V. Trušio dovanota Van Gogo mozaika neseniai iš naujo buvo pristatyta gyventojams ir šalia jos pritvirtinta lentelė (kūrinio metrika), kurioje užrašyta autoriaus pavardė, šalis ir šio kūrinio dovanojimo susigiminiavusiam su Šiauliais miestui metai – 1993. Ir nuotrauką atsiuntė iš to antrojo mozaikos atidarymo. Vitolio Trušio darbus kuo palankiausiai vertina visa Lietuva. Šiandien malonu pranešti ir įteikti Lietuvos kultūros ministro Šarūno Biručio pasirašytą Padėkos raštą profesoriui Vitoliui Trušiui garbingo jubiliejaus proga už viso gyvenimo kūrybinę veiklą“, – kalbėjo Šiaulių miesto savivaldybės vicemeras Stasys Tumėnas Pasvalio krašto muziejuje per V. Trušio personalinės parodos atidarymą š. m. rugsėjo 16 dieną.
Šiaulių universiteto rektoriaus prof. Donato Jurgaičio padėką jubiliatui, buvusiam universiteto Senato nariui, už „ilgametį pedagoginį ir kūrybinį darbą“ įteikė miesto garbės pilietis, Lietuvoje gerai žinomas kalbininkas prof. Kazimieras Župerka.
Pasvalio savivaldybės meras Gintautas Gegužinskas, išsakydamas visų parodos atidaryman susirinkusiųjų mintis, pasidžiaugė, kad žinia apie kraštiečio, meno žvaigždės Vitolio Trušio parodos atidarymą pritraukė į muziejaus salę tiek daug kultūrai ir menui prijaučiančių žmonių, dėkojo, kad jubiliatas savo pasiekimais garsina Lietuvą, pageidavo, kiek galima dažniau atvykti į savo Žiemgalos kraštą. Tais žodžiais išsakyti su tos dienos situacija susiję linkėjimai. Paprotiniai linkėjimai – sveikatos ir laimės – mero G. Gegužinsko be žodžių buvo išreikšti austos juostos užrišimu, aidint plojimams. Lietuvoje nuo seno proginei juostai priskiriama gydomoji galia, jungties su aukštesniuoju pasauliu ir tarpininkavimo plačiąja prasme funkcijos. Užrišama juosta atliko ir jubiliato bei jo šventėje dalyvaujančių bičiulių, draugų, bendradarbių, pažįstamų dvasinių ryšių palaikymo tarpininkės vaidmenį.
Sveikinta ir dainomis, ir eilėmis, ir sodo gėrybėmis, ir gėlėmis...
Dvigubą V. Trušio šventę – gimtadienį ir parodos atidarymą – pradėjo nuostabaus balso savininkė iš Mikoliškio Rasa Andžiuvienė, sveikinimui pasirinkusi amerikiečių dainininko Frank Sinatra (1915–1998) kūrinį „Mano kelias“, kurio žodžiai – „Kiek daug gerų žmonių / Likimas lėmė man pažinti! / Turiu tikrų draugų / Ir neteks jais nusivilti“ – tarsi iš paties jubiliato biografijos išrašyti. Pirmiausia būtina priminti, kad R. Andžiuvienės vadovaujamas Pasvalio kultūros centro Mikoliškio skyriaus vokalinis moterų ansamblis „Rasa“ klausytoją užburiančiomis dainomis įvairino žemiečio Vitolio 77-ųjų metų jubiliejų, švęstą Šiauliuose per miesto 777-ąjį gimtadienį, jaudinančiomis melodijomis papildė V. Trušio knygos „Užgeso mano Gabija“ pristatymą 2013 m. rudenį Pušaloto bibliotekos salėje. Šįsyk skambėjo A. Raudonikio ir A. Selelionio „Mėnesiena“, A. Kulikausko „Gintarai“, L. Remeikienės „Lietaus tango“, savo turiniu ir melodika pasakojančios apie meilę, vienatvę, ilgesį...
