Kultūra, menas
2023.10.13. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. Susitikimai su rudeniu
Kęstutis K. Šiaulytis
Kieto kalibro lietaus šuorais prasidėjęs spalis nenuvylė – pas mus pribuvo pats tikriausias ruduo! Padange rytų kryptimi ritasi margi lyg troleibusai debesys, tarp jų įsispraudęs saulės šviesoforas mirksi, mirguliuoja, pakimba virš laukų spindinčia vaivorykšte. Mes irgi pavėjui lekiame automobiliu per Žemaičių aukštumos gūbrių bangas. Keliaujame tarp istorinių miestelių prieš amžius nusidriekusiais vieškeliais, tiesa, dabar jau žvilgančiais asfalto danga. Sparčiai vakarėja. Regis, pakeleivingi medžių ir trobų šešėliai taip pat juda, ties kiekviena nauja kryžkele jie vis ilgesni, o prie Raseinių, net nedidelio namelio metami klojasi triaukščiais rūmais. Po dar vieno posūkio akys skaičiuoja jau senojo Žemaitijos plento kilometrstulpius, bet mintys – už Ventos likusiose kalvose, arimų linkiuose, pievų ližėse, braido su stirnomis želmenynus, ant ganyklų tvoros kuolų styro sulijusių suopių siluetais, klajoja eglynuose, drebulynuose, kur pridygę tiek grybų, kad tie, net į obelų sodus rudmėsių tiltais persimetė.
Kaimo jurginų puokštė
Didmiestiečiams, visi metų laikai prabėga tarsi blizgioje taroje įpakuoti, aprūpinti televizinėmis rytmečių orų prognozėmis, video kadrais iliustruoti, dar, kaip kokia indaplovė, naudojimo instrukcijomis aprūpinti: pavasarį saugokis gripo, vasarą gerk daugiau vandens, rudenį pirk šiltas kojines, o žiemą – kosuliui suvaldyti vartok pertusiną. Stiklo dangoraižiuose, kaip ir kitose uždarų patalpų buveinėse, prie biznio kompiuterių ar valdiškose tarnybose, darbadieniai vienodai tylūs, ošia tik palubės ventiliatoriais, šnara stalčių popieriais, na, susiruošus apsipirkti, dar ausis lanksto prekybcentrių reklaminiai radijo pranešimai. Saugiai užkonservuotam miestelėnui lietus – tai vanduo kuris plauna automobilio stogą, o pievagrybiai, ne pievose, o kavinių valgiaraščiuose. Jei atostogos prisirpo kažkur Turkijoje ar Egipte, tai, gal pavyko Stambulo ar Kairo padangėje pamojuoti Lietuvon migruojantiems gandrams.
Rudeninės jurginų spalvos
Prie lango – jurginų žvaigždės
Antaniniai obuoliai ir spanguolės
Stirnino kramė tarp rudmėsių
Mintys vėl pabėgo į Virvytės kloniuose žaliuojančią bičiulių sodybą. Uraganiniai vėjai, čia ne naujiena – linksmai siautę Baltijoje, po valandos kitos, jau šiaušia Žemaitijos aukštagirių keteras, suka verpetais Lūksto, Biržulio, Platelių ežero vandenis. Ką tik stebėjome – gal net nuo Gotlando atnešta liūtis visą savaitgalį šoko pasiutpolkę: šuorais biro per žalius eglišakių stogus, draskė uosių geltonus lapus, plovė raustantį klevą. Gaila, akvareliškai šlapias, bet spalvingas rudeninis kraštovaizdis liko natūroje, vietoj jo – popieriuje sugulė žvaigždiškos jurginų puokštės.
Pamiškių sodybose, rudens vakaras užklumpa staiga, slapukaudamas, atsliūkina tarsi koks pakrūmių šerno siluetas. Tolimoje vakarės padangėje dar švyti saulėlydžio gaisai, o už trobos slenksčio, pažeme, iki daržinės stogo kraigo, tamsa slūgso juodu rūku, žingsnį žengsi – tarsi nežinion krisi. Bet, netikėtai, pasigirsta išskrendančių žąsų giesmė – ataidi iš aukštai, Grįžulo Ratų girgždesiu.
Atgal
