Kultūra, menas
2023.05.05. MOKYKLA KAIP ŠVENTĖ
Petras Bielskis
Klaipėdos universiteto profesorius, mokslų daktaras, kultūros magistras
Mūsų laikas toks dinamiškas, kas dieną įvyksta kas nors nepaprasto. Nespėji susivokti, o jau užverčia naujais įvykiais. Į Vilniaus Senąjį teatrą suvažiavo Lietuvos mokykliniai teatrai – respublikinis „Aitvarų“ festivalis. Nuo Plungės, Ignalinos, Klaipėdos, Tauragės, Panevėžio į kultūros žygį pakilo beveik du šimtai gimnazistų, pulkas teatro mokytojų-režisierių... Ir nieko, niekas lyg ir negirdėjo, tuo labiau neaptarė tokio įvykio. Nors ugdant jauną žmogų visuomenė turi rimtų problemų. Teatras nėra tik pramogos objektas. Per veiksmą gyvai išsakytos tiesos yra paveikesnės už didaktiką.
Lietuvos mokyklų vaidinimai yra unikalus kultūros ir pedagogikos reiškinys. Pirmiausia – ir svarbiausia – čia prasideda visa mūsų nacionalinio teatro kultūra ir savitumas, čia, tik čia formuojasi mūsų teatro ateitis, bendras kultūrinis klimatas. Mokykliniame teatre sukuriamos prielaidos, mokinys išmoksta kritiškai ir žaismingai vertinti save, čia susiformuoja autoironija, išmokstama klausytis ir girdėti, valingai valdyti dėmesį, viešumoje galvoti ir spręsti, čia vyksta visuotinis ir žaidybinis kultūros pažinimo procesas.
Teatras kaip ugdymo būdas Lietuvoje imtas naudoti nuo 1569 metų Vilniaus jėzuitų akademijoje (V. Zaborskaitė. Prie Lietuvos teatro ištakų. Vilnius. 1981). O naują ir unikalią lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros programą Klaipėdos universitete (tada Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetai) įsteigė prof. Vytautas Jakelaitis 1972 m. Daugybė KU lituanistų režisierių laidų pasklido po Lietuvą, net teatro pamokos buvo įvestos, yra parašytą daug gerų metodinių magistrinių darbų (J. Grigaitienės, A. Lenkauskienės, J.Kazlauskienės, V. Staugo, J. Malinauskaitės, J.Tilviko, G. Germanavičienės, V. Rimkaitės, A. Ivinskio, M. Diržiliauskaitės ir kt.). Būtinai reikėtų naujai išleisti mūsų teatro pedagogikos klasiko Juozo Geniušo veikalus („Ryškusis skaitymas“, 1928; „Dramatizacija ir įscenavimas“,1929). Neskaitome jo teatro pedagogikos išminties, o gudriau už jį vargu sugalvosime. Ir teatrologijos magistrės, mokslų daktarės Jūratės Grigaitienės darbus („Teatriniai pratimai ir žaidimai“, KU, 2019; „Žaidimas ir improvizacija spektakliuose vaikams ir jaunimui Lietuvos teatre“, VDU, 2012 ) reikia skaityti ir skaitant permanyti.
Visoje respublikoje veikia šimtai mokyklinių teatrų, turim darbščių ir pasiaukojančiai dirbančių teatro vedlių: V. Fijalkauskas (Vilnius), J. Gaižauskas (Alytus), R. Svitytė, L. Galkauskienė, A. Aleksandravičiūtė, A. Milinis, E. Prakuliauskaitė (Klaipėda). V. Andriuška (Rietavas), A. Anulienė, A. Verbutas (Kretinga), L. Petkuvienė (Laukuva), M. Januška (Mažeikiai), D. ir V. Dargiai (Šiauliai), L. Pocevičienė (Telšiai), I. ir K. Diržiliauskai (Prienai),V. Meškaitienė (Šakiai), B. Šneiderienė (Jurbarkas)... Visų neišvardinsi – litanijų litanijos. „Aitvarus“ Vilniuje surengė irgi Klaipėdos universiteto absolventas, dabar profesionalus aktorius Vidmantas Fijalkauskas. Mokyklinis teatras jam išliko visam gyvenimui kaip šventė ir iki šiol nepaleidžia.
