Kultūra, menas
2023.05.17. ŠIŲ LAIKŲ NOJAUS ARKA
Petras Bielskis
Teatrologas, Klaipėdos universiteto profesorius, mokslų daktaras
Tarp teatrologo Juliaus Lozoraičio mikrorecenzijų kažkada perskaičiau, kad „jeigu teatre vanduo yra tik kaip vanduo, tai čia jau garantuotas požymis, kad čia jau ne visai teatras.“. Kaip iš geros dainos nieko neišmesi nei pridėsi. Prisiminiau tą frazę Šilutės teatre, žiūrėdamas Albino Kelerio spektaklį „Nojaus arka“. Teatras pasakoja šventraštį pagal Karmen Berner de Gaštold knygą „Maldos iš Nojaus arkos“. Tikriau pasakius, teatras pasakoja savą šventojo rašto versiją.
Visuotinai žinoma, kad Dievas tvanu nubaudė nuodėmingą žmonių giminę. Išgelbėjo tik Nojaus šeimą, kuriai lemta pradėti naują pasaulį. Leido pasiimti porą balandžių, vyturių, vištų, pora asilų, žirgų, avių, visų gyvių po porą, kad naujas pasaulis galėtu atsinaujinti, pasikeisti ir suklestėti.
Visuotinai žinoma ir tai, kad naujas pasaulis, naujose laiko jūrose užaugino Kainą, Pilotą, Neroną, mokslininkai išrado dujų kameras, branduolinius ginklus, pradėjo brolžudišką Ukrainos karą, sodomija įgijo valstybinį statusą, žmonės žudomi teisingumo vardu šimtais tūkstančių.
Apie ką kalba teatras?...
Gal Dievas padarė klaidą? O gal „ čia jau ne visai teatras“? Panašu, kad ir klaidos nėra ir teatras yra kuo teatriausias.
Teologai teigia, kad žmogui duota laisva valia. „Dievas sukūrė žmogų kaip protingą būtybę, apdovanodamas ją savo iniciatyva veikiančio ir už savo veiksmus atsakingo asmens kilnumu
Laisvė yra prote ir valioje glūdinti galia veikti ar neveikti, daryti viena ar kita, kitaip sakant, veikti sąmoningai ir valingai. Turėdamas laisvą valią, kiekvienas atsako už save. Žmogaus laisvė yra jėga, ugdanti ir brandinanti jame tiesą ir gėrį. Laisvė tampa tobula, kai lygiuojasi į Dievą“ (Iš Katalikų Bažnyčios katekizmo).
Teatras būtent ir kalba apie tą „laisvą valią“. Nojus stato laivą, laisva valia atrenka naujos būsimos generacijos narius. Bet toje atrankoje slypi naujo pasaulio senos ydos ir pasaulio samprata. Tvanas nieko nepakeitė. Ir negalėjo pakeisti.
Teatras čia kuria savo kalbą: asilas nėra asilas, gaidys tik gaidys ar vėžlys. Tai tam tikrų pastovių savybių visuma, kuri neleidžia pasaulio pakeisti iš esmės.
Prisimenu studentiškus metus. Yra klasikinis ugdomasis pratimas – gyvūnų kiemas. Kiekvienas studentas pasirenka savitą gyvūną ir kurį laiką gyvena duotoje aplinkoje. Iš jo elgesio, aplinkos vertinimo, charakteringų judesių, eisenos reikia atpažinti, skirti balandį nuo varno, žiurke nuo jūrų kiaulytės, žvirblį nuo kalakuto ar anties. Taip realizuojamas pastabumas, sugebėjimas parodijuoti, atskirti charakterį nuo charakteringumo, gyvenimo ritmą ir temperamentą. Dabar žinomi teatro žmonės žaidžia kaip vaikai smėlio dėžėje. V. Vyšniauskas (garsus rylininkas ir režisierius) vaikšto su lazdele po aptvarą, o V. Kupšys (žinomas kino ir teatro aktorius) rėplinėja pašaliais, uostinėja, pupsi. Jam kelią pastojo Vyšniauskas. Pupsiukas bando prasilenkti. Užduotis draudžia bendrauti, bet Vyšniauskas nei iš šio nei iš to tik trinkt lazdele Kupšiui per galvą.
- Tu durnas?! – sušvokštė Kupšys.
- Ką vadidini? – taikiai paklausė Vyšniauskas.
- Ežį! –
- Tai kitas reikalas,- lyg niekur nieko pratarė Vyšniauskas ir nuėjo savo keliu.
Man atrodė, kad Kupšys veikė tiksliai ir teisingai, o Vyšniauskas dažnai mėgdavo savo draugams scenoje išmesti kokią nors staigmeną.
