Kultūra, menas
2022.07.07. Romanai apie Rezistenciją
Alfredas Guščius
2000 metais pasirodė įdomus Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės romanas „Užverstų šulinių vanduo“, kuriame pirmą kartą pokario lietuvių prozoje partizanai gavo „literatūrinę teisę“ prabilti autentišku balsu ir parodyti savo tikrąjį veidą. Ir ne tiktai gavo teisę atsidurti kūrinio centre, bet ir būti autorės pakylėti, suromantinti. Įdomus ir poeto Roberto Keturakio romanas „Kulka Dievo širdy“, kuriame partizanai pavaizduoti aukštos kultūros, intelektualiais mąstytojais.
Šiandien rezistencijos temą reikia suvokti plačiau, - kaip vieną iš tautos istorinės atminties segmentų, nes be tokios atminties nei apie rezistenciją, nei apie kitokį istorinį periodą nebūtų prasmės kalbėti. Istorinė atmintis talentingai gaivinama, pavyzdžiui, Renatos Šerelytės romane „Mėlynbarzdžio vaikai“, kurio veiksmo rėmai jau liečiasi su pokario rezistencija.
Kaip nesėkmę, gaivinant tautos atmintį, įvardinčiau Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, sulaukusį daug kritikos. Jame autorius pernelyg nerūpestingai pasielgia su istorine medžiaga, suteikdamas prioritetą kūrinio formai, o ne turiniui. Žinoma, nebūtina suteikti jam pirmenybę, tačiau tokiu atveju reikėtų išlaikyti bent šių dėmenų lygsvarą, kas, sakykim, pasiekta žaismingame Gintaro Beresnevičiaus romane „Pabėgęs dvaras“...
Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“ sulaukęs daug kritikos
Kūryboje vien talento neužtenka, reikia dar ir asmenybinės brandos, - moralinės atsakomybės, pilietiškumo, tautiškumo, orumo. Juk ko sulaukiama, šaipantis iš žmonių, padėjusių galvas dėl tautos laisvės? Taip nejučia, estetiškai, prarandamas tas placdarmas, kurį partizanai/rezistentai buvo išsikovoję nelygioje kovoje. Pasakojamasis laikas/jo datavimas/ nebeturi lemiamos reikšmės, kadangi moralinės-tautinės vertybės istoriniu požiūriu yra belaikės, kitaip sakant, visada aktualios, - į jas pasikėsinęs subjektas objektyviai atsidurs priešininkų placdarme. Pavyzdžiui, kad ir garsiųjų Pilėnų gynėjų ir jų kunigaikščio Margirio žygdarbio neigėjai, kuriems aistringą atkirtį davė literatūrologas Algimantas Bučys. ( „Metai“, Nr. 6, 2011). Istorinei atminčiai nebe labai svarbu, kiek tas ar kitas įvykis yra autentiškas, o kiek legendom apipintas, kadangi jis jau yra užsifiksavęs tautos atmintyje, jos vertybių skalėje. O neigti tautos atmintį negalima kitaip, kaip atsistojant į opozicionierių stovyklą. Žinoma, dar galima kvestionuoti atskiras tautos personalijas (pavyzdžiui, daug iečių dar ir šiandien sulaužoma dėl Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos, dėl Antano Venclovos, dėl Justo Paleckio, dėl Antano Sniečkaus, bei kitų), bet negalima kvestionuoti tautos kovų dėl laisvės, nepriklausomybės, kadangi toji kova vyksta ne dėl ko kito, bet dėl mūsų, tautiečių, tapatybės, dėl mūsų išlikimo, dėl mūsų savasties.
***
Dabar paskaitykime partizanų vado Mykolo Paliūno – Juozapo - išmintingų žodžių iš Petro Venclovos romano „Kartybių taurė – iki dugno“ . Tai rezistento vado vidinis monologas, menamuoju būdu išsakytas, kai jo būrio vyrai nutarė atkeršyti kaimo jaunimui, pasyružusiam atšvęsti tarptautinę darbo žmonių šventę ...
„Dešimt metų jau neturime savo valstybės: iš pradžių rusai, apskurę, išalkę, bet tik paslapčiomis tremiantys už Uralo; paskui vokiečiai, apsiskelbę „išvaduotojais “, bet po kelių dienų panaikinę laikinąją Ambrazevičiaus vyriausybę ir įvedę griežtą tvarką – be jokios kaltės šaudę žydus ir naivuolius užsilikusius komunistus, kurie manė nieko bogo nepadarė Lietuvai; vėl rusai, tik šį kartą dar labiau apskurę, dar labiau išbadėję, kupini pykčio ir keršto, jau atvirai tremiantys į Sibirą, skelbiantys “klasių kovą“ ir „pilietinį karą“, kad galėtų kuo daugiau mūsų išnaikinti.