Išgyvendamas begalinį dėkingumą ansamblio vadovei, dailininkas šįkart prabilo apie iš anksto nesuderėtus mainus: „Rasos portretas jau gatavas. Ji labai nustebs save pamačiusi mano namuose. To portreto šioje parodoje dar nėra...“
Kraštietį Vitolį Trušį daina sveikina Pasvalio kultūros skyriaus Mikoliškio skyriaus vokalinio moterų ansamblio „Rasa“ vadovė Rasa Andžiuvienė (Birutės Musneckienės nuotr.)
Šventės momentas: centre Šiaulių vicemeras (dabar LR Seimo narys) Stasys Tumėnas ir dailininkas bei fotomenininkas Sigitas Laurinavičius iš Panevėžio. (Algirdo Musneckio nuotr.)
Kitas V. Trušio šventės momentas: Jubiliato dešinėje – klasės draugai Mykolas Tamošauskas ir Jurgis Navakas, kairėje – buvę bendradarbiai iš Šiaulių universiteto (Algirdo Musneckio nuotr.)
Broliai dailininkai Vitolis ir Raimondas tarp pušalotiečių, atvykusių į kraštiečio šventę. (Birutės Musneckienės nuotr. )
Kai solistę R. Andžiuvienę pakeitė Pušaloto „delegacija“, matyt, jubiliato ausyse tebeskambėjo ką tik girdėtos dainos žodžiai: „Ir tik dabar aš supratau, / Kad gyvenu ne vien tik sau“. Ne, tai ne apie studentiškų laikų akmens mozaiką, senokai dovanotą Pušaloto mokyklai, ir ne apie molbertinius paveikslus, akvareles ar piešinius, kurie, atsiradus domesiui ir kilus interesui, galėtų virsti Pasvalio krašto muziejaus kvintesencija. Dainos užuomina apie gyvenimą „ne vien tik sau“ jubiliato mintyse turėjo iškilti plačiame jo kūrybos kontekste, būtent, kaip sugrįžimas į vaikystės kaimą, kaip susitikimas su linksmus, o kartais ir minorinius įspūdžius keliančiomis vietomis, kur ne tik atgaivinama atmintis, bet ir naujai atrandama, kur gimsta eskizai, etiudai, o kartais ir užbaigti kūriniai. Pastelėse „Gimtinė“, „Kelias“, „Draugystė“, „Kruoja“, „Dangaus mėlynė“, „Senas tiltas“, „Sutemose“ ir kt. kūriniuose savitai ir subtiliai parodoma vaikystėje išbraidžiota lygumų erdvė (Vitolio tėvas, kaip smetoninės Lietuvos matininkas, vienai vasarai prieš pat 1940-uosius buvo išsiųstas žemėtvarkos darbams į Pušalotą, čia šeima liko gyventi) ir protėvių dvasia.
Tą šventišką gimtadienio vakarą Pušaloto seniūnė Paulyna Stravinskienė broliams dailininkams – Vitoliui ir Raimondui Trušiams, abiems gimusiems rugsėjo mėnesį, – padovanojo po gražiai parudusios juodos duonos kepalą, papuoštą reljefiniu žodžiu „Pušalotas“. Duona yra ne tik pagrindinis ir paprasčiausias maistas, visaip išgarsintas mūsų tautosakoje, bet ir dvasinio peno simbolis. Be abejonių, to dvasinio peno savo kūrybai tame vaikystės miestelyje sėmėsi abu broliai. Asta Bitinaitė straipsnyje „Dailininkas Vitolis Trušys savo 80-metį šventė Pasvalyje“ („Darbas“, 2016 09 20) cituoja jubiliato prisiminimų fragmentą: „Patamsėjusi pavasario sniego juosta. Pro nuogus medžius pilkuojanti medinė bažnyčia. Kelios pušaitės kapinėse. Toks pirmasis mano peizažas, nutapytas prieš daugelį metų Pušalote“. Šias korespondentės mintis galima papildyti kitais dailininko prisiminimais: „Pušaloto pleneras buvo ypatingas: pušalotiečiai – kaip niekur kitur – pasirodė labai vaišingi. Kiekvieną vakarą buvome kviečiami į svečius; prie gausiai nukrauto stalo skambėdavo dainos ir muzika, poezijos skaitymai, prisiminimai ir pokštai. Sukūriau peizažą pastelėmis su Pušaloto varpine, keletą darbų iš Pabuojų kaimelio, o ypač patenkintas Toliūno malūno paveikslais. Vieno šimtamečio pušalotiečio išraiškingas veidas man labai tiko kompozicijoje „Toliūnų malūne“ (V. Trušys, Laikas virto akmeniu, 2010, p. 229–230). Tiesa, visos tais metais (2008) Pušalote nutapytos pastelės nukeliavo į privačią kolekciją.
