Kultūra, menas
2023.06.08. Silpnieji yra stiprūs
Alfredas Guščius
Elenos Červinskienėsatsiminimųknyga „Silpnųjų jėga“ išleista pavėluotai. Ant knygos pirmojo viršelio uždėtas antspaudas su žodžiais „Tremties archyvas“. („Vaga“, 1995). Daug tokių atsiminimų aš perskaičiau, - juos parašė ir Dalia Grinkevičiūtė, ir Antanina Garmutė, ir Marytė Kontrimaitė, ir Napalys Kitkauskas, ir Izidorius Iganatavičius, ir Vytautas Jakelaitis, ir kiti tremtiniai... Mūsų dėstytoja Elena Červinskienė 1957 – 1992 metų skaitė paskaitas Vilniaus universitete apie rusų literatūros klasikus Levą Tolstojų, Fiodorą Dostojevskį, Antoną Čechovą, Nikolajų Gogolį. Buvo rusų literatūros katedros vedėja (1984 – 1992 ), už savo mokslinius darbus apie rašytojus apsigynusi disertaciją, pasiekė docentės, profesorės laipsnius. 1964 metais, dėstytojai sunegalavus, (tada jos buvo pavardė Gaškienė) teko būti jos namuose.
----
Kad ji buvo tremtinė, aš, būdamas studentu, nežinojau. Autorė gimė 1920 metais Jurbarko rajone, Smukučių kaime valstiečių Magdės ir Petro Tamošaičių šeimoje. Ji turėjo tėvą, motiną, dvi seseris - Salomėją, dviem metais vyresniąją, ir Danutę, aštuoneriais metais jaunesniają.
Knygos autorė Elena Červinskienė išsamiai aprašo savo vaikystę, - apie tai, kaip ji mokėsi skaityti, apie tikėjimo pagrindus, bei vizijų reikšmę... Jinai rašo: „Atsimenu, kaip skaudžiai vaikystėje išgyvenau erdvės ir laiko paslaptis. Aš tų žodžių „niekados“ ir erdvės „beribiškumas“, - jos man kėlė siaubą. Troškau, kad neišnyktų dabar gyvenantys, tariau, jei laiko sustabdyti negalima, tai iškeliauti beribėn amžinybėn ketinau tik kartu su tėveliais...“ Vaiko sąmonė, rašo autorė, reikalaujanti konkrečių, realių atsakymų į būties paslapčių klausimus, man atrodė lyg pomirtinio gyvenimo idėja, ir pratęsia tą mintį: „Gerai atsimenu, kai būdama maždaug dešimties metų, taip karštai meldžiausi prieš Dievo Motinos paveikslą namuose, aiškiai mačiau, kaip Dievo Motina ištiesė ranką į mane, ir pažvelgė gyvomis, ne tik paveikslo akimis. Bijojau net kvėpuoti, kad neišnyktų vizija; bet labai greit išnyko ir niekuomet nebepasikartojo“.
---
Įžangoje apžvelgusi Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Maironio, bei kitų laisvės šauklių pavardes, jų darbus, Elena Červinskienė rašo: „Mes gyvenome savo vertės įrodymo metu – laisvės troškimą pakeitė kūrimo energija. Padėjo gilios ir stiprios mūsų šaknys“. (Šių eilučių autorius mano, tarp tų, kūrybos energiją skleidžiusiųjų, buvo ir mūsų dėstytoja Elena Červinskienė...) Kai knygos autorei tik buvo penkiolika metų, jinai aprašo paskutinius susitikimus su tėvais, savo atsiminimų laiką Smukučių kaime. Man, pavyzdžiui, įsiminė jos pokalbiai su mama: „Pirmą kartą taip atvirai ji papasakojo man apie save, savo gyvenimą, kalbėjosi su manimi, kaip su lygia, tarėsi... Su juo susietą asmeninės atsakomybės atsakomybės svorį jutau vėliau, atsidūrusi viena akis į akį su gyvenimu“.
Vyriausioji sesė jau buvo ištekėjusi, kai Elena išėjo į Jurbarką, nes „reikėjo mieste apsigyventi, norint derinti mokslą su darbu“. Ji dirbo repetitore, daugiausia su žydų tautybės vaikais... Todėl apmąstydama tą baisųjį savo jaunystės laiką, Elena Červinskienė atsimena:
„Ne karas, ne trėmimai, o masinės beginklių žmonių žudynės asociajuosiman su Jurbarku“. Rusų literatūros spcialistei iškyla rusų klasikas Fiodoras Dostojevskis, rašęs, kad „žmogus – yra paslaptis“. Būdamas karo akademijos studentu, rašytojas privačiame laiške prisipažino, „kad jam svarbiausias uždavinys „suvokti, kas yra žmogus ir gyvenimas“.
