Kultūra, menas
2022.03.26. Apie Baltakį ir Marcinkevičių
Alfredas Guščius
2022 m. kovo 21 dieną Vilniaus Antakalnio kapinės amžinam poilsiui priglaudė poetą Algimantą Baltakį. (Jo urnos kapavietė netoli nuo Justino Marcinkevičiaus). Aš turiu jo knygą „Privalau paliudyti“, išleistą 2017 metais „Žuvėdros“ leidykloje. Mane sudomino A. Baltakio liudijimas apie gerą bičiulį Justiną Marcinkevičių ir jo apysaką „Pušis, kuri juokėsi“. Jis buvo apkaltintas konformizmu, - problema, kuria aš domėjausi nuo seno. A. Baltakis parašė knygoje piktoką laišką „Pušis, kuri nebesijuokia“ Sauliui Šalteniui, ėjusiam tada „Šiaurės Atėnų“ redaktoriaus pareigas.
Justinas Marcinkevičius
Pacituosiu to laiško, parašyto 1991 m. liepos 5 d. mintis: „Į literatūrą mano karta ėjo ne tada, kai rašytojus sodino į kalėjimus, o tada, kai juos, ačiū Dievui, jau paleidinėjo... Tačiau šitaip negražiai elgtis su savo kolegomis, kaip Tu elgiesi savo savaitraštyje su Justinu Marcinkevičium, nedrįsdavo net uoliausi tarybiniai retrogradai: buvo puolamos rašytojų pažiūros, tačiau nebuvo abejojama jų garbe ir talentu... Tačiau netgi blogiausiais atvejais su rašytojais nebuvo taip elgiamasi, kaip pasielgė T. Venclova, A. Štromas, S. Šaltenis, - jie pasikėsino į du šventus daiktus: rašytojo garbę ir jo talentą“. Anksčiau kibdavo prie pasaulėžiūros dalykų ir pan., o dabar...
Algimantas Baltakis
Toliau A. Baltakis savo dienoraštyje rašė: „Justas pakvietė pasivaikščioti po Varnų kalną. Įsikalbėjom. Niekad dar nemačiau Justo tokio sutrikusio. Sako, ir gyventi nesinori. Aš jį raminau kaip sugebėjau. Manau, tik todėl, kad mes iki šiol dar geriau suvokę savo istorinių, socialinių, psichologinių koordinačių, galimi ir tokie, švelniai tariant, nediskretiški pašnekesiai televizijoje ar Tavo redaguojamame laikraštyje.
Konformizmas yra bendralaikis reiškinys, jo negalima tapatinti tik su viena kuria politine bei visuomenine santvarka. Retrospektyviai žvelgiant, svarbu tai, kur ir kada rašytojas buvo paslydęs, suklupęs, bet dar svarbiau, kada jis savo suklupimą suprato ir kaip jį įvertino. Žymus čekų rašytojas Milanas Kundera (2001-aisiais Lietuvoje vienas populiariausių užsienio autorių) jaunystėje buvo ryškus konformistas, parašęs ne vieną socialistinio realizmo demagogija alsuojantį kūrinį, kadangi, kaip po kurio laiko pats prisipažino, „komunizmas mane pavergė taip, kaip vėliau Stravinskis, Picasso ir siurrealizmas. Jis žadėjo didžią ir stebuklingą metamorfozę, visiškai naują ir kitokį pasaulį. Jau daug kartų esu prisipažinęs, taigi ir vėl mušuosi į krūtinę, kad Marksas mane pakerėjo. Naiviai tikėjau, jog greit galima pasaulį pertvarkyti į naują, geresnį. Teisingesnį. Netrukus aš ir mano kolegos patyrėme, kokie tai apgaulingi skaitiniai. Naujasis pasaulis nešė fanatizmą, dogmatizmą, politinius teismus. Greitai išsiblaivėme“. Bet prireikė gero dešimtmečio išsiblaivyti, o galutinis praregėjimas įvyko sovietų tankams sužlegėjus Prahos ir kitų Čekijos miestų gatvėmis.
Literatūrologas Vytautas Kubilius, apžvelgęs sovietinio laikotarpio literatūrinį-meninį gyvenimą, surūšiavo menininkus į šešis laikysenos tipus, lėmusius kūrybos įvairovę ir atspindėjusius „totalitarinės visuomenės nevienalytiškumą“ („Kelias į niekur per lūžtantį iliuzijų ledą“. „Metai“, 2003, Nr. 8–9, p. 134). Kas iš tokios klasifikacijos paaiškėja? Visų pirma tai, kad, nepaisant socialistinės visuomenės ryškaus standartizuoto bei unifikuoto „laiko drabužio“, ne visi rašytojai vienodai „rengėsi“, mąstė. Unifikuoti individą, o tuo labiau – menininką, apskritai sunku. Tas pats socialistinės visuomenės narys įvairiais jos gyvavimo laikotarpiais elgėsi skirtingai. Be vidinio visuomenės narių keitimosi nebūtų poslinkių ir pačioje visuomenės socialinėje-politinėje sąrangoje. Pasaulėžiūra, įsitikinimai, principai nėra statiškas dydis; idėjos, dogmos, netgi aksiomos ir konstantos anksčiau ar vėliau kinta, griūna. Kelias į laisvesnę, demokratiškesnę visuomenės savivaldą buvo ilgas, akmenuotas ir vingiuotas. Tas kelias kiekvieno mąstančio, jautraus, kūrybingo individo sąmonėje atsispindėjo įvairiomis motyvacijomis, argumentacijomis, konfrontacijomis. Būta ir lojalumo valdžiai, konformizmo, karjerizmo, bet būta ir prieštarų, kritikos, protesto.