Seniai susiformavusius glaudžius tarpusavio ryšius liudija ir šis V. Trušio dienoraščio (1979 11 04) fragmentas: „Vakar buvome išvykę į Pušalotą, į susitikimą su mokyklos, kurioje kažkada mokėmės, mokytojais ir mokiniais. Buvau nuvežęs keletą akvarelių miniatiūrų, brolis Raimondas demonstravo savo darbų skaidres. Susitikimas buvo labai nuoširdus, atviras. Tokia jauki, jaudinanti atmosfera visada palieka ilgam gerų prisiminimų. Žmonių nuoširdumas, paprastumas – didelė vertybė. Širdingas bendravimas, tarpusavio pagalba visada atveria jausmus, veda į tarpusavio supratimą“. Šią mintį vos ne po trisdešimtmečio gilino ir mokinės Enrikos J. 2008 m. išsakyta nuomonė apie bendravimą su plenero dailininkais Pušalote („Susitikimas su dailininkais labai patiko. Mums leido išbandyti vieną meno techniką – piešimą ant popieriaus pastelėmis. Įdomu buvo. Mūsų nupieštus darbus pakabino ant sienos šalia tikrų dailininkų paveikslų. Savo piešinius visi pristatėme dailininkams. Ta diena buvo nuostabi.“), Aistės K. išvados („Buvo smagu... daug sužinojome, piešėme patys, aptarėme savo darbus.“) ir kt. mokinių pasisakymai.
Pušalotiečių pagarbumas kraštiečiui, svetingumas ir vaišingumas labai akivaizdus buvo ir V. Trušio 80-mečio minėjimo metu: vyr. bibliotekininkė Vera Mašalienė ir pušalotietė Kristina Kutienė iš savo darželiuose suskintų gėlių sukomponavo po nuostabią puokštę, kad jos Vitoliui primintų jo buvusių namų palangėje Mamos rūpestingai augintas įvairiažiedes. Pušalotietė Jovita Juknienė įteikė didžiulį – tikrą, ne dekoratyvinį – krepšį savo sodo gėrybių, o Vitalija Nevronienė šiai progai specialiai suliejo gardų sūrį. Tai materialinės vaišės. Nenusakomu dvasiniu penu ir širdies atgaiva virto Genovaitės Kriaučiūnienės kreipimasis į du broliukus dailininkus: „Mylimas, gerbiamas, laukiamas prof. Vitoli, mūsų kraštieti! Mielas Raimondai! Pušalotiečiai atvežė Jums nuoširdžiausius sveikinimus“. O tie sveikinimai pradėti G. Kriaučiūnienės eilėmis. Pirmiausia autorė sakytiniu peizažu visus nukėlė į Pušalotą: „Kur ramiai Lėvuo sau teka / Ir Amata vingiuoja, / Nedidelėj pušų kalvelėj bažnytėlė stovi – / Pilka medinė nedidukė, / Per tėvų namų langą / Vaikystėje kasdien regėta...“ Po to – vaikystės epizodai: „Pirmoji raidė, piešinys pirmasis / Ir meškerė pirmoji čia – Pušaloto krašte“...
Svetingumas, draugiškumas, pagarbumas Jubiliatui ir jo parodos svečiams buvo itin akivaizdūs kiekviename Pasvalio krašto muziejaus direktorės Vitutės Povilionienės žingsnyje nuo pat rengimosi šiam susitikimui pradžios. Šiaulių universiteto emeritų klubo nariai, žinoma, ir pats šventės „Kaltininkas“ be galo dėkingi Muziejaus vadovei už rūpestį. V. Trušys atskirai dėkoja nepakartojamo dėmesingumo ir gerumo vairuotojui, pasvaliečiui Vytautui Nevuliui.