---
Ypač šiltai aprašytas ir jos, ir vyro Juozo Gaškos, pažintis, o paskui ir vedybos su juo, kai Elenai buvo tik 19 metų. Ji nuoširdžiai aprašo savo išvaizdą, pasiremdama kostiumėlio autorės, šiaulietės - siuvėjos Levitaitienės jaunystei būdingą grožio supratimu: „Liekna, pilkai melsvu kostiumėliu: švarkelis su uždara apykakle, tiesus lygus sijonėlis žemiau kelių, rankovės iki alkūnių. Apykaklė, rankovės, švarkelio apačia apsiūti sidabrine juostele. Nugaroje ilgas užtrauktukas. Kostiumėlio spalva ryškino akių mėlynę, dengiamą ilgų tamsių blakstienų“.
---
Elena Červiskienė buvo ištremta 21 metų. Viena, be vyro Juozo Gaškos. Vienai, ištremtai į Sibirą, padėjo išgyventi padėjo pas tėvus įsisavinta katalikiška moralė, tėvynės prisiminimas. Tremtyje ji nežuvo, dirbo įvairius darbus, gerai atliko kolektyvinio ūkio buhalterės pareigas. Rašant atsiminimus, jai padėjo ir rusų klasikų LevoTolstojaus, Fiodoro Dostojevskio, Nikojaus Gogolio kūryba. Jos pažiūras demonstruoja tokios ir panašios atsiminuose išreikštos mintys: „ Mes nepatyrėme lagerių bei kalėjimų prievartos siaubo, todėl tremtyje mūsų laisvės iliuzija, prievartos nedeformuota psichika išliko. Įvairių tautybių žmones, skirtingus charakterius jungė bendras bendražmogiškasis pradas, ir mūsų elgesyje žmogiškoji esmė reiškėsi, net aiškiau nei normaliomis sąlygomis. Jautėme, kad itin pagarbiai reikia elgtis su žmonėmis – nes įskaudinta širdis jautresnė. Tarp supančių kitataučių, mes atstovavome ne tiek sau, kiek savo tautai. Bet koks šiurkštumas, netaktiškumas - čia buvo pavojingesnis nei jų apraiškos laisvėje. Žalinga užkariautojų įtaka užkariautojams, turbūt buvo numatyta genocido vykdytojų, bet, kaip visuomet tokiais atvejais būna, veikė nerašytas, natūralus žmonių santykių dėsnis“.
---
Autorė buvo ištremta į Altajaus kraštą, matė daug tokių tokių iš natūros paimtų pavyzdžių, ir kruopščiai juos aprašo. „ Aš pakliuvau į patį tolimiausią, netoli Mongolijos sienos, Altajaus kalnuose esantį mėsos ir pieno valstybinį ūkį“. Elena Červinskienė sukūrė ir kitų įsimintinų tremtinių charakerių. (Tokių, kaip Ankevičienės, Liulevičienės, Baršauskų šeima, Mardosų, Lankauskas, žydų Vulfovičiaus, Šimbergo). Man ypač įstrigo atsiminimų skyrius „Altajaus padangėje“, kuris gali būti laikomas apsakymu. Aprašiusi Altajaus derlingą žemę, baigia liūdna gaida: „Nuostabi žemė, bet svetima. Nes joje palaidota jos vienintelis kūdikis, dukrelė. Jos mėlynumo akutėse, aš mačiau tik ją – savo dukrytę. Parimusi prie jos patalėlio, rimavau jai eiles. Maniau: užaugs – padovanosiu, kai jai sukaks šešiolika, man bus trisdešimt septyneri. Visi ateities planai siejosi su ja. Tačiau buvau neverta šios didžiausios pasaulyje laimės – motinos laimės. Dukrytės lūpelės sustingo, neištarusios stebuklingo žodžio: „Mama“. Kokia beprotiška laimė pagaudavo mane, kai akutės atsimerkdavo.
Susupusi ją šiltai, išeidavau prie šaltinėlio (kažkas sakė, kad kokliušu sergančus vaikus, reikia laikyti prie vandens) ir negrįždavau trobon, kol saviškiai bemaž jėga neparvesdavo į namus“.