Iš tikrųjų, kai tuoj po Nepriklausomybės paskelbimo buvome pasišovę, vėl pradedame vieni kitus lukštenti, valyti, teisti, tai vaizdelis susiklosto nekoks. Protą ir emocijas vis drumsčia įvairios chimeros, neleidžiančios atsisveikinti su praeitimi tinkamiausiu būdu – sudarant bendratautę „taikos sandorą”, moraliai atgimstant, tolerantiškai nusiteikiant. Praeities teisėjams verta atidžiau įsigilinti ne tiktai į sovietinės, bet ir į carinės okupacijos metų paliktus randus žmonių psichologijoje, charakteriuose. Konformizmas, nuolankumas, chameleoniškumas bei kitos būdo bei moralės ydos turi kone dviejų šimtmečių palikimą, kuris tapo jau ir daugelio meno kūrinių objektu.
Šį palikimą originaliai traktuoja poetas ir literatūrologas Eugenijus Ališanka, svarstydamas naują lietuvių istorinę situaciją, įsijungus į Europos Sąjungos valstybių šeimą. Jeigu istorinėse pervartose mes, lietuviai, išlikome, tai, vadinasi, mūsų tautos „pasipriešinimo genas” buvo gyvybingas. E. Ališanka to geno teigiamybę įžvelgia sugebėjime tinkamai mutuoti, prisitaikyti: „Tačiau priešintasi ir kitaip (ne vien ginklu – A. G.), netgi kolaboruojant ir susitaikant su status quo. Tai buvo to geno atmaina, kuri įrašyta vienoje lietuvių liaudies dainoje: “Močiutės klausau, o savo darau”. (« Ar sunku būti europiečiu ? » - « Metai », 2006, Nr.3, p.4, kursyvas - mano).
Todėl labai gerai suprantu ir Justino Marcinkevičiaus dvasinę būseną, kai jis buvo T. Venclovos ir kitų jo bendražygių kaltinamas kolaboravimu su sovietų valdžia bei jos jėgos struktūromis. Bet nesuprantu, ko siekia Kęstutis Girnius, Nerija Putinaitė ir dar vienas kitas dabartinis teisuolis, atnaujinantis Justino M. bylą, kuri jau paties istorinio laiko yra apginta. Tačiau labai gerai suvokiu kilnią literatūrologų Viktorijos Daujotytės, Valentino Sventicko, Marijaus Šidlausko misiją, ginant šią iškilią mūsų tautos asmenybę – poetą, dramaturgą, vertėją, Sąjūdžio autoritetą - nuo nepagrįstų kaltinimų.
Giliai humaniškai prisitaikymą (konformizmą-chameleoniškumą), kaip reiškinį, suvokė žymus literatūrologas A. Zalatorius, tuoj pat po Nepriklausomybės atgavimo daug rašęs, kalbėjęs apie tai. Atgaila už praeitį, už padarytas klaidas, išpažintis bei moralinis apsivalymas, anot jo, neturi būti savitikslis dalykas. Tuo jis nelabai tinkąs menininkams, kadangi vieša išpažintis galinti netgi pakenkti, - savo individualią patirtį menininkui labiau tinką pasilaikyti sau ir atskleisti ją tik meno kūrinyje, kaip « kūrybos stimuliatorių », « saviraiškos būtinybę », « autoanalizės formą ».
Būtent taip ir elgėsi Justinas Marcinkevičius, ilgai gniaužęs ją savyje, ilgai delsęs spausdinti skaudžius autobiografinius apmąstymus « Su taburete viršum galvos » , kurių, kaip aiškina V. Sventickas, poeto smerkėjai net nebuvo skaitę… Dabar ir grįžkime prie Algimanto Baltakio: « Aš visiškai neketinu ginti Justino Marcinkevičiaus, nes jį apgina jo paties brandžioji kūryba ir visai Respublikai žinoma jo visuomeninė veikla Atgimimo laikotarpiu »
Baigsiu mintimi apie asmenybę ir charakterio formavim1si – ji tęsiasi visą gyvenimą ir, suprantama, ne vien dėl to, kad įvairios « krizinės situacijos» yra neprognozuojamos, galima sakyti, net fatališkos. Lemtinga žmogui tai, kokia yra jo viso gyvenimo kelio kryptis ir ėjimo tuo keliu tikslas. O geriausias to kelio kelrodis yra sąžinė, jokiomis aplinkybėmis neužmigdoma. Jeigu su ja esi santarvėje, vadinasi, tad ir galutinėje kelio stotelėje neturėsi pagrindo pasmerkti savo traumuoto likimo.
Atgal
