Kultūra, menas
2022.05.09. Apie lituanistą ir istoriką
Alfredas Guščius
Pirmą kartą Vytautą Vitkūną išvydau 1961 vasarą, kai mes, jaunuoliai, buvome susirinkę Vilniaus universitetan laikyti stojamųjų egzaminų, ir pertraukomis tarp jų, zulinome filologijos fakulteto koridorių sienas. Kas yra matęs Vytautą, turbūt supranta, kodėl iš būsimųjų studentų grupės, tarp kurių buvo ir poetas Sigitas Geda, ir Vytautas Agurkis, ir prozininkas Viktoras Brazauskas, ir tarybinėje armijoje atitarnavusio Broniaus Šumausko, ir kiti, išskiriu būtent Jį. Mat, jo motina, gyvenusi Anykščių rajone, Burbiškių miestelyje, pagimdė sūnų 1937 metais – kūdikio galva buvo normali, o nuo pat pečių, kur rankoms vieta - tuščia vieta. Kūdikis turėjo trumpas, šleivas kojas. Jo motinai kilo abejonių, ar imti jį su savim? Dabar, kai Vytautas baigė universitetinius mokslus, kai subrendo, galima jo motiną pagirti ir pasididžiuoti. Pagirti jo seseris Genutę ir Danutę, nes be jų pagalbos nei aš, nei kiti nebūtume išvydę jį Vilniuje. Kai atvyko į universitetą, Vytautas kalbėjo plonu, tęvu balsu. Jis yra man sakęs, kad anksčiau jo balsas buvo vyriškas.
Mokėsi Vytautas tikrai gerai, turėjo ypatingą atmintį. Ir kai kurias temas jis rašė gražiau už mane, rašančio ranka. Vytautas rašė koja, o batus man reikėdavo nuauti ir padėti apsiauti. O prirašytą puslapį, apversdavo.
Baigęs universitetą, jis pradėjo korektoriaus darbą „Minties“ leidykloje. Dirbo sėkmingai, laisvalaiku pradėjo rašyti poeziją: eilėraščius spausdino savo gimtųjų Anykščių, senjorų „Mūsų bičiulystė “ laikraščiuose. Laimėjo Poezijos konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ diplomanto vardą. Kartą ir jis, sužinojęs, kad ir aš rašau poeziją, pakvietė mane dalyvauti konkurse, ir 2007 metais tapau diplomantu.
Vytautas su jaunąja seserimi Danute apsigyveno Savanorių propekte, visai netoli nuo mūsų Lazdynų. Galėjau dažniau aplankyti. Kai nusilpo Vytauto kojos, jam sunkiau buvo lipti iš ketvirto į pirmą, ir eiti pasivaikščioti gatve, - jis buvo dažnas svečias Rašytojų sąjungos klube, kitose vietose. Tad Vytautas ir Danutė susirado butą, pradėjo gyventi Vilniaus - toli nuo Lazdynų. Pakeitė butą, dabar gyvena Eigmininkų gatvėje, Pašilaičių rajone, tik laidinį telefoną paliko senąjį.
Aš pasveikinau Vytautą su šių šventomis Velykomis,- ragelį jam pridėjo prie ausies sesuo Danutė. Aš paklausiau jo, kur yra jo vyresnioji sesuo Genutė? Jis atsakė, kad ji yra senelių namuose. Jo bute tuo metu buvo girdimas šventinis šnaresys ...
Man yra tekę matyti daug žmonių su negalia. Vytautas Vitkūnas 1937 m. gimė be abiejų rankų ir luošomis kojomis. Jis pasiekė gyvenime labai daug: Vytautas įrodė, kad galima gyventi vien tik išmintinga galva, nes ne rankos ir ne kojos daro Žmogumi, o tikslas ir tikėjimas savo motina, sesėmis, broliu, savo Tėvyne...
------------------------
Apie istoriką Manvydą Vitkūną
Šio istoriko nepažįstu, o man patiko jau žinoma pavardė: galvojau, kad jis yra Vytauto giminaitis. Bet iš pokalbio su Vytautu patyriau, kad ne giminė... Manvydas Vitkūnas – istorikas, gimęs 1977 m. Musninkuose, Širvintų rajone. Mokslus baigė Vilniaus Universitete, kad yra Lietuvos archeologas, karybos istorikas ir žurnalistas. Turi apgynęs humanitarinės mokslų daktaro disertacijos tema „Kasdienis gyvenimas pietryčių Lietuvoje XIII – XIV a. (archeologinio šaltinių duomenimis)“. Parašė daug mokslinių publikacijų bei mokslinių – informacinių publikacijų.
Man patiko, kad yra Manvydas Vitkūnas yra žurnalistas, nes neakivaizdžiai supažindino žurnalas „Savaitė“. Prieš porą metų parsinešiau iš parduotuvės šį žurnalą, ėmiau skaityti, ir suradau straipsnį apie Kalnų Karabacho padėtį. Žinojau pažįstamą žurnalistą Gintarą Visocką iš savaitraščio „Literatūra ir menas“ laikų. Parašiau jam, kad apie šią Azerbaidžano politinę istoriją įdomiai parašyta žurnale „Savaitė“. Jis pasakė, kad nusipirks... Dabar ir aš pastoviai nusiperku šį spaudos leidinį, ir ieškau Manvydo Vitkūno publikacijų, kartais net dviejų... Ir kiekviename numeryje randu: ir apie tautas, įvykius, asmenybes. Apie visa tai šis autorius rašo įtikinamai, taiklūs straipsnių pavadinimai, paįvairinti nuotraukom. Galiu išvardinti tik keletą jo straipsnių: apie nuskendusį kreiserį „Moskva“ , ir apie Ukrainą, ir apie jai reikalingus ginklus.
Ir kiti skyreliai „Populiarioji istorija“, „Pageltę puslapiai“, „Margumynai“, ir „Asmenybės“ , ir „Savaitės maršrutai“, ir žurnale esantis skyrelis “Savaitės kalendorius“ – jame yra aprašomos asmenybės, reikalaujančios istorinių žinių - Manvydas Vitkūnas jas panaudoja, suranda tinkamus žodžius, o jo žurnalistis stilius tiesog puikus.
Atgal