Per tuos dešimt metų išaugo karta, kuri ima nebesuvokti, kas yra laisvė ir nepriklausomybė, pradeda pamiršti savo valstybę, nebesupranta, kad už šiuos dalykus reikia kautis ir net aukoti gyvybę. Ką reiškia okupanto bato prispausta gyvybė, kuri it nuolat mindoma ir trypiama tako žolė nebegali augti ir vešėti? Kaip viską aptraukia ūkanos: žodžius, sąvokas, vertybių supratimą“.
***
Petras Venclovas iki šiolei buvo atkreipęs skaitytojų ir kritikų dėmesį turiningomis, subtilaus psichologizmo ir kai kur siurrealistinės poetikos nevengiančiomis novelėmis, apysakomis, romanais. Imtis rezistencinės temos neuždrausta nė jokiam autoriui, tačiau vis dėlto manytina, kad didesnė sėkmė lydės tokį, kuris su vaizduojamuoju laiku yra susijęs „genetiškai“ – ar tėvų, senelių biografijomis, ar pažįstamų likimais, ar savo patirtimi, ar prisiminimais. Petras Venclovas gimė 1944 metais liepą Žaliosios vienkiemyje Biržų rajone, - taigi, ginkluotos rezistencijos užuomazgoje. Reikia manyti, kaip kiekvienas jautrus pokario vaikas, taip ir būsimasis rašytojas, kaip lakmusas atspindėjo bręstančioje sieloje rūsčias to meto spalvas, kaip membrana surinko šaižius laiko garsus.
Petro Venclovos romano „Kartybių taurė – iki dugno“ viršelis
Žanriniu požiūriu Petro Venclovo romanas – ne autobiografija, ne memuarai, ne išpažintis, tačiau autentika dvelkia iš visų trylikos giesmių (taip pavadinti romano skyriai)...Tai – epinis ir psichologinis romanas, kuriame lygia greta svarbūs tiek įvykiai, situacijos (siužeto vingiai, prikaustantys prie išorinio romano teksto), tiek ir gili personažų charakterių psichoanalizė, tiek ir pasakojimo visuma keliama sudėtinga problematika, tiek ir subtili potekstė bei kultūriniai–literatūriniai šaltiniai ir intertekstai (Šventojo Rašto citatos, lotyniški posakiai, sakytinė pasaka apie velnio Zaebo išdaigas, Oskaro Milašiaus poezijos eilutės bei jo pranašavimų ištraukos) .
Šiame P. Venclovo romane nėra tokios idėjos, ar tokio simbolio bei kitos meninės priemonės, kuri kompozicinę struktūrą paverstų tendencingai vienakrypčiu modeliu, būdingu kai kuriems jo postmodernistiniams kūriniams. Petras Venclovas šiame romane remiasi kitokia žmogaus menine koncepcija, gal labiau dramatiška, apie kurią rašė profesorė Elena Bukelienė, analizuodama jo knygą „Susapnuoti gyvenimai“. Žinoma, ir apie lietuvių rezistenciją jis galėjo parašyti kitaip, tačiau solidų, klasikinį pasakojimo būdą, vaizdingą kalbą, plastišką stilių, lėtą jo ritmą, nulėmė rimtas, patriotiškas požiūris į pačią temą. Be abejo, ir toji Elenos Bukelienės pastebėta P. Venclovo asmenybės bei talento ypatybė: „Stulbina, kelia pagarbą autoriaus maksimalizmas, užmojai, erudicija, pasirengimas ir pastangos aprėpti sudėtingiausią žmogiškosios būties problematiką“. (Elena Nijolė Bukelienė. Str. rinkinys „Tarp rašytojo ir skaitytojo“, Rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 307).
Rašytojo galvoje romano sumanymas gimė ne staiga – kaip savotišką introdukciją į jį reikia laikyti puikią apysaką „Šmėklos. Raudona tamsa“, (kn. „Meilės ir mirties menas“, 2007), kurioje Stanislovo Baltrėno – buvusio partizano, vėliau tapusio užverbuotu „smogiku“, - likimas, charakteris, vidinis pasaulis pavaizduotas su didele menine jėga. P. Venclovas bene pirmasis mūsų šiandieninėje prozoje pavaizdavo mūsų amžininko, buvusio partizano, dvasios evoliuciją nuo patriotinio, idealistinio pakilimo iki kolaboravimo, konformizmo ir renegatystės. (Lemtingu istoriniu momentu Baltrėno dramatiškai atgailai tampa Sąjūdis/Atgimimas). Riedėjimo žemyn į moralinį pralaimėjimą pagrindinės priežastys – išdavystė, savojo kailio gelbėjimas.
