Kultūra, menas
2022.04.08. JUNGTI, O NE SKALDYTI
Dr. Algirdas Kavaliauskas,
LŽS narys, nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas
Daug kas ir daug ką galėtų... Jeigu norėtų, suprastų ir, žinoma, sugebėtų. Imkime gimtąją kalbą. Daug įvairiausių straipsnių, knygų. Prieštaringiausių. Yra kompetentingų žmonių, su kuriais galima pasikonsultuoti. Išsiaiškinti, vartoti konkretų žodį ar ne. Sakysime, slaviškas barbarizmas anūkas. Lietuvių valstybinės kalbos komisijos dokumentuose įrašyta – nevartotina svetimybė, keičiama lietuvišku atitikmeniu vaikaitis. Parašyta tai parašyta, bet, sakysim, LRT to nepaiso – užtenka pasiklausyti pageidavimų koncertų...
O turėtume paisyti. Visi. Svarbiausia – mes patys. Teršdami gimtąją kalbą paliekame ją sunykimui. Tai gal, nepaisant kai kurių kalbininkų postringavimų, negalima leisti svarbiausiajai vertybei pradingti. Pamenu mamos pamoką apie gimtąją kalbą gėlių darželyje: jeigu darželio neprižiūrėsime, piktžolės užlailės gėles, jas nustelbs ir galiausiai liks vienos piktžolės.
Netiesa, kad nereikia kalbai padėti išlikti. Pamėginkime suskaičiuoti mirusias kalbas. Jų stebėtinai daug, su mūsų sesute prūsų kalba. Suprantama, kalba keičiasi. Net ir besikeisdama ji mus jungia, leidžia jaustis lietuviais, išsaugoja bendrystę. Tačiau negalima specialiai sudaryti sąlygų pagreitinti šį procesą ar keisti kalbą per prievartą. Išprievartauta kalba skiria lietuvius.
Manyčiau, kad lietuvių kalba šiuo metu išgyvena sunkų laikotarpį. Ji teršiama, darkoma, užtvindoma barbarizmais ar kitomis kalbos šiukšlėmis, ypač masinėse žiniasklaidos priemonėse. Baisu, ko galima išmokti ypač iš sporto komentatorių. Turėdamas daugiau kaip pusšimtį darbo su jaunimu metų, galiu pasakyti, kad jaunimas neabejingas sportui ir imlus vienokių ar kitokių veiksmų apibudinimams. Atrodo, kad anksčiau sporto komentatoriai buvo reiklesni komentarų kalbai, geriau išmanė ne tik sportinių procesų apibudinimus, bet ir buitinius dalykus. Neteko girdėti, kad vyras užsivelka kelnes (o baltinius, matyt, užsimauna?). Laimei. šuolininkas su kartimi to negirdėjo, bet girdėjo klausytojai. Anksčiau teko girdėti, kad sportininkas užsidėjo striukę, o sušilęs, matyt, striukę nusidėjo. Panašių pavyzdžių užtektinai. O štai krepšininkas atsigavinėjo po ligos. Reikia gi – atsigavinėjo! Gal čia kažkoks naujadaras, o ne veiksmažodžio būtasis dažninis laikas.
Dar išliko ir raštininkai, išrašinėjantys stogus ir mechanikai, žaidėjamsperjunginėjantys bėgius ir pan. Dar visko užtenka.
Žinoma, yra ir teigiamų poslinkių. Jau nebetenka girdėti, kad tritaškį, dvitaškį ar baudą pataikė, įmetė iš viršaus, o štai į krepšį kamuolį įgrūda/grūda, įdeda/deda, įkrauna/krauna ir pan. tik iš viršaus, iš viršaus ir ne kitaip! Patys kartodamiįprato nematyti kalbos šiukšlių, įpratino to paties ir kitus.
Dauguma kalbininkų sutinka, kad kalba turi būti gyva, kintanti, ne sustingusi, monolitinė. Tik štai kur ta riba tarp kalbos gyvumo ir jos šiukšlinimo? Problemą suprasti palengvins dabartinė kai kurių sporto komentatorių kalba, su slavų, anglų ir pan. kalbų barbarizmais, padedanti ir išsitautinti, ir net išsivalstybinti, suprantamiau - išsilietuvinti.
Dar kol kas gyva lietuvių kalba dėstoma Europos, Azijos, Amerikos ir kt. universitetuose. Žinovai pastebi, kad dabartinė lietuvių kalba pakitusi mažiau už bet kurią kitą indoeuropiečių kalbą. Yra manančių, jog lietuvių kalba dėl savo unikumo turėtų būti įrašyta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Visi mes turėtume didžiuotis, kad kalbame tokia nuostabia unikalia kalba: lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt!
Kol kalba, šneka sava kalba, žmogus nenutautėja. Kalba suteikia bendrystės, saugumo jausmą. Žinau žmonių atsisakiusių lietuvybės ir nebekalbančių lietuviškai. Reikia paklausti iš esmės, ar man svarbu būti lietuviu. Jei man tai svarbu, aš ginu savo tėvų vertybes.
Pakartosiu svarbią mintį: lietuvių kalba padėjo lietuviams išlikti istorijos skersvėjuose, jungė Lietuvos žmones kovoje už nepriklausomybę, o dabar sudarytos sąlygos, kad lietuvių kalba skaldytų žmones. Kai kurie kalbininkai sudarė sąlygas pačiai kalbai pabėgti nuo savęs.
Išmintingasis Sokratas sakė, kad supratingam žmogui įstatymai nereikalingi. Žmogus turi protą. Tik, va, istorija įrodė, kad protas nelygu protui. O kai jo stokojama, tai jokios valstybinės kalbos komisijos ar į jas panašios struktūros kalbos neišgelbės. Atėjo laikas protui išeiti už žinomo principo, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, ribų...
Atgal
