VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

03 29. Praeities aidai šiandien

Aleksandras Šidlauskas

Nedaugelis šiandien, matyt, prisimena tuos vėlyvojo pokario metus, kai dažname didesniame kaime šalia bibliotekos atsirado klubai-skaityklos. Jų veikla buvo itin ideologizuota; tai buvo lyg tuometinės komunistų partijos garsiakalbis. Į šią nuošalią kaimo kultūros įstaigėlę plūdo instruktoriai paskaitininkai iš rajono centro, kategoriškai versdami kaimiečius domėtis stalininio socializmo „laimėjimais“. Suprantama, klausytojai rinkdavosi nenoriai, nes teoriniai postulatai buvo viena, o kolchozinė praktika buvo visai kas kita. Klubų-skaityklų vedėjais dažniausiai dirbo žmonės, netgi nebaigę vidurinės mokyklos, bet būtinai komjaunuoliai. Jie gebėdavo išleisti sienlaikraštį, užsakyti spaudą, iškabinti stende „Tiesos“ numerį, surengti primityvų šokių vakarėlį, kuriame grodavo armonikininkas su būgnininku. Tad tieji kultūrininkai neretai ėjo sėti kukurūzų, ravėti koksagizo ežių, surašinėti žmonių gyvulius, o su rajono politrukais kartu ragino kuo greičiau rašytis į kolchozą, ir tuo būdu dar greičiau sukurti šviesų „socialistinį“ rytojų. Nelengvas tai buvo darbas, o atlyginimas – žvirblio kąsnis. Tuo būdu čia antraeilininkais buvo įdarbinami mokytojai, bibliotekininkės. Būta ir meno saviveiklos kolektyvų. Kultūros ministerija Liaudies meno rūmuose surengdavo trumpalaikius chorvedybos kursus ir ideologinius seminarus muzikai gabesniems jaunuoliams, savarankiškai išmokusiems groti akordeonu ar smuiku pas seną kaimo muzikantą. Tokios tad buvo šiandieninės mėgėjų meninės kūrybos užuomazgos, kurios ilgainiui, aišku, kito, plėtojosi, žanriškai įvairėjo.

Nemenką vaidmenį tuo laiku, rengiant specialistus, suvaidino Vilniaus, Marijampolės, Rokiškio ir Telšių kultūros mokyklos, įduodamos į rankas tam tikrą kvalifikaciją rodančius diplomus. Dar iki šių dienų kiekviename rajone surasime šias mokyklas baigusių kultūrininkų būrelį. Tiesa, kai kurie suskato neakivaizdžiai Klaipėdoje įsigyti aukštojo mokslo žymą. Šiandien daug kas kinta, nes žymiai pagausėjo kultūros žmonių, kvalifikuočiau vadovaujančių chorams, šokėjų grupėms, muzikiniams kolektyvams. Tai akivaizdžiai rodo „Aukso paukštės“ ir „Geriausio kultūros centro“ nominacijos.

Ne vienas šių dienų kultūros centras garsėja savo renginiais. Nuo jų meninės kokybės, režisūrinių ir vaizdinių sprendimų didžia dalimi priklauso ir vietos kultūros darbuotojo autoritetas ar būsimas kultūros centro likimas, kai neperspektyvios kai kurių rajono savivaldybių kultūros programos bei jų menkas finansavimas tiesiog išmuša iš vėžių senadarbius kultūrininkus, kurių ritmas jau yra nusistovėjęs lyg gero muzikanto grojis. Juk kelias nuo vienalaikės vakaronės iki rajonų ar miestų Dainų švenčių yra nepalyginami dydžiai. Juk ir nuo iki kaulų smegenų įgrisusio buvusio „socialistinio“ lenktyniavimo dienų labai daug kas pasikeitė ne tiktai tautiškumo, bet ir meniškumo atžvilgiu. Tiktai dažni gastroliniai masinės kultūros reginiai vis dar gožia vietos mėgėjų ar respublikos profesionalių kolektyvų koncertus. Nepaprasta žmonių minia plūste plūsta į cicinų, butkučių, žvagulių, meškėlų, riaubiškyčių ar čivilyčių atrakcijas. Visa tai kelia didžiulę nuostabą. Ir dėl to, kad į kamerinės, chorinės, instrumentinės muzikos rečitalius rajonų centruose ir miesteliuose susirenka mažai žiūrovų. Lyg ten nebūtų muzikos mokyklų, pedagogų, gydytojų, savivaldybininkų. Jeigu kažkada Liaudies kultūros centro informacinis leidinys „Atspindžiai“ iš dalies atspindėjo Lietuvos kultūrininkų darbus, tai šito yra per maža, todėl leidžiamas „Kūrybos metraštis“. Nors šis spaudinys nekelia problemų, bet jis buvo ir liko informatyvus, daug kam reikalingas, nes prieinamas.