Deja, teatrinės programos jau energingai išstumiamos: kas ateis šios darbščios, bet nueinančios kartos pakeisti? Metų metais kalbame ir rašome, kad joms skiriama per maža dėmesio. O atrodo, kad reikalai veikiau juda atgal, ne pirmyn. Mokyklinį teatrą dar žūtbūtinai gina ir išsaugoti unikalias ugdymo programas bando tik Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. Rimantas Balsys, lyg jam vienam terūpėtų. Ne visi šviesūs žmonės dar mus paliko.
Bendra festivalio dalyvių nuotrauka
Festivalio organizatorius akt. Vidmantas. Fijalkauskas
KU profesorius dr. Rimantas Balsys
Plungės mokyklinis teatras "Saula"
Tauragės Pilies teatras
gnalinos Č. Kudabos gimnazijos teatras su pagrindiniu prizu
Festivalio vertinimo komisija: I. Diržiliauskienė, V. Fijalkauskas, V. Kochanskytė, V. Rimkaitė, P. Bielskis, J. Grigaitienė
Panevėžio J. Miltinio gimnazijos teatras
Mokyklinis vaidinimas, kol dar gyvas, privalėtų tarnauti ugdymo tikslams, panašiai orientuoti savo galimybes ir tikslus. Priklausomai nuo struktūros ir vaiko sąmonės mokyklinis teatras gali daryti poveikį keliais būdais. Svarbiausia, reikėtų susitarti ir apibrėžti keletą ryškių to poveikio formų:
1 Vaikas yra tik pasyvus spektaklio žiūrovas.
2. Vaikas stebi ne tik kitų sukurtą darbelį, bet savarankiškai tiria aplinką, gamtą ir tą patirtį panaudoja žaidimuose.
3. Grupė vaikų autentiško įvykio pagrindu kuria aktyvų viešą dialogą.
4. Vaikas pats, savu noru dalyvauja vaidinimo veiksme.
5. Vaikas betarpiškai įtraukiamas į dirbtinai sukurtų, neva tikrų įvykių epicentrą.
Apie penktąją teatrinio vyksmo ir vaiko sąveikos formą reikėtų kalbėti atskirai. Tai labai plati tema, daug psichologinių, net socialinių ar moralinių problemų. Galima tik pasakyti, kad taip vaikas priartinamas prie tikros situacijos labiau negu sceninio vyksmo metu, jis nevalingai, pačiam nesuvokiant įmetamas į realybę ir prigimties verčiamas ima veikti.
Paprasčiausia teatro poveikio forma – žiūrėti vaidinimą. Žiūrėdamas kitų rodomą veiksmą, spektaklį, vaikas išgyvena katarsį arba įsitraukia į vertinimą to, kas vyksta scenoje. Bet vis tiek tai yra du pasauliai – vaiko gyvenimas ir gyvenimas scenoje. Tuos du gyvenimus galima lyginti, priešpastatyti, bet tam reikia valios, prisivertimo, reikia sukurti vertinimus, daryti išvadas. Tai yra daugiau aktyviųjų, kūrybingųjų ir smalsiųjų vaikų savastis. Koks dramos mokytojo vaidmuo? Dvejopas.
Jeigu mokytojas yra to vaidinimo režisierius, pirmiausia jis turėtų pasirūpinti, kad atėję į spektaklį vaikai būtų prijaukinami arba pasijustų kaip namuose, kad jiems būtų smalsu ir nepaprasta. Jiems teatras turi prasidėti dar besirengiant išeiti iš namų. O jau teatre su vaiku reikia elgtis kaip su labai lauktu draugu, matyti kiekvieną individualiai. Teatras – gyvas organizmas, jis privalo kurti nepaprastumo atmosferą.
