Kultūra
11 22. Jos kūryba – kaimo švyturys
Vaclovas Volkus
Akys tos pačios, rankos tos pačios,
Ruduo pasitiko,
Tik metų brydė, gyvenimą mačius,
Veide paliko.
Jame ir džiaugsmas, godos ir skausmas,
Širdies suvytas,
Gyvas šioj knygoj palikęs raštas
Neliks neskaitytas.
Iš tikrųjų žmogaus akys, rankos, jo veidas labai daug pasako: kas jis toks esąs, kokią jis senatvėje palieka gyvenimo brydę – gerą ar blogą, prasmingą ar piktžolėtą, vienadienę ar ilgaamžę, ja žmonės žavisi, ar nustumia į gyvenimo šalikelę? Žmogaus akys, rankos ar veidas yra jo sielos veidrodis.
Iš tokių išorės požymių atpažinsi Kėdainių rajono „Varsnos“ literatų klubo narę Genovaitę Žukauskaitę – pedagogę, buvusią vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, mokyklos profsąjungos organizacijos pirmininkę. Už principingą mokyklos darbuotojų teisių gynimą anais laikais „neįtikusi“ rajono partinei valdžiai buvo „išprašyta“ iš mokyklos. Partinės valdžios nepalankiai charakterizuojama, gerų kolegų dėka atvyko į Kėdainių rajoną, įsidarbino Šėtos apylinkės pirmininkės, vėliau pavadintos Šėtos seniūnijos seniūne, pareigose. Pati kilusi iš kaimo, gerai pažinojusi kaimo žmogaus gyvenimą, greit įgavo šėtiškių pasitikėjimą, išsikovojo autoritetą, minima geru žodžiu.
Išjusi į pensiją, nors ir pasiligojusi, liko aktyvi visuomenininkė, pastabi, kūrybinga, suprantanti žmogaus gyvenimo godas, džiaugsmus ir rūpesčius. Principinga kritikė „žuvims, gendančioms nuo galvos“, tuo pačiu sindromu užkrečiančioms ir „apačias“. Visa tai turime ir matome kasdieniame gyvenimo ekrane.
Tokia yra ir Genovaitės Žukauskaitės poezija: drąsi, skambi, vaizdinga, suprantama eiliniam žmogui. Ją tokią matome trijuose poezijos leidiniuose: „Iš būties vandenų ir lemties šulinių“, „Pažinimo skonis“, „Dienoraščiai“. Jos eilės priešingybė vadinamam madingam, moderniam architektūros „šedevrui“ – vamzdžiui Vilniuje Neries pakrantėje, kaip ir visai moderniajai poezijai. Mažai kas žavisi tuo brangiai kainuojančiu „architektūros“ šedevru, kaip ir modernia, nesuprantama poezija, kurių kūryba ir leidyba finansuojama mokesčių mokėtojų pinigais. Domimasi tik tuo, kiek pinigų iš valstybės iždo atseikėta tokiems architektūros ir poezijos „šedevrams“.
Literatei Genovaitei Žukauskaitei nesvetima ir proza. Greta gimstančių poezijos posmų poetė aktyviai bendradarbiavo rajono spaudoje. Ne per vienerius metus susikaupė nemažas pluoštas spausdintų apybraižų, novelių. Šiomis dienos, atrinkusi charakteringesnius ir aktualesnius kūrinius, sudėjo į knygą „Gyvenimo medis“. Knyga 227 puslapių, joje aprašomi kaimo žmonių gyvenimo įvykiai, nekompromisiniai negatyvūs reiškiniai, kritika. Autorė rašo, jog čia tikri, girdėti iš žmonių pasakojimai. Ši knyga man primena Joną Biliūną, „Balanos gadynės“ autorių Mikalojų Katkų, Žemaitę, amžiaus epochos eilinių, paprastų žmonių kovas už būvį, už laisvę, kovą su tranais, pasiglemžusiais tų žmonių darbo rezultatus. Tai primena ir dabartinius laikus, kada kaimuose uždarinėjamos mokyklos, bibliotekos, naikinami kultūros židiniai su jų darbuotojais. Šiomis dienomis Genovaitė Žukauskaitė, „Varsnos“ literatų klubui pristatydama savo knygą, sulaukė nuoširdžių plojimų, kurie reiškė padėką ne už vienkartinį darbą, o už dovaną, kuri išliks ir gyvensiantiems po mūsų.
Akys tos pačios, rankos tos pačios, jėgos pakriko,
Tų metų brydės šviesios ir plačios ainiams paliko.
Atgal
.jpg)
