Kultūra, menas
2022.06.01.Apie krašto kultūros tradicijų tęstinumą
Darius Kuolys
Ar pagaliau atsisakę „literatūrinės mitokūros“ ir ėmęsi „realaus mokslo“ rašysime nebe Martynas Mažvydas, Simonas Daukantas, Adomas Mickevičius, bet Martinusas Mosvidiusas, Szymonas Dowkontas, Adamas Mickiewiczius?
Tokį klausimą kelia mums kolegė Viktorija Šeina, neseniai išleidusi įdomią, rimtos akademinės polemikos vertą knygą „Savas svetimas dainius. Adamas Mickiewiczius lietuvių literatūros kanone (1883-1940)“, o šių metų „Naujojo Židinio“ pirmajame numeryje paskelbusi ir skambų lietuvių literatūrologijos numitinimo manifestą.
VU bibliotekoje saugomas Juozapo Flavijaus „Darbų“ lotyniškas leidimas su išlikusiu lotynišku Martyno Mažvydo autografu
Naujoje monografijoje kolegė tvirtina: „Kaip žinia, lituanizuoti lietuvių kultūrai svarbių asmenybių vardų, pavardžių formas pradėta XIX a. pabaigos tautinio sąjūdžio laikotarpiu. […] Siekdami išryškinti praeities epochų asmenybių lietuvišką kilmę, jų lotyniškai, lenkiškai ar vokiškai užrašytus asmenvardžius lietuvių spaudos bendradarbiai ne tik transliteravo ar transkribavo, bet bandė rekonstruoti lietuvišką jų skambesį keisdami šaknies ir (ar) priesagos fonografinę išraišką. Taip Martinus Mosvidius (Masvidius) lietuvių spaudos skaitytojams tapo žinomas kaip Martynas Mažvydas, Szymon Dowkont – kaip Simonas Daukantas ir pan.“
Nežinia, kas tokią žinią kolegei perdavė. Bet ji nėra teisinga ir monografijos skaitytojus ritmai klaidina. Taip, ši žinia puikiai tinka kolegės kuriamam „primityvaus lietuviškojo nacionalizmo mitui“, bet prasilenkia su realiu mokslu. Kodėl?
Todėl, kad „lituanizuoti… svarbių asmenybių vardų, pavardžių formas pradėta“ ne XIX amžiaus pabaigoje, o nuo pat lietuvių raštijos pradžios. Ir „lituanizavo“ savo vardus ir pavardes pačios asmenybės! Kodėl?
Todėl, kad iki pat XX amžiaus pradžios pirmenybė krašto kultūroje paprastai teikta ne asmens vardo ir pavardės autentiškumui, bet kalbos, kuria vardas ir pavardė rašomi, tradicijai, jos reikalavimams.
Taip, Martynas Mažvydas, gal norėdamas pabrėžti savo priklausomybę akademiniam pasauliui, net lietuviškuose tekstuose greta lietuviško tėvavardžio yra vartojęs sulotynintą asmenvardį: Mossuids Waytkunas.
Bet yra mums palikęs ir lietuvišką savo pavardę – Mažvydas: 1559-aisiais išleistoje knygoje „Forma krikštymo“ tokia forma pavardę jis užrašė į lietuvių kalbą verstos giesmės akrostiche. Tą lietuvišką akrostichą – MASZVJDAS – dar 1946-aisiais surado lenkų kalbininkas Janas Safarewiczius. Šį faktą savo knygose seniai mini lietuvių kalbininkai ir literatūros istorikai.
XVII amžiuje lietuviai Radvilo pavardę lotyniškuose tekstuose rašė Radivilus, Radivilius, lenkiškuose – Radziwill, o lietuviškuose – Radiwilas.
XVIII amžiuje Kristijonas Donelaitis savo pavardę rašė ir lotyniškai – Donalitius, ir lietuviškai – Donelaitis.
XVIII šimtmečio pabaigoje į lietuvių kalbą verstuose Abiejų Tautų Respublikos įstatymuose atrasime „lituanizuotas“ ne tik LDK, bet Lenkijos Karalystės aukščiausių pareigūnų pavardes: „Kunigayksztis Massalskis Wiskups Wilniaus. Kunigayksztis Giedraytis Wiskups Žamaycziu […] Mikulauskas Paslas Sandomirskis, Stroynauskas Paslas Wolynskis […] Sabalauskas Storosta yr Paslas Warszawies.“
1794-aisiais Lietuvos sukilėlių vyriausybė valstybiniuose dokumentuose „lietuvino“ ne tik lietuvių, bet ir lenkų kilmės LDK piliečių vardus ir pavardes: Martynas Poczobutas, Samuelas Korsakas, Mykols Oginskis, Michalas Brastawskas ir Brastauskis (iš Lenkijos kilęs Brzostowskis), Juzapas Narbuttas, Maurycius Karpis…
Nėra abejonės, kad, lenkiškuose laiškuose pasirašinėjęs „Szymon Dowkont“, Simonas Daukantas lietuviškuose laiškuose, kurių tikrai buvę, bet neišlikę, savo vardą ir pavardę rašė lietuviškai – taip pat, kaip lietuviškais slapyvardžiais pasirašinėjo lietuviškas knygas: Jokub’s Laukys, Motiejus Szauklys, J. Dewinakis, Jonas Girdenis, S. Tiewelis… Apie Simoną Daukantą XIX amžiaus pabaigoje aušrininkai ir varpininkai rinko atsiminimus iš istoriką pažinojusių vietos žmonių, kurie šį tikrai vadino lietuvišku vardu ir pavarde.
Nėra abejonės, kad XIX šimtmečio pradžioje ir Adomo Mickevičiaus asmenvardžiai lietuviškuose, žemaitiškuose tekstuose jo amžininkų, jei buvo rašyti, tai buvo rašyti lietuviškai, žemaitiškai. Ir tokiai rašybai pats Adomas Mickevičius tikrai nebūtų prieštaravęs.
Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius XIX amžiaus antrojoje pusėje ganytojiškus lietuviškus laiškus pasirašinėjo „Motiejus Kazimieras Wolonczauskis“, o lenkiškus – „Maciej Kazimierz Wolonczewski“.
Antanas Baranauskas XIX amžiaus pabaigoje lietuviškus laiškus pasirašydavo „Antanas Baranauskas“, o lenkiškus – „Antoni Baranowski“.
Taigi XIX-XX amžių sandūroje lietuvių spaudos darbininkai tikrai Lietuvos asmenybių vardus ir pavardes „lituanizavo“, bet darė tai remdamiesi sena krašto kultūros tradicija ir ją tęsdami.
Beje, niekuo nesiskirdami nuo brolių lenkų, kurie nuo seniausių laikų vartojo ir vartoja polonizuotas lietuviškų vardų ir pavardžių formas: Mendog, Olgierd, Witold, Jagiello, Giedroyc…
Atgal