Dramos mokytojas reikalingesnis tiems, kurie savarankiškai nemoka arba nenori veikti ir spręsti, kurių savisaugos instinktas liepia tūnoti aktyviųjų šešėlyje, kurie turi fizinių ir dvasinių trūkumų, kompleksų.
Svarbiausia padaryti, kad vaikai, eidami į vaidinimą, turėtų kokį nors norą. Nepakanka tik žiopsoti arba trukdyti vaidinantiems. Reikalingas koks nors tikslas, kad ir nesudėtingas: kodėl vieni veikėjai vadinami teigiamais, o kiti neigiamais, kuo jie skiriasi; kodėl vienų veikėjų gaila, o kitų negaila; kaip veikėjai apsirengę, kas išvardys daugiau detalių; koks atsitikimas vaidinime baugiausias, koks linksmiausias, kuris kvailiausias; kaip kalba, šoka, dainuoja, kokias daro klaidas; ar veikėjai spektaklio metu kaip nors pasikeitė, kokios kliūtys pastojo jiems kelią; kurie elgiasi garbingai, o kurie ne; kokie daiktai scenoje padeda veikėjams, kokie trukdo – ir t.t. Ir visa tai būtina pateikti be didaktikos, žaidžiant.
Antrasis būdas – aktyvus supančios aplinkos stebėjimas, viso, kas nauja, fiksavimas. Išmokti atskirti ir pamėgdžioti paukščių balsus, jų elgseną, vaikščiojimo ar šuoliavimo būdą, sugebėjimą sutarti, rungtis, bendrauti su gentainiais, skelbti pavojų, pasidalyti pareigomis, telktis gynybai, organizuoti priešo puolimą ir persekiojimą. Iš gamtos būtina semtis išminties ir elgesio formų. Tai irgi tam tikras teatras. Gali būti vaidinimų arba žaidimų ciklai pagal gamtininkų užrašus, tikrus įvykius, miško ar vandens dramas. Svarbiausia kuo tiksliau pastebėti, fiksuoti ir atkurti. Tuo principu žaidžiant gali būti ugdomi parodijavimo, tam tikro asmeniško vertinimo sugebėjimai. Jei išmoksti atkurti kokio žvėries ar paukščio pasipūtimą ar bailumą, kodėl to paties nepritaikius kokios nors tuščiažiedės estrados žvaigždės beprasmiško blaškymosi ar tuštybės parodijai? Fonograma sudaro foną, o vaikai atkuria judėjimą, ritmą, spalvas, charakteringus bruožus.
Kaip priartinti teatrą prie vaiko asmenybės, sudaryti tokias sąlygas veikti, kad nepajustų specialiai sudarytos įtampos ir dirbtinumo?
Iš tikrųjų mes vaidiname tam tikrus vaidmenis nuolat ir nesivaržome, nes duotybė, arba aplinkybės, yra neišvengiamos ir, svarbiausia, visi nuolat turime kokį nors tikslą, apgalvojame būdus tam tikslui pasiekti. Taigi, ir mokykliniam teatrui būtina sukurti neišvengiamas duotybes.