Išdavystės, Judo tema, kaip vienas pagrindinių apmąstymų koncentrų, keliama ir šio romano problematikoje. Tiktai joje dedami kiti akcentai, išryškinantys Petro Venclovo meninės koncepcijos originalumą – išdavyste kaltinamas ne vien paskiras individas, bet ir tas laikas, ta tarptautinė politika, ta valstybės bei kariuomenės vadovybė, kuri nepriklausomai Lietuvai vadovavo 1940 metais. „ Vienas kraujo būt tave nuplovęs“!- taip simboliškai apie lietuvių valstybės tragišką likimą 1948 m. rašė poetas Jonas Aistis savo garsiajame eilėraštyje.
*
Trylika „apaštalų“ – partizanų, pasivadinusių Kristaus mokinių vardais, - išeina į siužeto sceną paskutiniuoju rezistencijos laikotarpiu. Autorius vykusiai derina įtemptą veiksmą, siužetines atšakas su partizanų (beje, dažniausiai vadinamų miškiniais, žaliukais, giriniais), jų įsijungimo į antisovietinę kovą geneze, jų pačių ir jų rėmėjų mokytojos Nijolės, medicinos seselės Danguolės, gimnazistės Veronikos, ūkininkų Tonkūnų, Kuprėnų klebono Adolfo, portretinėmis charakteristikomis, gamtos bei laiko atmosferos plastiniais aprašymais. Visam tam padeda, kaip sakyta, platus epinis romano užmojis, talpios pasakojamojo laiko inversijos, lanksti kompozicija.
Palaipsniui, „giesmė po giesmės“, partizanai žūsta; juos ištinka ne pasyvi mirtis, nes jie žūsta eidami į užduotis, iki galo likdami ištikimi priesaikai. Romano portetų galeriją bei problematiką labai paįvairina priklydėlio, iš tremties pabėgusio Edvardo Biluckio choleriškas charakteris bei jo „blindiškoji“ liaudiško teisingumo filosofija. Jo lūpomis autorius išsako daug karčių žodžių apie Lietuvos prezidento Smetonos bei visos smetoninės valdžios ir kariuomenės vadų nesipriešinimo sovietų invazijai atžvilgiu. Ne vieną jo pateiktą faktą, kritišką argumentą, kad ir nenoromis, bet pasitelkęs loginį mąstymą, pripažįsta ir būrio vadas, leitenantas Mykolas Paliūnas – kurio slapyvardė Juozapas. Todėl, manyčiau, romanas patiria meninį nuostolį dėl to, kad šis dygus, pasišiaušęs personažas iš tolesnio veiksmo eliminuojamas; ir visai dėl „nerimtų“ asmeninių motyvų, - keršto partizanui Pauliui už tai, kad šisai paveržė kažkada jo mylėtą merginą. Apskritai imant, Biluckio asmeninių santykių su Danguole priešistorija yra per ilga, nebūtina.
O pačios medicinos seselės Danguolės (anksčiau tos profesijos merginos, moterys buvo gražiau vadinamos – „gailestingomis seserimis“) ir mokytojos Nijolės (vado Mykolo mylimosios) bei gimnazistės Veronikos vaidmenys romane su kaupu pasiteisina, kadangi leidžia autoriui siekti pasakojimo objektyvumo, - „moteriškasis faktorius“ rezistencijoje buvo labai svarbus. Tai įrodyta ir Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės romane „Užverstų šulinių vanduo“ (2000). Moterys joje atliko svarbų ryšininkių, tiekėjų, slaugytojų, gydytojų darbą; be tokios paramos pasipriešinimas būtų greičiau nusilpęs, suprantama, kaip ir be motinų, žmonų, seserų, mylimųjų meilės, švelnumo, atjautos vyrams miškuose, bunkeriuose, ligose, kankinimuose būtų buvę žymiai sunkiau. Moterų/motinų vaidmens rezistencijoje, aukos, heroizmo, išdavystės, nuodėmės, santykio su Dievu, su tauta, su istorija motyvai keliami minėtame N. Gaškaitės – Žemaitienės romane. (Romano autorė mirė Vilniuje 2000 metų spalio 6 dieną).
