Kultūra, menas
2023.07.25. Šiandien yra proga kalbėti apie didelį poetą, akademiką, Sąjūdžio veikėją - Justiną Marcinkevičių
Alfredas Guščius
Šiandien yra proga kalbėti apie didelį poetą, akademiką, Sąjūdžio veikėją - Justiną Marcinkevičių - ar neverta ši asmenybė paminklo Vilniuje?
---
Apie Baltakį ir Marcinkevičių
2022 kovo 21 dieną Vilniaus Antakalnio kapinės amžinam poilsiui prisiglaudė poetą Algimantą Baltakį. (Jo urnos kapavietė netoli nuo Justino Marcinkevičiaus, mirusio 2011m.).
Aš turiu knygą „Privalau paliudyti“, išleistą 2017 metais „Žuvėdros“ leidykloje. Mane sudomino A. Baltakio liudijimas apie gerą bičiulį Justiną Marcinkevičių ir jo apysaką „Pušis, kuri juokėsi“. Autorius buvo apkaltintas konformizmu, - problema, kuria aš domėjausi nuo seno. A. Baltakis parašė knygoje piktoką laišką „Pušis, kuri nebesijuokia“ Sauliui Šalteniui, ėjusiam tada laikraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktoriaus pareigas. Pacituosiu to laiško, parašyto 1991 m. liepos 5 d. mintis: „Mes, mano karta, į literatūrą, ačiū Dievui, atėjom ne tada, kai rašytojus sodino, o tada juos išleido iš kalėjimų...Tačiau netgi blogiausias atvejais su rašytojais nebuvo taip elgiamasi, kaip pasielgė T. Venlcova, A. Štromas, S. Šaltenis – jie pasikėsino į du šventus daiktus: rašytojo garbę ir jo talentą. Anksčiau kibdavo prie pasaulėžiūros dalykų ir pan., o dabar... Tačiau šitaip negražiai elgtis su savo kolegomis, kaip Tu, elgiesi savo savaitraštyje su Justinu Marcinkevičium, nedrįsdavo net uoliausi tarybiniai retrogradai: buvo puolamos rašytojų pažiūros, tačiau nebuvo abejojama jų garbe ir talentu.
Nesuprantu, kokia nauda prisikeliančiai Lietuvai, jei bus apspjaudyta kuo daugiau jos talentingų vaikų, gyvenusių tuo nelemtuoju penkiasdešimtmečiu. Nebent mūsų tikriesiems priešams: be savo inteligentijos tauta darosi akla ir kurčia, ja lengva visada manipuliuoti’’.
Toliau A. Baltakis savo dienoraštyje rašė: „Justas pakvietė pasivaikščioti po Varnų kalną. Įsikalbėjom. Niekad dar nemačiau Justo tokio sutrikusio. Sako, ir gyventi nesinori. Aš jį raminau, kaip sugebėjau... Manau, tik todėl, kad mes iki šiol dar geriau suvokę savo istorinių, socialinių, psichologinų koordinačių, galimi ir tokie, švelniai tariant, nediskretiški pašnekesiai talevizijoje, radijuje. “
---
Iš tikrųjų, kai tuoj po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, buvome pasišovę, vėl pradedame vieni kitus lukštenti, valyti, teisti, tai vaizdelis susiklosto nekoks. Protą ir emocijas vis drumsčia įvairios chimeros, neleidžiančios atsisveikinti su praeitimi tinkamiausiu būdu – sudarant bendratautę ”taikos sandorą”, moraliai atgimstant, tolerantiškai nusiteikiant. Praeities teisėjams verta atidžiau įsigilinti ne tiktai į sovietinės, bet ir į carinės okupacijos metų paliktus randus žmonių psichologijoje, charakteriuose. Konformizmas, nuolankumas, chameleoniškumas bei kitos būdo bei moralės ydos turi kone dviejų šimtmečių palikimą, kuris tapo jau ir daugelio meno kūrinių objektu.
Labai gerai suvokiu kilnią literatūrologų Viktorijos Daujotytės, Valentino Sventicko, Marijaus Šidlausko misiją, ginant šią iškilią mūsų tautos asmenybę Justiną Marcinkevičių – poetą, dramaturgą, vertėją, Sąjūdžio autoritetą - nuo nepagrįstų kaltinimų.
Giliai humaniškai prisitaikymą konformizmą , kaip reiškinį, suvokė žymus literatūrologas Albertas Zalatorius, tuoj pat po Nepriklausomybės atgavimo, daug rašęs, kalbėjęs apie tai. Atgaila už praeitį, už padarytas klaidas, išpažintis bei moralinis apsivalymas, anot jo, neturi būti savitikslis dalykas. Tuo jis nelabai tinkąs menininkams, kadangi vieša išpažintis galinti netgi pakenkti, - savo individualią patirtį menininkui labiau tinką pasilaikyti sau ir atskleisti ją tik meno kūrinyje, kaip « kūrybos stimuliatorių », « saviraiškos būtinybę », « autoanalizės formą ».
---
- Baltakis savo biografinėje knygoje « Privalau paliudyti » rašo : » Aš visiškai neketinu ginti Justino Marcinkevičiaus. nes jį geriausiai apgina jo paties brandžioji kūryba ir Respulikai žinoma jo visuomeninė veikla Atgimimo laikotarpiu. Aš tik noriu atgaivinti vieną kitą praeiteis epizodą. »
Atgal
.jpg)
