Kultūra, menas
02.04. Žieminė kepurė (Iš atsiminimų)
Jonas Laurinavičius
Tai buvo Brežnevo laikais.
Užsigeidžiau naujos žieminės kepurės, nes sena jau nutriušusi, nublukusi, tad gėda su ja ir į gatvę išeiti. Tačiau kur ją nupirksi? Kartais į parduotuves atveža, bet jos tokios prastos, negražios, ne ką geresnės už tą mano nupepėlę. O kai nueini į Tarybų rūmus ar į kokį renginį, kur dalyvauja rajono vadovai, kolūkių pirmininkai, įmonių direktoriai, tai neatrodo, kad kam nors trūksta visokių visokiausių kailinių kepurių. Vadinasi, jų yra, bet ne visiems.
-Jiems pats rajkoopsąjungos pirmininkas į kabinetus atveža ne tokių dalykų, tai ką čia kalbėti apie kepures. Sako, net pinigų neprašo. Tik aktą sukurpia, kad dėl vienokios ar kitokios priežasties kepures reikia nurašyti... – sklido kalbos po miestą.
Tokios kalbos pasiekdavo ir redaktorių. Jis baisiai vengė blatų, pažinčių su prekybininkais, pats vaikščiojo su nudriskusia kepure, kuri turbūt buvo senesnė už jo ilgą ilgą partinį stažą. Jis iš milicijos gaudavo žinių apie kokioje nors parduotuvėje slepiamas prekes, tai tuoj pat skambindavo rajkoopsąjungos pirmininkui, atskaitydavo jam moralą ir pats parašydavo į laikraštį.
-Kvailas kaip batų aulas tas jūsų redaktorius, - juokdavosi rajkoopsąjungoje. – Vaikšto su apšiurusiu portfeliuku, su naminėmis pirštinėmis, kaip koks kaimo Jurgis. O juk galėtume ir jam parūpinti.
Kai toks redaktorius, tai ir mums, redakcijos darbuotojams, nepatogu lįsti į akis prekybininkams, kaulyti deficitinių prekių. Taigi visi ir vaikščiojom kaip spalio revoliucijos proletarai. Vyrai dar per daug neėmė į galvą, bet moteris varė vos ne iki ašarų. Norisi čekoslovakiškų batelių, vokiškų rankinukų, bet gauk kur jų nusipirkti, jei toks gudrus. Sugalvodavo visokių triukų. Štai susitardavo su pažįstama parduotuvės vedėja, kad ji, kai gaus deficitinių prekių, tai paskambins į redakciją. Į sandėlį neidavo, nes kiltų triukšmas, pačių pardavėjų nepasitenkinimas, nes ir jos norėdavo ką nors iš deficitų nusipirkti. Kai jau korespondentė nueidavo į parduotuvę, vaikščiodavo ir neva atsitiktinai, pardavėja tuoj iš sandėlio importinius džinsus ar ką nors kitą bac ant prekystalio ir padeda. Kas arčiausiai stovi, tas pirmas, tas ir nusiperka...
Žadėjau ir aš pasinaudoti tokiu metodu, tačiau parduotuvės vedėja prisipažino, kad geresnių labai retai gauna, tad nežino, kiek laiko reikėtų laukti.
-Mielasis, - pagaliau pataria vienos parduotuvės vedėja, - eikite tiesiai pas rajkoperatyvo pirmininką. Jūs kuruojate prekybą, kokia gali būti problema gauti kepurę nusipirkti.
Taigi tai taip, bet redaktorius reikalauja kritinių publikacijų apie prekybą. Kaip aš galiu juos kritikuoti, jei pats būsiu ten uodegą įmerkęs. O jeigu rajkoperatyvo pirmininkas supykęs dėl kokio nepalankaus straipsnio ims redaktoriui ir leptels: ką čia mus kritikuoja, jeigu jūsų korespondentai naudojasi tarnybine padėtimi. Negerai. Rizikinga. Nesinori susimauti.
Tačiau vienu metu sužinojau, kad į rajoną atvažiuoja naujas prekybos vadovas. Iš Vilniaus. Kokiu reikalu? Iš Vilniaus retai kas važiuoja dirbti į Lietuvos pakraščio rajoną, kur kas daugiau – atvirkščiai, ieško kokio nors preteksto palikti Mažeikius ir sprukti į sostinę.
-Lietkoopsąjunga primygtinai siūlė jam važiuoti, - aiškino man rajkoopsąjungos darbuotojai. - Miestas sparčiai auga, vyksta didžiulės statybos, reikia prityrusio prekybos vadovo. O Vincas K. toks ir yra. Be to, jis ką tik išsiskyrė...