***
Petro Venclovo romane tie motyvai irgi liečiami, bet kur kas dramatiškesnių ir tragiškesnių situacijų, konfliktų, palaipsnio apaštalų kiekybinio sunaikinimo paveiksluose. Jame jau nebėra idiliškai romantiškų nei partizanų, nei ryšininkų buities, nei jų tarpusavio santykių, nei sueigų ar švenčių vaizdų. Gal todėl, kad vaizduojama nebe rezistencijos pradžia, o pabaiga. Petras Venclovas rezistencijos pralaimėjimą drąsiai sieja su tuometės Lietuvos valstybės bei kariuomenės vadų neryžtingumu bei bailumu, su Vakarų demokratijų abejingumu. Trylikos „apaštalų“ samprotavimai, ginčai dėl tautos laisvės, nepriklausomybės, dėl kovos prasmės vyksta istoriniame - filosofiniame diskurse, kuris būdingas visai šiuolaikinei Petro Venclovo kūrybai. Artėjant tragiškam partizanų būrio likimui, didėja ir meninio teksto koncentracija – jame faktas, įvykis vis organiškiau ir giliau sujungiamas su refleksija, detale, simboliu. Subtiliai, plastiškai pereidamas nuo epinių vaizdų prie personažų charakteristikų, gilindamasis į vidinius pasaulius ir dažniausiai susikoncentruodamas prie pagrindinio veikėjo, P. Venclovas tarsi nejučia plečia kūrinio problematiką, siekia plačių ir istorinių–filosofinių apibendrinimų, ir psichologinių – dramatinių žmogaus sielos gelmių.
------
Partizanų žūtys viena už kitą tragiškesnės, ir tokiam meniniam įspūdžiui pasitarnauja pagirtina autoriaus pozicija – parodyti kovos priešų – stribų, emgėbistų, tardytojų, iš kurių išsiskiria Viktoro Krinickio, Augusto Dubinsko figūros - objektyvų paveikslą. Sukrečiantys yra jų nusikaltimai – partizanų ir valstiečių kankinimai, tyčiojimasis iš aukų, padegtų trobų vaizdai. (Neretai jų padaromi nusikaltimai nupiešti tarsi apokaliptiniu stiliumi). Romanui estetinio žavesio teikia meninio teksto praplėtimas recitatomis iš Šventojo Rašto, daromas ne ekstensyviniu būdu, o iš vidaus, pasitelkiant kompetentingą personažą, koks yra buvęs eksklierikas Simonas. Šį turtingos sielos ir intelektualų personažą P. Venclovas, kaip autorius, „išnaudoja“ iki galo. Simono, kurį išdavė kaimietė moteris pasipelnymo tikslu, kankinimų scenos, pasibaigusios mirtimi ant laužo, yra meniškai pačios stipriausios, žmogiškai žiūrint, - tragiškiausios, o bendražmogiškai imant – ir heroiškiausios visame romane. Kurdamas šio personažo likimo finalinę sceną, autorius vykusiai praplečia meninio laiko sąlygotumą, jį susimbolindamas, įvesdamas į Simono psichonalizę kitą kultūrinį kontekstą – Oskaro Milašiaus poezijos ir pranašysčių apie Lietuvos ateitį autentiškas citatas. Kliedinčio Simono vizijoje pamatytas Oskaro Milašiaus veidas ir jo balsas suteikia jėgų iškankintam partizanui, o paskutinio kankinimo metu įkvepia drąsos ištarti savo priešams anatemą/prakeiksmą: „Jūs tarnaujate žemiškajam šėtonui. Praeis dveji metai, ir šis žmogėdra (Stalinas – A. G.) pakratys kojas. Jūs keliausite kartu su juo į pragarą. O jūsų imperija bus trinte trinama, purtyte purtoma ir greitai iš jos liks tik dvokianti mėšlo krūva. O iš mūsų kraujo ir kančių išdygs rožės ir lelijos.“
Ir Simono, ir Tado, ir kitų „apaštalų“ mintims kančioje autorius suteikia mitinį-sąlyginį matmenį. Ir eilinių personažų kančiai taikomas toks pat stilistinis kodas. Partizanų rėmėjai, valstiečiai Bagdonai, patiria didelę tragediją: štai kaip vaizduojama Adelės Bagdonienės, patekusios pas saugumo budelius, nukankinusius jos vyrą, dvasinė būsena: „Bagdonienė atsigavo tarsi iš sapno, kuriame ją išgąsdino siaubingi žodžiai: „Kelkis, moterie, nes dabar žmogžudys bus aukštinamas, o mylintysis – pasmerkiamas mirčiai, nesgi neapykanta nugalėjo pasaulį.‘‘ Ji nepajėgė suprasti, kas pasakė tuos žodžius. Nejaugi Viešpats? Negali būti! Greičiau šėtonas... Palengva pradėjo suvokti tai, ko anksčiau nieku būdu nebūtų galėjusi: čia mano vyro kraujas, jis yra šventas, jo neturi trypti išgamų padermė...“ Ir Adelė skuduru šluosto vyro kraują į kibirą, paskui semia rieškučiomis, ir „greitai kibire buvo ne vanduo, o kraujas, kuris už mus atiduodamas“.
