Kultūra, menas
2023.07.17. Apie neigiamą Kukį ir teigiamą Gukį
Alfredas Guščius
Lietuvių literatūros klasikas VincasMickevičius – Krėvė parašė apysaką „Raganiuje“, esantys novelės
„Su dievuliu susitaikius“, „Pas Dangaus vartus“ , kuriose pavaizduoti personažai Jonas Kukis ir Kazys Gukis, kurių pavardės beskiria tik viena raidė. Mano manymu: K – su neigiama reikšme, G – su teigiama reikšme. Noveles išgirdau per katalikų „Marijos radiją“ , nes juos kūrybiškai per du vakarus perskaitė aktorė Liucija Zorubaitė.
Kodėl šie du peronažai yra ypatingi, patinkantys net, mums, katalikams? Vincas Mickevičus - Krėvė - mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, bet pora metų užteko ir jis susipažinti su katalikų tikėjimu.
---
Apie tai ir šiame rašinyje pašnekėsime, pasirėmę dviejų literatūros mokslininkų Petronėlės Česnulevičiūtės ir Alberto Zalatoriaus mintimis. Mokslininkė buvo Vilniaus universiteto dėstytoja, (dėsčiusi daugeliui, tai pat ir man), o antrasis mokslininkas buvo garsus savo literatūros kritikas bei istorikas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Monografijoje Petronėlė Česnulečiūtė „Vincas Krėvė“ , išleistoje 1982 metais, rašo: „Raganius“, pradėtas rašyti keliolikai metų praėjus nuo „šiaudinės pastogės“ ciklo apsakymų, prie jų labai pritampa ir vaizdavimo objektu (to paties laikotarpio Dzūkijos kaimas) ir pagrindinio veikėjo skerdžiaus Kazio Gukio paveikslu.
Anot mokslininkės, prie neigiamų, arba „kapitalistinio tipo“, priskiriamas yra Jonas Kukis, kurio sūnus Jonas įsimylėjo Žlabio dukterį Verutę. Tėvas prieštarauja, nesutinka, kad sūnus vestų samdinę ar neturtingų tėvų dukterį. („Ne tam savo sūnų auginau ir turtą jam kroviau, kad jis kampininko dukterį man į namus parvestų“. Kukio garbės supratimas kitoks: „Ne tokis aš tėvas, kad vaikas iš mano valios išeitų“. Bet ką daryti, kad to paties kaimo ir Petras Lukošiūnas įsižiūrėjo į Žlabio dukterį Verutę. Jaunimo temai skirta ir novelė „Pramuštgalvis“. Reikėjo skerdžiaus Kazio Gukio tarpinkavimo, arba jo kaimietiškos „advokatūros“ pastangų. Viskas tose novelėse prasideda ir baigiasi tarp neigiamojo Kukio ir teigiamojo Gukio santykių.
Novelėje „Pas dangus vartus“ pirmasis miršta ūkininkas Jonas Kukis, kurį aš vadinu neigiamuoju. V. Krėvė rašo: „Mirė, kaip doram katalikui dera mirti, - atlikęs visas paskutines pareigas, susitaikęs su dievu, be baimės, su amžino gyvenimo viltim“. O ant rytojaus bažnyčioje atlaikytos egzekvijos, kuriosna buvo pakviesti visi kaimynai, jų tarpe ir Kazys Gugis. Po bažnyčioje atlaikytų egzekvijų už Joną Kukį, o Kazys Gukis, likęs vienas, be kaimynų, galinčių parvežti namo, užėjo į žydo smuklę, susigundo degtine ir išgėręs, pasileidžia pėsčias namo. Ėjo keliu, vienui vienas, smarkiai „žąsis varindėdamas“. Buvo žiema, kelias netolimas, bet jau tokia buvo Gukiui nelaiminga diena, ir viskas šiandien nesisekė: po kojų paniojosi duobės, medžiai, grioviai, kad jis pavargo, ir kojos lyg svetimos: viena traukė ten, kita kitur. „Nuvargo, nuilso senis, lyg rugius kuldamas, ir miegas baisiai marino. Norėjosi atsisėsti, prigulti. „Ne, eisiu namo. Juk netoli, o dabar žiema – atsigulsiu, užmigsiu ir sušalsiu“ – lyg švystelėjo senio galvoje, ir murmėdamas ėjo pirmyn. Tik eidamas užkliuvo už kažko, ir tiesiog prieš nosį išaugo kažkaip netikėtai stulpas“. Ir autorius rašo, kad su tuo stulpu Gugis pradeda kalbėtis. Atidžiau įsižiūrėjęs, Gukis pastebi, kad esąs jo užvakar miręs kaimynas Kukis. – Tfu, kad tave galas. Ko dabar čia trankaisi, jei vakar dar numirei, ir jei užvakar mes tave jau tave palaidojom?