Kokie radosi pokyčiai kaime, kokios naujos tendencijos įžvelgiamos kultūros centrų veikloje? Kas ilgalaikiškai įsigyveno, o kas sukelia nerimą dėl tam tikro mėgėjų meninės kūrybos seklumo? Prieš porą dešimtmečių tai kompleksiškai nagrinėjo neperiodinis mokslinės kultūros minties leidinys „Liaudies kūryba“. Šiandien tokio skvarbaus ir analitinio spaudinio kultūros centrai labai stokoja. Ir teorinių praktinių konferencijų ritmas visiškai išsiderino. Moksliniams (o ne publicistiniams, seminariniams) pokalbiams temų yra pakankamai daug, o problemų gausos taip pat pilnos akys.

Pasidairykime po rajonų kultūros žemes, kuriose laikas nuo laiko ištarpsta brandūs grūdai su Dainų švenčių fenomenalumu ir unikumu. Rajonų laikraščiuose itin daug reklamos (reikia išgyventi!), o apie kultūrą tiktai informatyvūs, be kultūrinės kvalifikacijos kurpiami rašinėliai. Tiesa, pragiedrulių esama. Jeigu žurnalai „Radviliškio kraštas“, „Eskizai“ (Ukmergė), „Žiemgala“ (Pakruojis), „Prie Nemunėlio“ (Rokiškis) jau senokai gvildena šių kraštų kultūros istoriją ir dabartį – čia daug istorinių diskusijų, analitinių studijų, žymių žmonių portretų, atvirų, dalykiškų pokalbių, metų darbų peržvalgų. Tai 90 nuošimčių rajonų vis dar guodžiamasi lėšų stoka. Tiesą tariant, juose apsileidimo iki kaklo, nes projektinės kultūros lėšos nueina nei į leidyklą, o fejerverkams, furšetams, dovanoms, blizguliuojantiems reklaminiams plakatams. Kiek dar maža leidybinio entuziazmo!

Prieš pusantro dešimtmečio Lietuvos kultūrininkus buvo apėmusi keistos mados banga: mokytis kultūrinės veiklos iš olandų, belgų, danų ir sekti jų darbo pavyzdžiais. Galbūt teoriškai ir buvo galima kažkuom susidomėti, bet buvo pamiršta, kad ten visai kitas ekonominis gyvenimo lygis, kitokia savivalda ir piliečių savižina, kitaip susiformavusios kapitalistinio gyvenimo tradicijos. Tuo tarpu ar ne per mažai buvo domimasi (o šiandien ar labai domimasi?) savo gimtosios šalies kraštų kultūros pasiekimais, atskirų rajonų tautinės tematikos renginiais, kraštotyrine veikla, leidybos pirmeiviais, kultūros premijomis, originaliomis vaikų šventėmis, kaimų sueigomis, vietos apžiūromis, konkursinėmis varžytuvėmis, tarprajoniniais susiėjimais, festivaliais.

