Kultūra, menas

2022.07.08.ŽMOGUI REIKIA MAŽAI IR DAUG: KNYGOS BIJEIKYTĖ – GATAUTĖ MALONĖS VALANDĄ

Virginija Laurinaitienė

Žemaitijos rašytojų bendrijos Klaipėdos skyriaus narė Rita Staršelskienė, pasirašanti slapyvardžiu- Bijeikytė – Gatautė naujoje savo knygelėje „Malonės valandą, Kaišiadorys, 2021“ linki savo skaitytojams, kad, gyvendami sudėtingu ir grėsmingu laikmečiu“ išliktų „ ypatingai stiprūs, drąsūs,, išmintingi, vieningi.“ Autorė teigia, kad išsaugoti dorovines vertybes padeda Dievo malonė, Viešpaties dovanota, šeimos ugdoma savybė - mylėti šalia esančius žmones, o tikėjimas suteikia tokį dvasinį gėrį , jog žmogus nesijaučia apleistas, vienišas. Giliai tikinti šeima vaikystėje padeda pagrindus, kad žmogus per gyvenimą eitų“ tikėjimo, ramybės, džiaugsmo keliu“<....>.()

Poetės kūryba tarsi išmintingos, turinčios didelę gyvenimo patirtį mamos patarimai jauniesiems, kaip įveikti dvasinę sumaištį, kurią kelia tokie išbandymai, kaip antai: industrinės civilizacijos papročiai ir įpročiai, skubėjimo, įtampų kupinas gyvenimas, globalizacija. Knygelės autorė ieško įkvėpimo kupinose sakralumo piligrimystės vietovėse, gimtojo krašto gamtoje, gražių prisiminimų ( malonės valandų vizijose). Knygoje kūriniai grupuojami dviejose dalyse : „Tėvynės šauksmo vedami“,“ Malonės valandą“. Matydama neramų, nervingą, žūčių, kupiną pasaulį autorė kreipiasi į savo skaitytoją, teigdama meilę:

Eikime, žmonės, ar plaukime kaip upės,

Su savo vardu, istorija, likimu.

Dalinkimės šiluma, tikėjimo grūdu,

Skolingi tik meile nelikime( Skolingi nelikime meile).

Anot knygos autorės, šiuolaikinis žmogus moka žodį ir žino kelią, jo“ akyse pasaulio platybės“ bet <...> širdyje tik viena- Tė-vy-nė./ Visi mes vakai esam/Tos pačios žemės- / Tėvynės šauksmo einam vedami.

Knygos autorė Rita Bijeikytė – Gatautė

Ar tikrai Lietuvos žmonės turi tokį stiprų Tėvynės jausmą?. Gyvenimas visuotinėje konkurencijoje nelieka be pėdsako: gausėja susiskaldymo, nekonstruktyvių ginčų, įtampų ir konfliktų. Todėl, kad ir sąmonė ,ir širdis atsivertų teiginiui „ visi mes vaikai esam tos pačios žemės“ jau reikia pastangų. Rašytoja renkasi tokią misiją. Kygos autorė savo kūriniuose skatina susimąstyti apie tuos Lietuvos istorijos momentus bei dabarties realijas, kurių metu žmonės ėjo pirmyn“ tėvynės šauksmo vedami:“ Žalgirio mūšiui 619 metų“, „Vasario 16-oji,“ Laiškas istorijai.“

Ritos Bijeikytės – Gatautės kūryboje dominuoja poezija. Tačiau ji rašo ir esė. Esė „Laiškas istorijai“ tai pokalbio su rašytoja Ieva Simonaityte Vilniuje, Vingio parke prisiminimo aprašymas. Pokalbio nuotaiką kuria parko aplinka. Savita, nestokojanti originalumo Klaipėdos krašto rašytoja ir būsima rašytoja, jauna literatė vaikšto parko takeliais žavisi augalija. Ieva Simonaitytė prisilietusi prie seno ąžuolo, jam nusilenkia ir ištaria

“Neleiskite, kad lietuvių žemėje viešpatautų svetimi,- taip pokalbis užsimezga apie Tėvynę- Lietuvą. Plotu, gyventojų skaičiumi ji maža, tačiau rašytoja įžvelgia ir jos didybę:

Lietuva yra stipri savo didžiavyriais. Prisiminkime Maironį, Kudirką, jų įkvėpta rašiau eiles. O kas nežino Mažvydo, Donelaičio, kurio pradėtus darbus tęsiau ir jūs tęskite.

