Kultūra, menas
2024.03.22. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. PAUKŠČIŲ PAVASARIAI
Kęstutis K. Šiaulytis
Kalendorius pagaliau pažėrė lauktuvių: kovo 20-oji – Pasaulinė Žemės diena! Visoje mūsų planetoje – lygiadienis, tamsa ir šviesa parą pasidalino pusiau. Bet mūslaikiams, gyvenimą stebintiems pro kompiuterio langelį, tai nelabai aktualu – stebuklingasis veidrodėlis net vidurnaktyje spindi neblėstančia žydruma! Lygiadienis tegul džiugina botanikus, o kai kam smagus ir beribis, sėdmaišių gilumoje nugrimzdęs rojus!
Žurnalo „Žaliasis laikraštis“ viršelis. 1993 Nr. 3, kovas
Saulės šypsenos pažadino pavasarį, o šis basakojis sodininkas, savo ruožtu budina visokiausią žemės žalumą, kaip ir mieguistus požemių gyvius. Tolimuose užjūriuose nuobodžiavę paukščiai, irgi pajuto namų trauką, o vietinės didžiosios zylės, jau nuo sausio vidurio šaipėsi iš pastogėse nukarusių ledokšnių – ragino greičiau varvėti: „Virvyt, tikvyt!“. Didžiojo sodininko rūpesčiu, kol nesužaliavo medžių lapija, pirmiausia žiedais skleidžiasi miškelių, parkų žemaūgiai augmenys: žibuoklė, šalpusnis, rūtenis, plautė, vištapienė, kiek vėliau prasideda baltažiedžių ir geltonžiedžių plukių tvanas. Tik pavasarį, nuo ankstyvo ryto iki sutemų, medynus, tarsi kokia vientisa marška gaubia paukščių giesmių pynės: krykštauja varnėnai, tyliai skamba mažesniųjų zylių varpeliai, lyg birbynės versmė nuaidi bukučio linksmas pasažas. Jei parskrido kikiliai, tai jie vienas su kitu lenktyniaudami sugeba už keturis balsuoti. Tik atsidūrę tarp eglių išgirsite mielą mažiausių Lietuvos paukščių – nykštukų, tylų svirpimą, jie, net per uodo skrydį nenutolsta nuo savo žaliaskarių sodybų, o guvioji, visur esanti liepsnelė, teikiasi prisijungti, tik kai kiti tyli...
Buivydiškių (Šventaragio) parko liepų rikiuotė
Žurnalo „Žaliasis laikraštis“ vidinis, antrasis viršelis. 1993 Nr. 4, balandis
A – Bukučio uoksas
B – Kuoduotosios zylės uoksas ištrešusioje kamieno dalyje
C – Lipučio lizdavietė po žievės atplaiša
D – Kikilio lizdas tarp šakų
1 – Bukutis
2 – Kuoduotoji zylė
3 – Liputis
4 – Kikilis
Liepsnelė stebi mane plenere
Juodojo strazdo buveinė
Vargu ar esat girdėję, matę, paukštelį vardu liputis. Jei kada ir užgriebė žvilgsnis, gal palaikėte kokiu sulysusiu žvirbliu. Bet, jei buvodami sename parke ramiai elgsitės, liputis mielai su jumis susipažins, jie mėgsta su žmonėmis pabendrauti. Kai užverčiate galvą norėdami pasigrožėti žaibu į parko alėjos liepą kritusiu geniu, nė nepastebite, kaip prie tos pačios liepos šaknų iš kažkur nusileido toks mažiukas, lyg sparnuotas driežiukas, vikruolis. Apsimeta, kad jūs jam nerūpite, skubriai sukdamas spirales aplink medžio kamieną kopia aukštyn, laibu lenktu snapeliu vis kapstydamas iš po žievės gūbrių mikroskopinius padarėlius. Pasiekęs numatytą aukštumą, nė nepailsėjęs, vėl akmeniu puola prie gretimo medžio šaknų, vėl kartoja savo žygį. Vienas toks drąsuolis man pademonstravo, jog moka spirale ir skraidyti. Kiek palypėjęs jam įprastu būdu, netikėtai plastelėjo, ėmė suktuku skrieti aplink kamieną, vos ne liesdamas jį sparnais. Aukščiausio lygio pilotažas!
Liputis sveria 8 gramus. Kad suvoktume, koks gamtos stebuklas yra paukštis, atlikime tokį tyrimą. Į stikliuką įpilkite 100 g vandens, tada išliekite į lėkštutę jo dešimtadalį – turėsite 10 gramų materijos. Pažvelkite, maždaug iš to kiekio sudaryta visa lipučio konstrukcija: skeletas, raumenys, plunksnos ir kita. O dar, jam užtenka energijos kiaurą dieną skraidyti ir laipioti medžiais! Vaizdumo dėlei, pateiksiu ir kitus šio mažylio duomenis: visas ilgis – 132 mm, atstumas tarp išskleistų sparnų galų apie 193 mm.
Lipučio bendražygis, skardžiabalsis bukutis, matyt vardą gavo dėl trumpai nurėžtos uodegos. Šis žvitrus, melsvais sparnais, balta krūtine, kaštoninio rudumo pauodegiu, dar pasipuošęs ir juodu dryžiu nubrėžtu nuo snapo, beveik iki sparno. Jis irgi trumpakojis, medžių kamienų laipiotojas, tik tai daro atvirkščiai, nei jo margasparnis kaimynas – kopinėja kamienu pradėdamas iš aukštai, tad vis laksto žemyn galva. Matyt už judrumą, nuolatines lesalo paieškas – gal kai kam pasirodė esantis visada alkanas, pramintas ir vilkučiu. Abu bičiuliai žiemoja Lietuvoje.
Čia publikuoju keletą iliustracijų, kurias sukūriau kadaise mano leistam žurnalui vaikams – „Žaliasis laikraštis“. Akvarelėse – Buivydiškių parko slaptingi medynai.
Atgal