Pastaraisiais dviem dešimtmečiais suklestėjo mėgėjų teatrai ir folkloro ansambliai, naują kvėpavimą įgijo berniukų chorai ir pučiamųjų instrumentų orkestrai. Mėgėjų chorai iškeliauja į konkursus įvairiose Europos šalyse, ir retas jų sugrįžta be laimėjimų. Ilgainiui prigijo kalbos dienos (Sūduva), giesmininkų konkursai ir bažnytinių chorų varžytuvės (Vidurio Lietuva), muzikavimo kursai (Žemaitija), tradicinės vokalinių ansamblių sueituvės (Rytų Lietuva). Vis gausėja paminklų partizanų kovoms atminti, aprašomi išnykę ar benykstantys kaimai. Vislab buriasi armonikininkai ir literatai, kraštiečiai ir giminės, kurios dažnai pasidaro šeimų genealoginį medį. Kėdainiečiai turi savo krašto kultūros premiją, anykštėnuose radosi Kalėdų senelio muziejus, Lietuvos paribio rajonai yra užmezgę ryšius su Lenkijos ir Baltarusijos lietuvių bendruomenėmis. Kas nežino varėniškių grybautės dienos ar prieniškių partizanų dainų atlikėjų pasivaržymų. Jurginės, Sekminės ar Žolinė taip pat įgijo naujų regioninių savumų. Kaimų besikuriančios bendruomenės - tai naujoviškas bendravimo ir žmonių tarpusavio glaudinimosi būdas. Šiuose baruose tolokai pažengė plungiškiai, radviliškėnai, ukmergiečiai, vilkaviškėnai. Į brolijas buriasi kolekcininkai, tautotyrininkai, buvę tremtiniai, keliauninkai, nekalbant apie gausius literatų mėgėjų sambūrius. Pamarėnai susieina į saulės palydėtuves, o pavasario ir rudens lygiadieniuose taip pat nepritrūksta šiuolaikinių atrakcijų.

Gimtinės kultūra – tai kaimo dvasingumo ženklas. Atkreiptinas dėmesys į Šiaulių rajono kraštotyrininkų patirtį. Jie pirmieji respublikoje visose seniūnijose yra surengę kompleksines ekspedicijas. Individo kūrybingumas pasireiškia tautodailės parodoje, tapytojų plenere, vakarotuvėse ir konkurse. Vietovių jubiliejinės datos pažymimos medžių sodinimo talkomis, aplinkos tvarkymu, senolių paglobojimu, vakaronėmis. Iš praeities kartų sėtuvių vis dar beriami grūdai į modernios civilizacijos dirvą. Tiesą tariant, ši dirva vis dar pateršiama masinės kultūros surogatais ir išdarkomis. Vis tiktai tikėtina, kad Lietuvos kraštų etninės kultūros šaknys nenudžiūs, o kamienas nebus suaižytas globalizmo rauplėmis. Kol kraštų kultūros ženklai dar yra regimi vos ne kiekvienoje gyvenimo kelionės pėdoje, mūsų pastangos ir naujos kultūros programos neturi būti nukreiptos tik į vienadienį, paviršinį, hedonistinį pramogavimą, iliuzorinę išorę ir puošeiviškumą. Ir mažesnėmis sąnaudomis, įmanoma rengti teminius susibūrimus. Ne į tūkstantines minios triukšmingą, nesuvaldomą reginį, o į tyliosios kultūros (gerokai primirštas tas terminas) atšvaitas. Tai kaimo sueigos arba krivūlės, atlaidiniai pažmoniai, pasakorių, dainininkių, eiliuotojų ar gražiadarbių vakarojimai (galbūt prie židinio ar prie balanos šviesos), gamtos, kalbos, žemės, motinos pagarbinimo ir pagerbimo sekmadieniniai ruošiniai.

Tautos medis visuomet bus žalias, jeigu tautos dvasią saugos kultūros žmonės, kultūros centrų, bibliotekų ir muziejų santalkininkai, jeigu prie didingojo kultūros altoriaus bursis intelektualai ir blaivininkai, pedagogai ir gydytojai, buvę sąjūdininkai ir šiandieniniai partiniai lyderiai, jaunimas ir senoliai, kurie dar išsaugojo savosios genties etninį palikimą. O darbų yra didelė neužmatomybė. Juk visur esama asmenybių, inteligentiškumo žymenų, kas suorientuotų, nukreiptų, pamokytų ar patartų. Rajoniniuose kultūros centruose turi rastis žmogus, kuris pastoviai analizuotų kultūros vyksmą, prognozuotų rytdieną, rašytų kultūros kroniką, kauptų ikonografinę medžiagą, o ilgainiui parašytų rajono kultūros istoriją, ką sėkmingai daro rokiškėnai, šilutiškiai, uteniškiai.

Kada kultūrininkas yra laimingas? Ar tada, kai jis pats regi savo darbo rezultatus, ar tada, kai jį pastebi ir įvertina vietos bendruomenė? Regisi, ir viena, ir antra. Jeigu kultūrininkas moka ir nori, vadinasi, jis tikrai gali. Tad ir belieka jam linkėti kasdieninio mąstymo įtampos, savaimaus darbo ir didelės atsakomybės. Mes esame toji karta, kurią rytoj vertins ateinančios kartos.

Atgal