Kultūra, menas
2023.10.06. LAUMIŠKA TVENKINIO GELMĖ
Kęstutis K. Šiaulytis
Bene slėpingiausia Palangos Birutės parko-šventgirės erdvė – senasis, dar kraštovaizdžio architekto E. F. Andrė (1840-1911) suprojektuotas tvenkinys bei jo pakrantėse klaidžiojantys vingrūs, prieš šimtą dvidešimt metų nužymėti takai. Architekto sumanymu, suvokiant parką kaip gamtos rūmus, šis vandens telkinys supratingam stebėtojui turėjo pažadinti mintį – patekai į veidrodinę rūmų menę, visą rangių salių labirintą, čia veriasi nežinia kur vedančios „durys“ – balti tilteliai, po juodalksnių arkomis snaudžia akmenimis pavirtę milžinai ir nykštukai, bet ir tave svajingam miegui vilioja grakščių suolų guoliai. Jei būsi dėmesingas, čia rasi visą paveikslų galeriją – medžių kamienų šokyje šypso kabareto gražuolės, pro lapijos tankmę žvelgia barzdoto kario portretas, tolėliau kabo keli impresionistiniai peizažai. Kai apsilankysi kitą kartą, žaliojoje galerijoje išvysi jau kitus paveikslus!
Virš senojo tvenkinio – vakaro saulės nušviesti jūriniai debesys
Nežinia, kokios dar, čia veriasi dimensijos: prie tvenkinio, vis pagauna mintis – pasiklydai, realybė liko prabėgusiose dienose, o nūnai, tūnai kažkokiais burtais sukurtoje užmaršties nišoje.
Tvenkinio Pasagos įlankos juodalksniai
Tvenkinio akvarelė su lietaus pėdsakais
Slėpinga parko giria
Senojo tvenkinio žaliosios medžių gubos
Kai pirmą kartą čia lankiausi, prabėgo jau šešiasdešimt metų. Manau, tada sugebėjau perskaityti (bet ne įminti), bent dalį architekto Andrė sumanytų mįslių. Kai vėl čia atsirandu, žvalgausi, gaudau atminties miražus, nustembu – laikas, tarsi sustojęs... Pašaliuose krypuoja, krykščia tie patys, vis dar alkani žaliagalviai antinai ir jų raibosios draugės, į medžių gobiamą salą lyg sapnas plaukia išdidžios gulbės, šakose šmėsteli dar tada (!) liuoksėjusi voveraitė, beldžiasi nė kiek nepakeitęs rūbo margasis genys – darbštuolis tikriausiai skaičiuoja galiūnės pušies metus? Atrodo, parko lankytojai irgi tokie pat kaip 1963-aisiais, gal, kur ant suolo, aptiksiu dailininką Antaną Žmuidzinavičių tapantį parko etiudą...
Kai dvidešimt antrųjų rugsėjyje klaipėdiečių akvarelininkų surengtame plenere vėl klaidžiojau Birutės parke, man pasivaideno, kad tvenkinio erdvė dar labiau nei kada, panirusi į laumišką gelmę...
PS. Akvareles liejau tik su senojo tvenkinio vandeniu.
Atgal
.jpg)