Elena Červinskienė aprašo dukrytės paskutines gyvenimo valandas, paskui mirusią: „Maniau – kokio skulptoriaus reikia sukurti tokį grožį. Be gyvybės apraiškų, tartum paveiksle, praviros akutės žvelgė į mane, nuo ilgų blakstienų krito švelnus šešėliukas. Šviesūs plaukučiai tartum garbinojosi apie smilkinėlius. Paprašiau moterų duoti man žirkles, nusikirpau sruogelę, įsidėjau į dėžutę nuo laikrodėlio, ir niekuomet nesiskyriau su šiuo savo amuletu. Dukrytės suknelė buvo paraukta apie kakliuką ir rankutes, kaspinėliai nuo galvutės nutįso per visą suknelę. Padėjau ant krūtinės tarp kaspinėlių atsivežtą iš namų medinį kryželį, bet kažkas pasakė, kad per sunkus, ir aš nusiėmiau nuo kaklo mažutį sidabrinį. Vaikai pradėjo nešti gėles, - begalybės žiedų... Man teko patirti , kas yra beprotiškas skausmas“.
Elena rašo, kad „netrukus ir tremtinė Ankevičienė palaidojo savo Stasiuką. Manasis kapelis buvo trečias“. Paskui po dukrelės mirties autorė apsirgo. Ji taip rašo apie save: „Nervinis priepuolis truko kelias dienas. Atsikėliau kaip labai sunkios ligos“.
---
Atsiminimų autorė, kaip sakiau, dokumentinio apsakymo vertę sudaro tai, kad tarp pasakojimo dalių autorė daro perspektyvą, - veiksmas vyksta po penkiasdešimt metų jau Ankevičienės bute jau Lietuvoje, 1991 metais. Eleną su mane su antruoju vyru Eduardu Červinsku pakvietė pati Ankevičienė į savo dukters Dobrovolskienės butą Vilniuje: „Duris atidarė Ankevičienė: išsipuošusi, spindinti nuo kažkokios slaptos džiaugsmingos žinios. Apsikabinusios pravirkom.
- Sulaukiau. Kokia laimė, - šnabždėjo ji.
O stalas išpuoštas gėlėmis, valgiais...
- Kokia šiandien šventė? - paklausiau.
- Penkiasdešimt metų jubiliejus. Tu neatsimeni anos nakties Altajuje? – atsakė, žiūrėdama man į akis.
Aš sutrikau. Tremties, mano dukrelės ir jos pačios Staselio mirties jubiliejus, bet kodėl ji tokia laiminga? – pamaniau. Pajutusi mano sumišimą, ji atrodė patenkinta iškilmių mįslinga įžanga. Tuo pat seka pasakojimo kita atkarpa, pačios autorės aprašymas apie savo susitikimą Altajaus krašte su Ankevičiene kapuose. Pasakojama tai, kaip pati Elena, nukeliavusi pas mirusią dukrytę, ir panorėjusią ją atkasti, Ankevičienė ją ramina ir sako, kad po maždaug trisdešimt valandų, ji nebegali atsigauti...
Toliau knygoje rašoma: „Gamta nuostabi, bet ir negailestinga. Dukrytė mirė nepradėjusi gyventi. Ji peržengė lemtingą ribą, o mums tai dar prieš akis“. Kaip Ankevičienės sūnelis Staselis sapne prašo mamos paguldyti greta Marytės (taip žmonių buvo pakrikštyta), kaip jis nori būti jos sužieduotiniu, tik neturįs žiedo , bet kai jai sukaks šešiolika, jis ateisiąs pas motiną to žiedo. Paskui vizija pradingo. Ankevičienė išgirdo balsą kapelių pusėje, jai tartum ir ji išgirdo Elenos balsą.
---
Vilniuje Ankevičienė tęsė pusę amžiaus slėptą išpažintį. Papasakojo, kaip ji atkasė karstelį, atidariau, Marytė gulėjo kaip gulėjusi, aš duobės apačioje iškasiau angą, kad galėčiau tavajį karstelį priglausti prie manojo, kapelio vidury kauburėlį sukasiau, kaip buvo, išpuošiau gėlėmis“.