Bet kaip svarbus parenkamų priemonių, teatrinės kalbos tikslumas. Teatre ypatingai. Ypač jei spektaklis vaikams. Vaikai džiūgauja, jei atpažįsta personažą iš eisenos ar balso. Taip atrodo paprasta, bet balandis vaikšto kitaip, stebi kitaip, varna eina siūbuodama, nuolat tvarkosi sparnus...
Šilutiškių „Nojaus laivas“ ta prasme vaikų ir suaugusių spektaklis. Aktoriai nuostabiai jaučia biblijinę medžiagą. Vaikus žavi V. Paldausko tikslios personažų charakteristikos. Gaidys ne tiek paukštis, kiek tuštybės, pasipūtimo etalonas. Arba A. Rimkevičiūtės sukurta kumelaitė arba avinas. Greta abuojiško, užguito gyvulio sublizga jaunas, eiklus gaivalas. Ryškūs įvairialypiai charakteriai, turtingi spalvų, švelnios ironijos išjudina gamtos pasiilgimą, o vyresnieji pastebi visų senų ydų kelią į naujos eros laivą. Nojus į naują laivą surinko ne tik rūšių įvairovę, bet ir visą asilų buką užsispyrimą, puikybę ir vėžlišką tingumą. Būtent tai yra spektaklio esmių esmė. Net juokas, V. Paldauskas sugebėjo teatro priemonėmis į laivą įgrūsti net blogą kvapą.
Teatre tik trys aktoriai, o daro stebuklus. Aktorius D. Tamašauskas dėlioja tik savo profesijos pirmus žingsnius. Aktorių V. Paldauską dar prisimename iš studijų laikų, kai jis su savo bičiuliu Saulium Kupčinsku siautėjo Klaipėdoje sukūrę mimų grupę “Nu geras“. Jau tada jiedu švytėjo kaip pirmo ryškumo žvaigždės, turėjo milžinišką populiarumą. Naudodami tik kažkokį beprasmį žodžių derinį („Bačka Babačką“), meistriškai tikslaus žanro ir veiksmo pagalba, jumoro pajautimo ir scenos kultūra valdydavo publiką. Saulius dabar kažikur prie šiltųjų vandenų dirba su jūrų liūtais. O labai gaila, jiedu turėjo originalią ir savitą nišą teatre. Net iki šiol Vygantą bičiuliai šaukia Babačka. Teatrui pasisekė, beveik visas įdomus repertuaras laikosi ant jo pečių. O Alma iš Klaipėdos universiteto teatro laikų tebešviečia vienu gražiausių lietuvių dramaturgijos moterų vaidmenų – Valerija Kazio Inčiūros „Vinco Kudirkos“ dramoje. Valerija greta Vinco dramatizmo, balansavimo tarp gyvybės ir mirties į spektaklį atnešė viltį. Nuolat būti scenoje pavojaus ir vilties lygmenyje reikalauja didelės aktorinės patirties. Alma tą priešpriešą suvaldė turėdama tik talentą ir jaunumę. Praėjo nemažai kūrybinio laiko ir vėl matau Almą Šilutės teatre. Gal ir režisieriaus Albino Kelerio gyvas aktorinis kraujas, didelė teatrinė patirtis, kūrybinė nuojauta, bet buvę jauni aktoriai tampa meistrais, kad ir Almos pakeleiviai į Nojaus laivą ar Marta „Rotšildo smuike“. Nuo Valerijos iki Martos didžiulė erdvė, užpildyta darbu, talentu ir meno turiniu.
Gabūs žmonės todėl ir gabūs, kad gabūs.
Universalus ir labai šiuolaikiškas spektaklis. Ir toli gražu ne apie žvėriukus.
Stulbinančiai paprastai, bet labai efektyviai sukurtas pasaulis virš vandenų. Dailininkė J. Rinkauskienė erdvę užpildė polietileninėmis juostomis. Skirtingų žydrų atspalvių, šviesai pralaidžios ir dar mobilios jos sukuria stichijos ir begalybės efektą. Šviesai skiriamas atskiras vaidmuo. Šviesos meistras Ž. Paulauskas šviesą iškelia iki personažo, erdvės pulsuoja, reginiui suteikia gyvybės ir epiškumo.
Vienintelis atributas - tik labai apibendrintas laivo kontūras. Gal šiek tiek gaila, kad nepanaudota lėlių vedžiojimo technika. Dekoratyvios įvairių gyvūnų lėlės netenka dinamikos. Nors gal judesys perleistas aktoriams yra visai pagrįstas.
