Kultūra, menas
2022.11.07.ILGESYS – SĖLIŲ DAINIŲ GIESMĖ
Nors žurnalistas Jonas Laurinavičius jau įžengęs į savo jubiliejinius 85-uosius, jis vis mus džiugina turininga kūrybine veikla: rašo ir leidžia įvairaus žanro knygas. 2022-aisiais jų išleido jau penkias: tris esė ir atsiminimų bei dvi poezijos.
Knyga „Po laiminga žvaigžde. Žmonės, kuriuos pažinojau“ – apie prieškario laikų valstybės teatro aktorę ir dainininkę Mortą Grikštaitę-Vaičkienę, žymų istoriką prof. kun. Juozą Stakauską, poetus Kazį Bradūną ir Marcelijų Martinaitį, architektą Edmundą Arbą-Arbačiauską, Lietuvos bokso legendą Algirdą Šociką, prozininkus Algimantą Zurbą ir Algirdą Pocių, dar keliolika.
Kolega Jonas surinko anksčiau periodikoje publikuotus savo straipsnius, reportažus apie kardinolą Vincentą Sladkevičių, jo kilmę, memorialines vietas, susijusias su kardinolo veikla Kaišiadorių rajone, taip pat atsiminimus apie savo bendravimą su Jo Eminencija ir išleido knygą „Su gerumo ženklu“. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis, iš kurių tam tikra dalis paties mūsų kolegos darytomis.
Trečioji Jono Laurinavičiaus knyga „Mama“, sakmė apie autoriaus motiną, paprastą kaimo moterį, kuri nuėjo ilgą ir sunkų gyvenimo kelią nuo XIX a. pabaigos iki sodybų tuštėjimo laikų. Knygoje daug vietos skirta kilniam Zofijos Laurinavičienės ir jos šeimos poelgiui karo metais, kai ji, jos vyras Vaclovas ir tėvas Adolfas Vyšniauskas nuošaliame Griovinų kaime (Onuškio sen., Trakų r.) slapstė ir išslapstė nuo mirties Onuškio ambulatorijos dantų gydytoją žydą Motelį Kovalskį. Tai padėjo padaryti Onuškio parapijos klebonas kun. Nikodemas Švogžlys-Milžinas (1899-1985), kuris nepriklausomoje Lietuvoje apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties).
Beveik visi kolegos eilėraščiai, kurie sudėti į knygas „Tarp vėjų keturių“ ir „Žodžiai be kaukių“, parašyti Covid-19 pandemijos metu. Autorius pirmąją įvardina kaip „Peržvalgos. Paatviravimai. Pajautos“, antrąją – kaip „Saviizoliacijos saviraiška“.
Dabar kolega Jonas rengia leidyklai naują eilėraščių knygą „Šviesa tunelio priekyje“. Mieliems skaitytojams pateikiame du eilėraščius iš būsimojo rinkinio – abu jie skirti garbiems Sielių krašto žmonėms poetams: kun. Antanui Vienažindžiui (1841-1892) ir Pauliui Širviui (1920-1979), jų dramatiškiems likimams atminti. Klierikas būdamas A. Vienažindys pamilo savo parapijos septyniolikametę Rožę Stauskaitę, kuri kartu su šeima, prijaučiančia 1863 m. valstiečių sukilimui, buvo ištremta į Samaros guberniją, netrukus ištekėjo ir su vyru išsikėlė į Lenkiją. A. Vienažindys visą gyvenimą jos ilgėjosi. Poetas palaidotas Laižuvoje (Mažeikių r.). Tuo tarpu P. Širviui po sužeidimo randą ne tik kaktoje, bet ir sieloje paliko 1941-1945 metų karas – nelaisvė, priverstiniai darbai Vokietijoje, o po karo – meilė be atsako Alpunei, neužmirštamai kaimo mergelei.
Loreta Nikolenkienė
Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
Jonas Laurinavičius
ILGESYS – SĖLIŲ DAINIŲ GIESMĖ
Rožė žydi
Antanui Vienažindžiui (1841-1892)
Rožė žydi
Rožė žydi
Ten, kur tėviškės bakūžės.
Ją švelniu
Žvilgsniu palydi
Klerikėlis –
Būsimas Vienužis.
Dar minty jo
Kaupias žodžiai,
Dar dainom jie nepasklidę.
Rožė žydi,
Žydi sodžiuj,
Saulė grožio jai pavydi.
Kas supras
Poeto širdį?
Kas supras
Jo dyglią kančią?
Ar kas gali atsispirti
Nuo jausmų
Skausmingų pančių?
Kaip tą audrą
Sutramdyti,
Kai regi tu
Rožę šičia?
Rožė žydi,
Rožė žydi
Tyliai tyliai.
Prie bažnyčios.
Rožė ši –
Skaistuolė sėlių.
Meilės pasaka užbūrė.
Tie dygliai –
Lyg adatėlės –
Vis skaudžiau,
Skaudžiau jį duria.
Ir taip likt
Palikt turėsią,
Kol takais
Vienužis vaikščios,
Kolei skausmas
Išsiliesiąs
Dainomis toliuos
Žemaičiuos.
Laižuvoj gerves palydi.
Jau geltonas klevas tapo.
Betgi žydi,
Rožės žydi,
Ant Vienužio
Šalto kapo!
2022 10 08
PAULIAUS ŠIRVIO ŽVAIGŽDĖ
Aidi aidi plačiai,
Iškilmingai, didžiai
Mūsų dainiaus skambi pavardė,
Tu pažvelki - antai
Spindi jis iš aukštai
Kaip žvaigždė,
Kaip žvaigždė,
Kaip žvaigždė.
O Sartai, jūs Sartai,
Mėlynieji Sartai,
Ir tavo gimtieji Degučiai!
Sklinda, sklinda giesmė
Iš širdies - lyg versmė.
Sėlių vėjai
Gaivinantys pučia.
Tengi Paulius Širvys
Anta dviračio vis
Pas savo Alpunę į sodžių.
„Aš - beržas,
Lietuviškas beržas", -
Sakraliniai skamba jo žodžiai.
Nuo aušros lig aušros
Švelniai topoliai oš
Pakelėm, pakelėm į gimtinę.
Tarsi žygio draugai,
Jie budės čia ilgai
Kareivio dienas tau priminę.
Susitikę - iškart:
-Einam, Pauliau, išgert -
Kaip esam įpratę nuo seno.
Savo gėlą, skausmus -
Vis bedraskančius mus
Skandinsim taurėj restorano.
Tu tiktai Lietuvoj,
Aukštaitijoj savoj
Nesijausi velnioniškai vienas.
Rakiškėnų tarmė -
Kaip lakštučių giesmė -
Šildys tavo krūtinę kasdieną.
Aidi aidi plačiai,
Iškilmingai, didžiai
Mūsų dainiaus skambi pavardė.
Tu pažvelki - antai
Spindi jis iš aukštai
Kaip žvaigždė,
Kaip žvaigždė,
Kaip žvaigždė.
2020 04 14
Atgal