Atsitiko kas nors svarbaus mokykloje arba artimoje vaikų aplinkoje – pasireiškė kokia nors žiaurumo forma, gyvulių kankinimas ar silpnesnių skriaudimas, muštynės, kas nors grubiai pažemino mokytoją, tėvai ką nors išvarė iš namų arba pats pabėgo, atsirado narkomanų ar vagišių grupė – tai vis pakankama priežastis pradėti dialogą mokyklinės dramos rėmuose. Daug anksčiau, negu reikės kviestis tėvus ar teisėsaugos pareigūnus, situaciją valdyti privalo mėginti dramos mokytojas. Jokios represinės formos negali pakeisti išsikalbėjimo, išsipasakojimo, išgyvenimo, motyvų analizavimo savu protu ir gera valia. Susėda klasė, vaikų ar mokyklos bendruomenės grupė, ir dramos mokytojas visus sukrėtusio įvykio pagrindu ima inicijuoti dramos rašymą. Tai yra verbalinis arba žodinis dramos kūrimo būdas. Mokytojas turi susikurti būsimo dialogo idėją, kur link jis ves kūrinį, kaip parinks teigimo motyvus, kuo tramdys ar ramins konfliktuojančias puses. Viskas jau yra duota – įvykiai turi dalyvius, atskleidė konfliktuojančias puses. Apie ką diskutuos grupė ir kokio tikslo sieks dalyviai, privalėtų nuspręsti irgi dramos mokytojas. Tam talkina įvairios priemonės ir būdai: filmų ištraukos, fotografijos, įvairūs įrašai, gyvi liudininkai, ekspertai. Svarbiausia – pačių vaikų atrasti ir negudraujant (o gal ir gudraujant) išakyti motyvai, jų pateikimo forma. Laikas, skirtas dialogui, neribotas. Žiūrovas galėtų trukdyti, bet, užtikrintai suvaldžius, jis reikštų savo nuomonę tik balsuodamas už vienokią ar kitokią tiesą. Jeigu pavyktų sutaikyti konfliktuojančias puses, įtikinti atsiprašyti, pripažinti padarius skriaudą, įvardinti kaltę ar bent jau iškelti ir pagrįsti kitą, pozityvią nuostatą – tai būtų dramos mokytojo žygdarbis, jis galėtų prisiimti autorystę pedagoginio spektaklio, kurio vertė, bent dorovine prasme, labai didelė.
Trys didelės apimties mokyklinio teatro raiškos formos vis dar negali iki galo realizuoti vaiko ar paauglio prigimties. Bet vis dėlto tos trys grandys yra geras jaukas, vaisingas įdirbis, pakankamai patikimas būdas vaiko ar jaunuolio įgimtiems gebėjimams atskleisti, daryti įtaką jo protui ir jausmams. Dažnai vaikai patys nežino savo galimybių ir sugebėjimų ribų.
Išmokus stebėti ir pastebėtą atkurti, o dar geriau – atkurti su savu požiūriu ar vertinimu, išmokus girdėti kito nuomonę, išklausyti ir surasti pakankamus motyvus atsakui, sugebėti atsakyti arba sutikti, lengva pereiti į tikrą vaidinimą. Čia irgi netrūksta vilkduobių. Pirmiausia – dramaturgija. Nėra tiek ir tokių pjesių, kokių norėtume. Tuo labiau, kad atitiktų mūsų norus ir galimybes tiek tematiniu, tiek žanro, tiek apimties ar dalyvių skaičiumi.
Pastaraisiais metais pastebima ryški tendencija atmesti dramą kaip literatūros žanrą. Vaikai patys sumeta primityvų siužetą apie jų amžiui aktualią problemą (narkotikai, klijų uostymas, valkatos ir benamiai, tėvų globos nusikratę, maištaujantys prieš viešą tvarką ir vyresniųjų diktatą) ir paprasčiausiai būna, grubiai kalba ir keikiasi, demonstratyviai laužo viešo elgesio normas. Ir tai sukelia jiems „kaifą“. Mato, pastebi, nesutinka ir viešai prieštarauja tokiu savo buvimu.
Vaidinime kiekvienas personažas privalo ginti arba tvirtinti savo tiesą. Yra scenoje vaikas – yra ir jo tiesa. Teigdamas narkomaniją ar asocialumą, vaikas kartu iškelia ir daug klausimų. Teigdamas arba vaidindamas narkomaną, jis kartu ir atmeta jį. Vaidindamas smurtaujantį vilką savo prigimtimi, be didaktikos, suvokia, kad jis nėra teisus. Čia slypi svarbiausioji vaidinimo ypatybė ir teatro ugdomoji vertė.
