Kultūra, menas
2023.04.28. Apie Viljamą Džeimsą, voveraitę ir ligas
Alfredas Guščius
Leidykloje „Mintis“ 1974 m. pasirodė „Filosofijos istorijos chrestomatijos“ knyga: x1x - xx amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija“.(Daugumą knygos filosofų iš anglų kalbos išvertė filosofas Rolandas Pavilionis, gimęs 1944 metais, buvęs Vilniaus universiteto rektorius, gana anksti miręs nuo vėžio, turėdamas vos 61 metus...) Jo žmona Aušra Marija – filologė, profesorė, politinė bei visuomenės veikėja. Jos sūnus Žygimantas - diplomatas, Lietuvos Seimo narys, priklauso konservatorių partijai, auginantis keturis sūnus.
-----
Įžanginį straipsnį apie filosofą „Viljamo Džeimso (1842-1910) Pragmatizmas“ parašė filosofas Bronislovas Genzelis, gimęs 1934 metais. Aš juo žavėjausi jaunystėje, o su juo bei keliais filosofais 1989 metais plaukiau laivu į Sokholmą, į konferenciją. Kelionę organizavo filosofė ir Stasio Šalkauskio fondo įkūrėja Dalia Stančienė. Su mumis kartu plaukė ir filosofas Romualdas Ozolas, gimęs 1939 metais, tuo metu dirbęs Lietuvos ministrų tarybos primininkės pavaduotoju. Švedijos sostinėje jis skaitė pranešimą. (2015 metais R. Ozolas mirė nuo vėžio...) Grupėje buvo ir Kazimiera Prunskienė, buvusi tuomet LTSR ministrų tarybos pirmininke; kaip ir B. Genzelis, ji buvo SSRS Aukščiausios tarybos deputatė. (Dabar Kazimiera Prunskienė sėkmingai gydosi nuo insulto).
--------
Savo apžvalginiame straipsnyje R. Genzelis rašo: „Svarbiausias V. Džeimso filosofijos tikslas – išspręsti prieštaravimus tarp mokslo ir religijos. Jam atrodė, kad žmogiškasis gyvenimas neįmanomas be religijos, kurios pagrindus vis labiau griovė mokslas. Jis įsitikino, kad „religija reikalinga žmogui tam, kad jis saugiau jaustųsi nepatikimoje, pilnoje atsitiktinumų gyvenime, kad įgautų papildomų jėgų kovoje už būvį. Tikėjimas dievu reikalingas ir todėl, kad žmogus, piktindamasis esamu pasaulyje blogiu bei gailėdamasis nuskurdintų ir nelaimingų žmonių, atliktų ir savo pareigą... Koks bebūtų blogis, esu įsitikinęs, aš žinau: jeigu yra dievas, tragedija yra laikina ir ji turi pabaigą. Religija – gyva hipotezė, galinti padaryti teisingą išvadą... Tačiau, jei ta hipotezė pasirodys neteisinga, žmogus, tikėdamas ja, niekuo nerizikuoja. Dėl to tikintysis savo pasirinkime mažiau rizikuoja, negu netikintysis“.
---
V. Džeimsas pradeda studentams paskaitą „Ką reiškia Pragmatizmas?“, papasakojęs „nuotykį“ apie savo draugus bei voveraitę. „Prieš keletą metų su viena draugija iškilavau kalnuose. Kartą, grįždamas iš vienišo pasivaikščiojimo, radau visus iki vieno audringai besiginčijančius metafizine tema. Ginčo tema buvo voveraitė, paprasta gyva voveraitė. Ją reikėjo vaizduotis vienoje medžio pusėje, o priešingoje – žmogų. Žmogus nori pamatyti voveraitę, bet, kaip vikriai jis besisuktų ratu aplink medį, voveraitė tokiu greičiu sukasi priešinga kryptimi: medis visą laiką užstoja žmogui voveraitę, jam taip ir nepavyksta nepamatyti jos. Čia kylanti metafizinė problema yra tokia: ar žmogus sukasi aplink voveraitę? Jis, žinoma, sukasi aplink medį, kuriame tupi voveraitė, bet ar jis sukasi aplink voveraitę?“.