Prasideda įdomus Gukio pokalbis su mirusiuoju – apie tai, kas Kukio laukia po mirties: - Tai kas, kad numiriau, negaliu eiti, kur noriu. Kaimynas Gukis pataria keliauti kitur - dausosna ar pragaran? Kai Kukis eiti tuo adresu nesutinka, o dangun eiti vienas bijau. Sako, kad palauksiąs Gukio mirties. - Pagyvensiu pas tave, kol mirsi, o tada abu keliausime dangun. Dviese bus drąsiau – ir tau, ir man.
Gukis pripažįsta numirėliui, kad greit dar nesiruošiu mirti, ir prašo nesibarti, kad jis neblaivas , ir kojos manęs nebeklauso. Ir, susiėmę už parankių, nuėjo. Gugis paklausia Kukio: „Kodėl tavęs velniai nekimba, jei tu neini dangun“. Gavęs iš Kukio atsakymą apie savo kryžių, kabantį ant kaklo, apie kunigą, kuris giedojo per laidotuves ir šventintu vandeniu mano karstą šlakstė, kad velniai galėtų mane kibti“.
Parėję į namą, įsitaisė kas kur. „Nusirengė Gukis, nusiavė, autus pakabino ant priepečkio, kad padžiūtų, o patsai užkopo ant pečiaus. O pats pradėjo dairytis į numirėlį, kuris užpečky įsitaisęs. Paklausė jo „Gal valgyti nori? Aš nūnai tavo egzekvijose trims dienoms pavalgiau“... Dar norėjo kažką pasakyti Gugis, bet patingėjo: juto, kad tingulys ėmė gaubti, vystyti jo kūną... Tingu buvo kalbėti, tingu pasijudinti, nes šaltis laižė jam pečius, kojas ir visą kūną...
Ant rytojaus eidami žmonės surado Gukį sušalusį. Jis gulėjo ant kūdros liūno vienmarškinis ir basas. Viršutiniai rūbai ir autai kabojo ant alksnio krūmo, o šalia gulėjo jo naginės...
---
Paskutinė novelė „Pas dangaus vartus“ yra kulminacinė prasminiu, idėjiniu ir emociniu požiūriu. Joje V. Krėvė išaukština natūralią liaudies žmogaus prigimtį, dorovinius principus, optimistinę pasaulėjautą. Joje V. Krėvė, anot mokslininkės, paremta ne autentiškos tikrovės stebėjimais ir apibendrimais, o menine išmone, kūrybine vaizduote. Ji kaip ir ansktesnioji nuspalvinta humoru, kuris ir tarsi į pasakos plotmę perkelia Gukio mirties aplinkybes, o vėliau suteikia žaismingumo jo kelionei į dangų ir ginčui su šventaisiais. Nuo buitinės plotmės prie sąlyginės čia pereinama prie labai natūraliai, nesugriaunant vieningos meninės kūrinio ir stilistikos. Šie novelės simboliai bei metaforos, anot P. Česnulevičiūtės, sukuria gerą dozę humoro bei kūrybinės vaizduotės, kuri mums, skaitytojams, tik suteikia estetinį malonumą.