---
Anūkei Pranutei paklausius, argi tai stebuklas?, Ankevičienė atsako, kad taip, kad mes sėdime prie stalo, kad esame, kad tai stebuklas. Ir prisipažįsta, kad ji burdavo Sibire iš žvaigdžių, kalbėdavusi su savimi, su tremtyje esančiu vyru, labai sielojausi dėl sūnelio, gulinčio svetimoje žemėje, norėjo ateiti pas jį, kad skaičiuodavo laiką jos atėjimui pas sūnelį pagal žvaigždes, kad rinkosi savižudybės kelią... O kad Staselis mane sapne prikėlė, kai tu išbėgai naktį dukrytės lavonėlio gaivinti, - ne stebuklas? „Juk galėjai išsinešti į kalnus, slėptis nuo žmonių, kad neatimtų ir vėl neužkastų. Būtų radę du lavonus – negyvą jauną motiną su kūdikiu.“
O Ankevičienė tą kapuose dieną palaimino mūsų mirusius vaikus, pavadino Marytę savo marčia, o Eleną savo seserimi. „Davusi šią priesaiką Altajaus kalnams, aš paklausiau: „Sūneli, girdi mane, ar tu nenori, kad tuoj pat ateičiau pas tave. Jei pritari mano apsisprendimui gyventi, atsakyk. Vos spėjau ištarti žodį „atsakyk“, giedrą dieną staiga sugriaudėjo perkūnija. Stebuklas?“
---
O kai dar tremtyje Elena išbėgo į kapus, Ankevičienė tai girdėjo, palaukusi, nutarė veikti. Pasiėmė vyro aštrų skustuvą, ir eidama, maniau, burti su žvaigžėmis. „Kai supratau, kad karsto duobėje tu, man šmėkštelėjo mintis pakviesti tave nusižudyti kartu su manimi – vaikai neliktų vieni svetimoje žemėje, ir mūsų kančios baigtųsi... Kokia beprotybė. Jie ten, negyvenę žemėje, todėl čia mes čia už save, ir už juos turime nuveikti.“
---
Elenos Červinskienės grįžo nelegaliai, vietoje Sibire išduoto kelialapio į Sočio kurortą, ji pasirinko Vilnių, ji galėjo likti ir toli nuo tėvynės, turėdama buhalterio specialybę, būdama jauna ir graži, galėjo mokslo siekti ir Sibire. Tačiau ją traukė tėvynė. Grįžusi traukiniu į Vilnių, privažiavusi taksi į Kosčiuškos gatvę, ji mena: „Tais metais buvo ankstyvas pavasaris. Prie namelio žydėjo didžiulis alyvų krūmas. Apkabinusi vešliai žydinčią šaką bučiavau, uosčiau, verkiau. Septynerius metus nemačiau alyvų. „Manęs čia nebuvo, alyvos žydėjo“, skambėjo ausyse Salomėjos Nėries eilėraščio ritmas. Buvo gaila manęs nutekėjusio laiko. Kiek man metų? – pamaniau. Dvidešimt aštuoneri. Išvežė birželyje, grįžau gegužyje“.
---
Elenos Červinskienės atsiminimų knygoje - daug išraiškingų tremiamų žmonių paveikslų bei jų likimų. „Silpnųjų jėgoje“ yra tokių atsiminimų vietų, kuriuos galima palyginti su apsakymais. Ir pasakojimo stiliuje vartojamas kreipinys „mielas skaitytojau“ , ir autorės pamėgta veiksmažodžių įvardžiuotinė forma, ir laikų kaitymas, ir dialogai - visa tai rodo, kad Elena Červinskienė parašė tikrai įdomią ir vertingą knygą.
---
Joje gerais žodžiais įvertintas dėdė Ignas Gaška, padėjęs grįžti po septynerių metų iš Sibiro autorei, kadangi ji be teisės grįžo į Tėvynę, nes Lietuvos komunistų valdžia tremtinių nelaukė. Gaška ketverius metus buvo tardomas, kalėjo, autorė gyveno pas jį bute. Vieną naktį atsikėlusi pamatė skundą, kuriame buvo rašoma, kad Gaška kliudąs išvalyti universitetą nuo buožių vaikų ir nacionalistų. „Išvardintos Gaškos ginamųjų pavardės. Prisimenu kaimyno ūkininko Navicko dukters pavardę. Panašius „pasiaiškinimus“ Gaška rašė ne vieną ir ne dvi naktis“.
---
Jis pats nuvežė 1948 metais Eleną Červinskienę į savo Smukučių kaimą, mokyklą, Jurbarką. Pabaiga parašyta pakiliai, su patosu. Važiuojant į tėviškę, jos mintys, kurias reikia ir sau pačiai užrašyti: „Prieš mane iškilo mintys senojo Vilniaus universiteto rūmai. Filologijos fakulteto sienos, ilgi vingiuoti koridoriai žvelgė garbinga senove. Staiga atsivėrė didelės auditorijos durys, ir pamačiau save, kažką pasakojančią studentams, neva vaidinančią. Kai kurių studentų akyse blizgėjo ašaros. Blizgėjo jos ir mano akyse... Kurdama didžiųjų rašytojų paveikslus, kalbėdama jų veikėjų žodžius, skelbiau didžiąsias, amžinąsias tiesas, jaunose širdyse diegiau meilę savo žemei, kalbai, skelbiau gyvenimo grožį, ramybę, taiką, santarvę tarp visų tautybių ir tikėjimų“.
---
... Tokią prisimenu ir aš, ir kiti skaitytojai, savo dėstytoją Eleną Červinskienę, parašiusią knygą „Silpnųjų jėga“. Tuo galima pasakyti, kad silpnieji yra stiprūs.
Atgal