Su dar rimtesnėm bėdom susiduriame, kai reikia įveikti teatrinės kalbos barjerą. Literatūrinė kalba naudojasi rašyto žodžio formomis, o teatrui reikia akcijos, kuri susideda iš veikimo, elgesio, susikaupimo, bendravimo, mokėjimo viešai stebėtis ir žavėtis, džiaugtis, pykti ir verkti. Teatras iš žmogaus, patekusio į sceną, reikalauja atsakyti į du klausimus: ką nori pasakyti ir kaip moki pasakyti. Bet čia jau aukštoji matematika. Negana turėti Dievo dovaną, dar reikia tą dovaną sutvarkyti arba susiformuoti kūrybinius įgūdžius, mokėjimą kurti. Todėl iš mokyklinio teatro negalima, nedora reikalauti profesinius kriterijus atitinkančių metodų. Čia teatras gali ateiti tik per žaidimą, per nevalingai pajungtą prigimtį. Veiksmas teatre yra viena svarbiausių buvimo scenoje savybių. Kol kas jį būtina pakeisti kuo nors kitu. O ir profesiniai teatrai veiksmą stengiasi papildyti vyksmu.
Kaip mes suprantame vyksmą scenoje ir kuo jis skiriasi nuo jau mums visiems žinomo veiksmo scenoje? Veiksmas pirmiausia yra sprendimas, arba priemonių atranka ir nuoseklus jų taikymas norimam tikslui pasiekti. Čia reikalingi profesiniai žinojimai, jausmo atkūrimo technika, įgūdžiai, kurių vaikai neturi ir dar negali turėti.
Kalbėdamas apie vyksmą, norėčiau pasiremti savo pokalbiu su režisieriumi E. Nekrošiumi apie vieną iš keturių režisūrinių tezių, apie jausmo atkūrimą per vyksmą. Cituoju:
– Nekrošius kuria „vyksmą“? Vyksmas keičia vyksmą. Kaip tapyboje – iš atskirų spalvinių dėmių sudaroma tapybinė visuma, paveikslas. Ne veiksmas, o vyksmas. Jūs tai vadinate išgalvojimu? Dezdemona mirusi. Didžiulis gyvenimo gabalas. Kas tai? Išgalvojimas, bet jis turi aiškią idėją, per tą vyksmą pasakomas kažkoks didelis dalykas.
–Dirbtinai sukurta situacija.
–Bet ji reali, vyksta: perstatomi daiktai, gėlės suskirstomos pagal spalvą, tai kojūgalyje, tai prie galvos... atsineša vandens, laisto... Tai, kas vyksta, disonuoja su momento rimtumu
– Ir pašoka, ir taip, ir anaip... Ten realūs dalykai supinti su nerealiais... Jausmai turi šimtus atspalvių.
–Jūs faktiškai kuriate jausmo vyksmą? Atkuriamas jausmas ne fiziologiškai, be psichotechnikos, per liūdesį ar sielvartą atitinkantį vyksmą.
– Taip, taip, taip, taip.
–Arba finalinė „Otelo“ scena – apokalipsinis vyksmas (miręs Otelas paguldomas į lovį ir bandoma jį nustumti į jūrą). Žmogus paliekamas tarp dviejų stichijų.
– Ant briaunos, taip...
– Juk pjesėje to nėra? Tai Jūsų sukurtas, išgalvotas vyksmas. Sukurta stichijos galybė ir grėsmė. Tai už artisto galimybių ribos. Lemia meninė idėja, sugalvojimas. Žmonės puola, stumia karstą į jūrą, bangai artėjant, bėga atgal. Nieko nereikia ir daryti. Ateiti – atsitraukti, ateiti – atsitraukti, banga ateina – banga nueina. Ir viskas. Taip paprasta.
–Bet kaip tai sunku pasiekti.
(„Keturios režisūrinės tezės“, Lietuvos scena, 2007, nr. 6/1, p. 11–12).
Vyksmas kaip sudėtinė teatrinės savimonės dalis lietuviams žinomas nuo neatmenamų laikų. Atsiverskite Antano Juškos knygą „Lietuvių svodbinės dainos“ (1955, t. 2 ) ir ten vestuvinės dramos aprašymuose rasite gražiausių vyksmo pavyzdžių.
Kurdami vyksmą arba reginį, išvaduojame vaikus nuo nereikalingų įtampų, pašaliname nevisavertiškumo pojūtį ir skatiname atradimo, sukūrimo džiaugsmą. Kartu pasiekiame, jei ne meistriškumo, tai tam tikros reginio kokybės.