---
Dabar pasiremsiu žymaus mokslininko Alberto Zalatoriaus knyga – nebaigta monografija (500 psl.) apie Vincą Krėvę, išleista 2003 metais. Autorius rašo: „Per keletą šimtmečių liaudies sąmonėje įsišaknijo Bažnyčios propaguojamas krikščionių Dievas. Kito dievo žmonės nebežino. Kadangi tas dievas -vienintelis, jis nebeturi specifinių skiriamųjų bruožų. Jis Dievas, ir tiek – aukštesnė instancija, antgamtinė valia, į kurią nukrypsta žmogaus žvilgsnis, kai prireikia ieškoti paguodos ar pateisinti savo veiksmus. Kiekvienas tą valią įsivaizduoja kiek kitaip. Gugiui Dievas – švelnus ir geras senelis, kurį visada dera pagarbinti ir prisiminti, bet kurio nebūtina atsiklausti. Gyventi reikia taip, kaip pačiam norisi, kaip liepia širdis. Kukio Dievas – visai kitoks. Jis panašus į dvaro prievaizaidą ir bažnyčios įstatymų rinkinį: ką liepia bažnyčia, vadinasi, liepia ir dievas. Gukio Dievas – laisvė, Kukio Dievas - paklusnumas ir tvarka. Gukiui dievas pelno žmonių meilę. Kukiui Dievas lemia tvirtą materialinę padėtį ir ją lydinčių kaimynų pagarbą, tegul ir ne visai nuoširdžią, su baimės priemaiša, bet ribotą Kukį visai patenkinančią. Dauguma vis dėlto persiėmę Bažnyčios suformuota Dievo samprata, todėl Gukį, gyvenantį pagal savąją „širdies religiją“, jie linkę laikyti raganiumi.
Kodėl Krėvė patraukė neordinari, iš kaimiečių minios išskirianti Gukio figūra? Išsiskirianti ne temperamentu ar būdo savybėmis (tai daugiausiai ano meto domino lietuvių prozininkus, vaizduojančius kaimietį), o savitu požiūriu į religiją. Netgi ne į Bažnyčią, o į pačią religiją. Ką nauja tokiu paveikslu Krėvė pasakė? Gugio paveikslu Krėvė norėjo parodyti, ką lietuvis kaimietis būtų išsaugojęs, jeigu jo sąmonės nebūtų suparalyžiavęs suprastintas Bažnyčios mokymas apie dievybę, gamtą ir žmogų. Pačiu savo buvimu Gugis tartum neigia per šimtmečius liaudžiai skiepytas dvi tiesas – kad viskas Dievo valioje ir kad tvarkingas gyvenimas bei Bažnyčios įstatymų laikymasis užtikrina žemišką laimę bei dangaus karalystę... Gugio paveikslu Krėvė išplėtė žmogaus sampratą lietuvių kaimiškoje prozoje. Gukių visuomenėje būtų šimtąsyk maloniau negu Kukių visuomenėje, deja, ir Bažnyčia, ir civilizacija daugiau linkusi sudaryti sąlygas kukiams. Gukio ginčai su Kukiu, o finale – su dangaus šventaisiais dar vieną svarbią Krėvės tezę: didele patirtim ir asmeniniais išgyvenimais pagrįsta išmintis kur kas reikšmingesnė negu knyginės tiesos‘‘.
---
Ir Liucija Zorubaitė, Vladas Bagdonas, Vytautas Anužis, Algis Latėnas, Giedrius Arbačiauskas, bei kiti aktoriai, per radiją, o ir per televiziją paskaityti noveles bei apsakymus. Galėtų suvaidinti legendas, padavimus iš gana plataus šio lietuvių klasiko aruodo. Tai jie priartintų kerinčią Vinco Krėvės kūrybą...
Atgal
.jpg)