Būtina atkreipti dėmesį, kad Pušaloto seniūnė P. Stravinskienė juodos duonos kepalėlį – kraštiečių draugiškumo išraiškos akcentą – į salę įnešė ant puošnaus ilgo lininio rankšluosčio, kaip menininko gyvenimo kelio ir turtingo jo vidinio pasaulio, virtusio pastelėmis, akvarelėmis ir monumentaliosios tapybos darbais, simbolį. Mūsų etnokultūroje aiškinama, kad lininis (lietuvių senajame tikėjime linas, be kitų prasmių,– sveikatos ir pagijimo ženklas, apsauga nuo blogųjų dvasių) rankšluostis, gautas dovanų, – tai tam tikra nuoroda į tolimesnį gyvenimo kelią. Ir dar svarbu, iš kieno rankų rankšluostis gaunamas. Mat, kaip tik per tą žmogų dovaną priėmusiajam ateina galimybė veikti, rūpintis, kurti kažką nauja ir tuo džiuginti kitus. Taigi, rankšluosčio simbolyje užkoduoti palinkėjimai, kurių labiausiai trokšta jubiliatas.
Panevėžietis dailininkas ir fotomenininkas Sigitas Laurinavičius, sveikindamas jubiliatą, visus parodos dalyvius užbūrė iš širdies plaukiančiais, gera linkinčiais žodžiais. Jis džiaugėsi buvęs prof. V. Trušio studentas, buvęs jo vadovaujamų žiemgališkųjų plenerų dalyvis, išsakė begalinį pasitenkinimą, kad gali būti šalia mokytojo per jo šventes. Primindamas lietuvių patarlę „Kas eina tyliai – eina toli“, labai glaustai nubrėžė pagrindinius V. Trušio kūrybos bruožus, akcentavo menininko dvasinį turtingumą, mozaikomis ir kitais kūriniais įamžintą meilę savo kraštui bei visai Lietuvai.
Jubiliatą sveikino Šiaulių fotomenininkas, Mikelio prizo laureatas, Felikso Bugailiškio premijos laimėtojas Algirdas Musneckis su žmona Birute, įteikdami labai originalią trijų komponentų dovaną: paveikslą-portretinę kompoziciją, kurią dovanotojas eksponavo 2004 m. personalinėje fotografijų parodoje, ir šviesa užrašytus buvusio kolegos biografijos du variantus (filmuotos medžiagos ir nuotraukų kompaktus). Sukaktuvininką savo atvykimu pagerbti be galo sujaudino buvę klasės draugai – Pušalote gyvenąs Mykolas Tamošauskas ir vilnietis Jurgis Navakas, buvęs katedros vedėjas Šiaulių pedagoginiame institute Pranas Jankauskas su žmona Irena, dabar gyveną Kupiškyje, nudžiugino susitikimas parodų salėje su naujų mokslo šakų – paleoastronomijos ir etnokosmologijos – pradininku Lietuvoje, Lietuvos edukologijos universiteto Baltų proistorės katedros profesoriumi Libertu Klimka... Reikia atsiprašyti visų kitų jubiliatui mielų svečių, kurių straipsnyje neįmanoma išvardyti. Kiekvieno jų ištartas palinkėjimas, palydėtas gėlių žiedais, šiltais rankos paspaudimais virto visiems regima R. Andžiuvienės atliktos dainos realybe:
Dabar širdim jaučiu –
Už viską jums esu dėkingas.
Todėl ištart turiu:
Taip – aš čia laimingas.
„Laikas, atrodo, prabėgo kaip viena diena“,– tai Lietuvos dailininkų sąjungos nario V. Trušio žodžiai, išsakyti ne tik korespondentei A. Bitinaitei. Jie, matyt, buvo daugsyk kartojami tą šventinį vakarą.
Atgal
.jpg)