„Aitvarų“ suvažiavimai arba festivaliai – irgi ne šiaip sau pramogos. Keli šimtai mokinukų stebi vieni kitų bandymus įvaldyti teatrinę kalbą, mokosi kalbėti.
Šių metų Vilniaus „Aitvarų“ suvažiavimas nudžiugino dar ir tuo, kad į universitetinį teatrinį judėjimą sugrįžo ryški pajėga – Plungės kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Saula“, suvaidinęs kompoziciją pagal brolių Grimų pasaką „Trys auksiniai velnio plaukai“. Teatrą 1992 m. įkūrė Sigita ir Romas Matuliai. Jis tarsi naujos Lietuvos bendraamžis. Informaciniai leidiniai apie juos rašo: „Teatras„Saula“ yra pastatęs per 40 spektaklių. Šiandieniniame teatro repertuare – spalvingos, ryškios, žaismingos pasakos vaikams ir rimti, sudėtingi, savito režisūrinio sprendimo spektakliai jaunimui bei suaugusiesiems.Kas dvejus metus Plungėje „Saula“ rengia vieną didžiausiųšalyje tarptautinį vaikų ir jaunimo teatrų festivalį-kūrybinę laboratoriją „Mažoji Melpomenė“. Kolektyvo ir jo vadovų iniciatyva kasmet organizuojami kultūrinės edukacijos teatrinio veiksmo projektai: „Atviras teatras 24“, „Atviras teatras: vėjų vaikai“, „TeatrArtas“, „Vaikiško teatro pavasaris“, „Mes esam vienodi – mes norime būti kartu“ ir kt. Kartu su partneriais iš kitų šalių teatras yra parengęs ir vykdęs ES programos Erazmus+ finansuotus teatro projektus „Keturi teatrai Europai“, „Laiminga šeima – mitas ar tikrovė“, „Asmenybės vystymosi procesas“ ir kitus. Teatro „Saula“ vadovai į kultūrinį-meninį veiksmą įtraukia didelį būrį moksleivių. Teatro aktoriai yra nuolatiniai įvairių renginių, projektų, konkursų iniciatoriai, rengėjai, vedėjai, Lietuvos dainų švenčių dalyviai. Kolektyvo spektakliai, aktyvi ir inovatyvi projektinė veikla – tai gilių Plungės teatrinių tradicijų tąsa, suteikianti mūsų kraštui kultūrinį savitumą ir unikalumą.”
Plungės vaikų teatro vadovai kuria ne vaidinimą, o vyksmą, jų vaikai žaidžia. Tai ir yra žemaičių vaikų, pirmos ganiavos dienos piemenų vaidinimų ganyklose tradicijų tąsa. Tai tautosakinė tradicija, plačiai aprašyta ir teatrui žinoma. Todėl plungiškių patirtis yra neapsakomai unikali, didelės metodinės vertės. Pirmiausia, aktyviai veikia didelis skaičius dalyvių, visi reikšmingi, išvengiama primadonystės. Išdykavimas ir šėlimas – laiško rašymas, žvanga kibirai, nėra vandens, tėvui kipšiukai plaukus šukuoja – į darbą eina virvės, lazdos, kibirai... Nėra kada vėpsoti.
Improvizacija ir metafora, fantazija ir vaizduotė, charakteris ar charakteringumas liejasi per kraštus ne tik plungiškių spektakliuose. Metafora sudaroma ieškant dviejų reiškinių panašumo, juos lyginant, vienio reiškinio vardą perkeliant kitam, negyvo daikto požymius suteikiant gyvam daiktui ar reiškiniui ir atvirkščiai, sustiprinant arba susilpninant daikto ar reiškinio ypatybes. Tai įgalina reiškinį pamatyti netikėtu kampu. Per metaforą atsiskleidžia kultūrinė atmintis ir nacionalinė pasaulėjauta.