<…> Lietuva turi kalbą, teritoriją, tikėjimą, kilnią istoriją, lietuviai išliko žmonėmis, glaudė, guodė našlaičius, likusius be tėvų po maro.”

Šie Ievos Simonaitytės žodžiai skamba labai aktualiai ir šiandien. Kai mūsų pagalbos ir jautrumo reikia karo pabėgeliams.

Rita Bijeikytės – Gatautės atmintin giliai įkrito priesakai – saugoti Tėvynę išlikti žmonėmis. Toks jau metas: turime laikyti egzaminą pasirinkti ar materialinių gėrybių altorių, ar vienybę, solidarumą su šalimi, kuri, gindama savo tėvynės laisvę, gina ir mus. Būtų liūdna, jei vienos rašytojos ištarti, o kitos mums papasakoti išgirsti žodžiai nepasiektų mūsų širdžių, vaidai dėl nereikšmingų dalykų paverstų mus trumparegiais.

Tėvynės šauksmas ateina su pirmaisiais įspūdžiais, garsais, mylimos motinos balsu, dvasiniu ryšiu su artimaisiais. Aplinka, kurioje augo rašytoja supo ją meile, darna, tikėjimo džiaugsmu. Nebuvo namuose prabangos, bet jie padėjo sukaupti dvasios lobius. Eilėraščiai apie gimtinę, vaikystę, jaunystę patys nuoširdžiausi, lyriški, melancholiškai nostalgiški, paliečia jautriausias sielos stygas.

Šiuose eilėraščiuose rašytoja apibūdina jausmus, nuotaikas taikliomis metaforomis: “akimirkų išskirtinė šventė ( Draugams.)”; vaikystės dienų vėrinys (Ištrauka iš prisiminimų serijos)

Keliomis eilutėmis autorė perduoda vaikystės, jaunystės emocijų būsenas:

“ Prisiminkim vaikystę, prakalbinkim ją,

Kaip sesę ir brolį, kai buvom besparniai,

Talpioj savo gūžoj miegojom ( Draugams)”

…

… Prisiminkim jaunystę, prklalbinkim ją,

Kaip draugę ir draugą,

Kai drauge galėjom pasiekt spindintį aukštį.

<…>

Kai pečius nuo vėjo suglaudę, glaudėmės

Ir be priežasties vėlyvą vakarą juokėmės, juokėmės…( Draugams)”

Tai, kas regėta, patirta aprašoma taip vaizdingai, kad rodos pasijunti aplankęs namuką, kur anūkai ir močiutė ilgai vakaroja, girdi vienas kito kvėpavimą, o kalytė Muska slepiasi po tvirta kaimo meistro pagaminta lova (Ištrauka iš prisiminimų serijos.) ,”o pro gluosnį pro šakas guvi mergaitė/ Vaikišku veidu man šypsosi, šneka” ( Žaliaskari gluosni). “Jaučiu nuo krosnies šilumą ir kvapą/ Bulvių kepamų ant rinkių, / Regiu patalynės spalvą”<…>(Ištrauka iš prisiminimų serijos) .Ankstyvą rytą matai paslaptingą, melsvą rūką, gali priglausti gražuolę lėlę Sašą, gurkšnoti dar šiltą pieną iš” vaikystės uzbonėlio”, pasiklausyti vargonų muzikos per pamaldas, patirti sakralumo galią. Visa tai” įeina į atminties rūmą/ Įsikuria širdies menėje./ Meilė, poezija, vizija.<…>/ Žemė, Dangus Lietuva.”

Šiai knygelei būdingi lakoniški, bet aiškūs ir gilūs ,daug pasakantys apibendrinimai:

“ Branginkime vienintelį gyvenimą,

Priimkime jį su šviesia nuostaba

Ir kaip vaikai užmiršę skriaudą,

Priimkime kaip Dievo dovaną ( Gyvenimas)

<…>

Ar daug žmogui reikia?-klausiau senelio.