Net virptelėjau iš netikėtumo: ar tik nebus mano kraštietis, vardas ir pavardė atitinka. Nuo Onuškio vidurinės mokyklos laikų su Vincu K. buvome pažįstami. Tik jis truputį vyresnis už mane, dirbo tuometiniame Daugų rajone.
-Jis tikrai kažkur nuo Onuškio, - patvirtino man visažinės rajkoopsąjungos moterys.
Hm... Tai visai neblogai. Kraštietis, mokyklos laikų pažįstamas žmogus – tai visai kita kalba. Turėti savo žmogų rajono prekybos viršūnėje, tai kone laisvas priėjimas prie deficitų. Pažintys, giminystė atidaro bet kurias prekybos bazės, sandėlio duris. O jeigu dar dirbi redakcijoje, koks vadovas nepamalonintų kad ir importinėmis prekėmis, kurių parduotuvių prekybos salėse nė su žiburiu nerasi.
Kažkelintą kartą užėjęs pas rajkoopsąjungos pirmininką jau nebesismulkindamas priėjau prie pagrindinio intereso:
-Vincai, - sakau, - ar tu nematai, kokia mano žieminė kepurė?! Plyšalas, skarmalas, gėda užsimauti...
-Tai ko tu tyli?!. – gūžtelėjo pečiais pirmininkas. – Kokia čia problema?! Mes ką tik gavome tris rudas kailines kepures... Tuoj į sandėlį paskambinsiu, ar dar turi...
Paskambino. Išgirdau, kad dar vieną turi, kažkas neatsiėmė.
Pirmininkas brūkštelėjo prekybinės bazės sandėlininkui raštelį: „Būk geras, parduok drg. korespondentui 1 (veną) žieminę kepurę“.
Perskaitęs lapelį, sunerimau:
-Bet tu, Vincai, ir drąsus, - pasakiau. - Nepaskambini į sandėlį, o rašai.
-Telefono klausomasi... Negaliu juo atvirai kalbėti...
-Tačiau negerai būtų, jeigu ir toks raštelis patektų, pavyzdžiui, į milicijos rankas.
-Žinoma, gal ir būtų šiek tiek nemalonu, - sutiko pirmininkas. – Juk šią kepurę pas mane buvo užsakęs rajono milicijos skyriaus viršininkas. Pyktų sužinojęs, kad mes jam nepalaikėm šios prekės, o atidavėme kitam... Bet tu juk mano kraštietis! Tau pirmenybė! O milicijos skyriaus viršininkas palauks. Gal greit ir jam pavyks gauti kepurę...
Jaučiausi nelabai smagiai. Menkas malonumas pakliūti į reikalą su rajono milicijos skyriaus viršininku. O jeigu kas leptelės, kad aš iš prekybinės bazės sandėlio gavau žieminę kepurę? Kas manęs laukia? Juk ne tiek rajkooperatyvo pirmininkas bus kaltas, kad man leido nusipirkti kepurę, bet labiau kaltas galiu likti aš, kad lindau į sandėlį. Labai slidus reikalas su deficitais. Visi nori, lekia į parduotuves lyg akis išdegę, jei išgirsta, kad ką nors ant prekystalio išmetė. Galima stipriai nudegti pirštus. O dar visi atsimena neseną dalyką. Buvo labai striuka su mėsa. Parduotuvėn atveža dėžę kitą kiaulienos, žmonės subėga, koks pusvalandis praeina ir prekystalis tuščias. Pirkėjai vis netikėjo, kad visa mėsa patenka ant prekystalio – girdi, parduotuvė dalį mėsos nuslepia sandėlyje, o paskui pardavėjos savo giminaičiams, pažįstamiems išpardavinėja. Skundai pasiekdavo ir redakciją, ir rajono vidaus reikalų skyrių. Kartą į parduotuvę patikrinti užėjo net ne eilinis milicininkas, o pats kovai su socialistinės nuosavybės grobstymu poskyrio viršininkas. Ir ką jūs manote - skundas pasitvirtino. Prekystalio vitrinoje mėsos nė gramelio, o štai sandėlyje net dvi kaupinos dėžės mėsos pūpso paslėptos už kažkokių rakandų.
-Partijos rajono komiteto sekretorius prašė palikti, - atviravo parduotuvės vedėja. – Jam kažkokiam pobūviui reikia...
O poskyrio viršininkas:
-Žinau aš tuos jūsų sekretorius. Dangstotės jais, kad įkliuvote... Gelbstite savo kailius.