Reikėtų skirti fantaziją nuo vaizduotės: vaizduotė atkuria pasaulį, o fantazija sukuria jį iš naujo. Apie tuos dalykus galvoji stebėdamas režisierės Jolantos Narbutaitienės spektaklį pagal Vytauto Račicko romaną “Baltos durys“. Tame teatre gimnazistas niekada nepaliekamas scenoje vienas. Į talką ateina režisiereius-pedagogas, jo sukurtos ženklų prasmės, sudėtingos kompozicijos, daug plastikos, šokio. Konfliktuose dalyvauja net spalvos: kiekvienas personažas į veiksmą atsineša savą spalvą, baltus kostiumus nustumia juodi. Jos jaunieji artistai ne vaidina, o žaidžia. Visiškai pelnytai šių metų pagrindinis prizas paskirtas režisierei Jolantai Narbutaitienei, rytų Lietuvos Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos Mokykliniam teatrui.
Vaikų teatrų neįdomių nebūna. Klaipėdos vaikų laisvalaikio centras atvežė net du spektaklius: performansą „Darom“ (rež. Vilma Ramelytė) ir poetinę kompoziciją „Vakaras prie lango“(rež. Birutė Mažonienė).
Tauragė turi senas ir gilias teatrines tradicijas dar iš garsių režisierių Juozo Grigo ir Antano Naraškevičiaus bei Sigito Kancevyčiaus laikų. Dabar teatras lyg ir pritilęs. Užtat iškilo režisierės, teatrologijos magistrės Jolantos Kazlauskienės Pilies mokyklinis teatras. Nėra buvę „Aitvarų“, kuriuose pilėnai nevaidintų. Šį kartą atrodo, kad vaidinimą pridengė Krystal Sutherland romano „Mūsų širdžių chemija“ literatūra, verbalinis pradas paėmė viršų. Viena įdomi spektaklio sceninė smulkmena: mergaitė po avarijos šlubuoja dešine koja, jai pagelbėti pasitelkiama lazda. Kurioje rankoje laikoma lazda? Kairėje ar dešinėje? Tai svarbu. Nuo tokių smulkmenų prasideda sceninio paveikslo teisybė ir įtaiga.
Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos „Paršiukas Ikaras“ (rež. Karolis Makauskas) irgi sunkiai bandė pakilti. Vaikai gražūs, dekoracijos sudėtingos, o Ikaras neskrenda ir tiek. Prisiminiau vieno studento režisūros egzaminą: Ikaras pasilipo ant stalo, rankomis paplasnojo, ir viskas. Po spektaklio vaikai įsistebeilijo į mane – koks bus jų vadovo pažymys? Aš sakau, kad paršiukas neskrenda. Jie nusiminė, bet nepasidavė, narsesni ėmė galvoti, ką čia padarius. Šūkavo, blaškėsi ir pagaliau sako: „Žinom!” Ikariukas išskėtė rankas ir stovi, o visi kiti, išpūtę žandus, ūždami bėga pro jį – atseit debesėliai. Pasidarė judėjimas, vyksmas. Čia jau nušvito vaikų teatras.
Bendrame „Aitvarų“ festivalio fone kaip reiškinys stovi Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos teatro „Arielis“ spektaklis J. Tertelio „Viena trečioji gyvenimo“ (rež. Algis Želvys). Įdomus ir išskirtinis savo menine kalba darbas. Teatras turi Miltinio vardo gyvą ambiciją, režisierius turi daugiametę kūrybinę patirtį. Problemą sudaro vertinimo kriterijai. Norint jį vertinti, jau būtina pasitelkti profesinio teatro terminologiją ir estetinius tikslus. Žanrinės ypatybės, charakterio kūrimas, persikūnijimo technikos jau yra aktorinio meistriškumo laukas. Iš mokyklinio teatro negalima reikalauti aktorinės mokyklos uždavinių.
Šventė, švietimo šventė, visapusiškai didelė, svarbi kultūrine ir metodine prasme. Kitą Mokyklinių teatrų suvažiavimą ateinančiais metais rengia Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazija. Iki malonių susitikimų.
