Kultūra, menas
2023.06.15. 700 * VILNIAUS ISTORIJOS * 700. Lukiškės, Neris ir Žvėryno tiltai
Kęstutis K. Šiaulytis
Matyt, Vilniaus įkūrimo legendoje minima Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino taurų medžioklė vyko sengirėje, kur ir dabar, jos dalyje, žaliuoja seniausias Lietuvoje miškas – Vingyje, čia veši net 300-uosius metus skaičiuojančios pušys, bei dabartiniame Žvėryne ir Lukiškėse.
Geležinio Vilko tiltas (1979) žvelgiant iš Žvėryno
Kažkada, visi trys miškais apaugę plotai sudarė vientisą girios masyvą, vadintą bendru vardu – Lukiškių Žvėrynu. Šias medžioklių erdves nuo XVI amžiaus pavesta tvarkyti Lietuvos didikams Radviloms. LDK kunigaikštis, Lietuvos didysis maršalka, Lietuvos didysis kancleris, Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565) Vingyje (šis vardas prigijo tik XIX amžiuje), pasistatė medžioklės pilį, antrąją – dabartiniame Žvėryne, Neries kranto aukštumoje. Palaikau nuomonę, jog Lukiškių vardą vietovei dar neatmenamais laikais “prilipdė” upeiviai: sielininkai, valtininkai, pirkliai, tarp kurių nemaža buvo atvykėlių kalbančių slavų kalbomis. Sunku sielių plaustus, atplukdytus nuo Naručio, Smurgainių, suvaldyti Vilniaus Neries linkiuose (luka – lankas), ties Žvėrynu ir Vingiu.
J. Oziemblausko litografija „Totorių mečetė Lukiškėse“ (1830 m.)
Senasis Žvėryno tiltas (1907)
Neris ties Vingio parko tiltu (1985)
Radviloms ne šiap sau buvo perduota “kuruoti” legendinė Valdovų, Karališkoji giria (manu, ji ir taip vadinta) – tai buvo įtakingiausia to meto didikų šeima Lietuvos kunigaikštystėje, jų herbe dominuoja medžioklės ragų “triumviratas”. XVI amžiuje, jau prasidėjusioje baroko epochoje, medžioklės tapo ne tik “ekonomine” veikla, diduomenė puoselėjo ritualines medžiokles, primenančias narsius protėvių žygius.
1503 metais, Lietuvos didžiojo kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Aleksandro (1461-1506) nurodymu pradėta statyti Vilniaus gynybinė siena juosė tik naujausią miesto dalį. Pagoniškasis Vilnius, senosios šventvietės, liko už sienos, „nutolo“ Neries pakrančių uostai, žvejų gyvenvietės, bajorų dvareliai, aplinkinių girių miškakirčių sodybos, o jie tikrai teisėtai galėjo save laikyti miestelėnais, nes teikė Vilniui ir statybines medžiagas, ir kasdien reikalingas židinių, krosnių malkas. Sostinė vėl aplinkines vietoves prisijungė tik prabėgus šimtmečiams: Antakalnį, Lukiškes XIX amžiaus antroje pusėje, Žvėryną – 1902 metais.
Vis tik, Neris, nors ir likusi už miesto sienos ir toliau buvo svarbiausia miesto transporto arterija. Senųjų laikų liudininkai pasakoja – upėje įvairaus dydžio laivų laivelių siautė ne mažiau nei lydekų. Anais tolimais laikais Neris buvo gerokai vandeningesnė, iki pat XX amžiaus pradžios tik vienas – Žaliasis tiltas (1536), išdrįso „perbristi“ upę. Kolegos pasakojo, kad dar iki 1966 metų iš Žirmūnų į Antakalnį už nedidelį mokestį plukdydavo keltininkai. Antrasis sostinės tiltas per Nerį sujungė Vilniaus centrą su Žvėrynu 1907 metais. Šis mikrorajonas gali puikuotis – dabar jį su Vilniumi sieja net keturi tiltai. Naujausias – Liubarto (1987).
*
Seniausias Žvėryno girios vaizdas „įamžintas“ J. Oziemblausko litografijoje „Totorių mečetė Lukiškėse“ (1830). Mečetė stovėjo kairiajame Neries krante, netoli dabar iškilusio Geležinio Vilko tilto. Piešinio dešinėje, už namelių, jau matosi kitas, aukštas Neries krantas. Tai ta vieta, kur dabar švyti verslo centro “Green Hall” pastatai. Piešinio gilumoje, kaip per rūką – Viršuliškių, Šeškinės kalnai, o kairiau, už mečetės stogo – Žvėryno šilas. Šalia jo, dailininkas vos pažymėjo kažkokio pastatėlio kontūrus, matyt tai buvo svarbus, žinomas objektas, jei prireikė jį pavaizduoti. Manau, tai sargo namelis ir vartai į Žvėryną dabartinės Latvių gatvės pradžioje.
Atgal