Atsakydamas ginčo dalyviams, V. Džeimsas paaiškino: „Abi pusės teisios, arba neteisios, priklausomai nuo to, kaip jūs praktiškai suvokia frazę „suktis aplink“. Nustatykite atsiradantį skirtumą, tarp žmogaus ir voveraitės, ir diskusija nebeteks pagrindo. Abi pusės teisios arba neteisios priklausomai nuo to, kaip jos praktiškai suvokia frazę „sukis aplink“.
...
V. Džeimso teigimu, pragmatizmas išlaisvina visas mūsų teorijas, daro jas lanksčiomis ir kiekvieną paleidžia į darbą. Iš esmės jis nėra kažkas nauja, ir todėl pragmatizmas derinasi su daugeliu senų filosofinių krypčių. Pasiremdamas jauno italų pragmatisto G. Papinio pateiktu pavyzdžiu, ir V. Džeimsas teigia: „Pragmatizmas primena viešbučio koridorių, iš kurio atsiveria daug kambarių, kuriame galima pamatyti žmogų, rašantį ateistinį traktatą, kitame žmogų, klūpantį ant kelių, meldžiantį tikėjimo ir jėgų, tečiame – chemiką, betirianti kūnų savybes, ketvirtame konstruojama kokia nors idealistinės metafizikos sistema, penktame įrodinėjama, kad metafizika yra negalima.
----
Dabar truputį apie save: būdamas senjoru, 2011 metais patyriau stiprų insultą, ir vis mažiau bekalbu, tačiau skaitau knygas, prisimenu savo tėvą Povilą. Pacituosiu įrašą iš dienoraščio, rašyto 1967 rugsėjo 5 dieną, kai mokiausi Vilniaus universitete: „Praėjusį savaitę buvau tėviškėje. Kasdamas bulves, įdomiai pakalbėjau su tėvuku. Jo šaltas ir ramus tonas apie savo būsimą mirtį paveikė mane: „Šitaip reiktų žiūrėti į reiškinius! Sakyčiau, tai valstietiškas protas, paremtas gyvenimo praktika ir triūsu...Skaičiuotojas laikas simboliškai ištars - „vienas, du , trys, keturi, na, dar gal penki“, ir žmogus jau Dievo amžinybėje... Ir mūsų tėvas Povilas pritartų V. Džeimso minčiai apie religiją: „Paguodos, vilties, tikėjimo mums visiems reikia...“.
-------
Nukrypkime į senovę, į Senojo Testamento laikus. Į skyrių „Eklesiastas arba Pamokslininkas“, kurį hebrajai vadina Koheletu.Ką sako jisai:
„Tuštybių tuštybė, sako Pamokslinkas;
tuštybių tuštybių, ir viskas tuštybė.
Kokia gi yra nauda žmogui iš viso vargo.
Kurį jis vargsta po saule?
Karta praeina ir karta ateina,
o žemė stovi per amžius.
Saulė teka ir saulė leidžiasi,
Ir skuba į savo vietą, iš kur užtekėjo.
Ir skuba į savo vietą, iš kur užtekėjo...
Nepakanka visų žodžių:
Niekas negali visa ko išpasakoti.
---
Ir aš metaforiškai teigiu: kol vėžys neišgydytas, ir kol insultas nenugalėtas, nesutiksiu su ta biblijine tiesa, kad viskas yra „tuštybių tuštybė“ bei „vėjo gaudymas“. Vėjai dabar ne tik tuščiai plazda, bet varo motorą ir kuria elektrą... O kaip byloja toje pačioje Pamokslinko skyriuje apie žodžius: „Miela yra šviesa ir malonu akims matyti saulę“... Būna dienos, kai akis spigina saulė, po to ateina juodos naktys, kada neišvengiamai reikia elektros šviesos...
Atgal