Taip autentiškas realizmas supinamas su bibliniais įvaizdžiais. Šitoks romano tekstas veikia ne vien išoriniu lygmeniu, bet ir potekstine semantika. Stiliaus dviplaniškumas taikomas ir partizanų priešams, - įsimintina alegorinė detalė, kai anoniminis pulkininkas, regėdamas vielomis pririštą prie medžio Simoną ir jam ruošiamą laužą, susidariusią situaciją apibūdina: „Tegu litovcai tvarkosi su savo banditais. Ko man kištis į jų sušiktus reikalus? Aš nusiplaunu rankas.“ (Kaip Pontijus Pilotas Kristaus teismo akivaizdoje – A. G.).
Analogijos su scenomis iš Šventojo Rašto, su Oskaro Milašiaus citatomis, subtiliai taikomos, praplečia meninį laiką bei erdvę, ir tragedijai, vykstančiai Šiaurės Lietuvos kampelyje, suteikia bendražmogiškos prasmės.
Neordinarinė ir romano pabaiga – tryliktoji giesmė, kurios veiksmas vyksta Kuprėnų bažnyčios bunkeryje. Iš visų „apaštalų“ likę tik dviese – gimnazistas, karštakošis maksimalistas Lukas, ir paliegęs būrio vadas Juozapas. Jis suvokia tolimesnės rezistencinės kovos beprasmiškumą, todėl siūlo Lukui ją baigti ir eiti savais keliais. Rezignacija, ištikusi Juozapą, nėra moralinė ir staigi, o laipsniška - matydamas, kad pasipriešinimas išsigimsta į karikatūrą, negali leisti daugiau tokios beprasmybės, peraugančios į nužmogėjimą. Bet su tokia pozicija kategoriškai nesutinka jaunasis Lukas, reikalaudamas kovoti iki paskutinio kraujo lašo! Jis neleidžia vadui išeiti iš bunkerio, o kai šis jėga išsiveržia, pasivijęs Lukas jį nušauna. (Tragiškesnio romano finalo turbūt nesugalvosi – kovotojų vadą nužudo jo karys).
Na, o pastarąjį, vienintelį likusį „apaštalą“ Luko , išduoda būrio vado Juozapo mylimoji, mokytoja Nijolė. Jos poelgis tik išoriškai žvelgiant atrodo šokiruojantis, vidujai jis nebuvo išdavikiškas – jam pritartų ir jos mylimasis, supratęs, kad rezistencija pralaimėjo, kad priešintis okupantams yra nemažai kitų būdų.
****
Ar Luko pozicijos bei pažiūrų maksimalizmą smerkia romano autorius? Finalinis romano akordas susietas su tamsos įvaizdžiu – Lukas nepasiduoda priešui, nusišauna: „Šūvio neišgirdo, nes tuoj pat jį užplūdo tamsa, kuri plėtėsi, didėjo, sruvo kaip jūra, užliedama visą Lietuvą. Ir tai tamsai pakluso dangus ir žemė, medžiai ir oras, paukščiai ir žmonės. Nes tai buvo metafizinė tamsa, kurios galo niekas negalėjo nei nujausti, nei įsivaizduoti. Tačiau karas tęsėsi toliau. Karas po karo.“
***
Romanas baigiamas žinomos partizanų dainos „Palinko liepa šalia kelio“ posmu, taigi – vilties spinduliu. Kad tautos rezistencinė savimonė šioje partizanų dainoje teisingiausiai išpranašavo ir žūtbūtinės kovos prasmę, ir Lietuvos ateitį. Kova dėl Tėvynės laisvės visada pasiteisina; platus istorinis romano kontekstas leidžia dar kartą prisiminti Jono Aisčio su gilia širdgėla parašytus žodžius „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs“... Ir atsakyti, kad į poeto skundą atsiliepė tokie rezistentai, kaip N. Gaškaitės-Žemaitienės, kaip Petro Venclovo romanų sukurtieji.
Atgal