Poskyrio viršininkas liepė mėsą išnešti ant prekystalio, o pats sėdo rašyti protokolą.
Parduotuvės vedėja stovėjo be žado. Poskyrio viršininkas parodė pirštu, kur pasirašyti. Vedėja pasirašė.
Tai buvo jau į darbo pabaigą.
Tik tik išėjo poskyrio viršininkas su planšete ir aktu dėl šiurkščių prekybos taisyklių pažeidimų, o jau į parduotuvės aikštelę įsuko partijos rajono komiteto sekretoriaus mašina.
-Atvažiavau paimti... – prisistatė vedėjai sekretoriaus vairuotojas.
-Kad nebeturime, - drebančiu balsu išlemeno parduotuvės vedėja.
-Neatvežė? – pasitikslino vairuotojas.
-Atvežė, - pusbalsiu dėliojo žodžius vedėja... - Bet buvo Vizbelis. Surašė protokolą ir liepė nešti ant prekystalio.
Vairuotojas stovėjo it musę kandęs. Dar jam nepasitaikė tokio atvejo, kad kas nors paliestų sekretoriui paliktą prekę.
-Mes jam sakėme, kad mėsa palikta sekretoriui, bet jis nepatikėjo, sakė, kad mes jį apgaudinėjame... – aiškino vedėja.
O štai, pasirodo, kad parduotuvės vedėja nemelavo: mėsa iš tikrųjų buvo palikta sekretoriui.
Sekretorius atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Rengiasi pokyliui, o štai bobelės taip padėtį sukomplikavo – reikės kažkur kitur ieškoti mėsos.
Greit ir poskyrio viršininkas suvokė, kad įkliuvo tai įkliuvo. Suprato, kad šiame rajone jau nebegalėsiąs dirbti. Paprašė savo vadovybės perkeliamas į kaimyninį rajoną. Išsikėlė su visa šeima.
Todėl neatsitiktinai abejojau, kaip man daryti su tos žieminės kepurės pirkimu. Tačiau pagunda nugalėjo - pravėriau prekybinės bazės sandėlio duris. Turbūt rajkooperatyvo pirmininkas jau buvo paskambinęs sandėlininkui ir tik jiems suprantama kalba pasakęs, kad žmogui, kuris ateis pas tave, reikia parduoti kepurę. Sandėlininkas turbūt mane pažinojo, kad man net nereikėjo rodyti pirmininko raščiuko – tuoj pat atnešė spalvingą dėžutę ir rudą kailinę kepurę. Pasimatavau. Puikiausiai tinka. Sumokėjau, kepurę įgrūdau į portfelį ir lyg niekur nieko išėjau.
Kaip norėjosi pasipuikuoti su nauja kepure! Kaip norėjosi pereiti centrine Laisvės gatve, kurioje gyvenau. Joje tiek daug pažįstamų, kaimynų, rajoninių įstaigų. Deja, deja... Bijojau ją užsimaukšlinti. Juk ir kvanktelėjusiam aišku, kad tokios kepurės rajono parduotuvėse ant prekystalių nesimėto, suveikė blatas, pažintis. Įsivaizdavau ir redaktoriaus reakciją: susiraukia, galvą nuleidžia, kažką sumomlena ir nuslenka į savo kabinetą. Jam tokie dalykai nepriimtini. Jis su valdžia stengiasi kuo mažiau reikalų turėti, ypač po darbo, laisvadieniais. Nei jis rūko, nei išgeria, nei medžioja, nei su kuo bičiuliaujasi. Ateina į kurio nors darbuotojo kabinetą, atsistoja prie stalo, atsiremia į jį pirštų galiukais ir su ironija, panieka pasakoja apie valdžios išsidirbinėjimą pirtelėse, visokias jos machinacijas statant namus, įsigyjant automobilius.
Parėjau namo, pasigrožėjau kailine kepure, kuri galbūt net išvaizdesnė už kolūkio pirmininko ar gamyklos direktoriaus kepurę, ir padėjau į spintą. Tegu guli. Ir laukia savo eilės. Atsiras proga ir galėsiu ją nešioti. Galbūt išsikėlęs į kitą miestą, į sostinę, kur visiems vienodai rodo, kokia tavo kepurė. Tai ne rajono centras, kad ir mažas, bet daug žmonių bent iš matymo pažįstami, o ypač jei redakcijoje dirbi.
Proga užsimaukšlinti kailinę kepurę atsirado palyginti greitai, gal po kokio mėnesio. Redakcijai reikėjo siųsti žmogų į Vilnių, į kvalifikacijos kėlimo kursus. Išsiuntė mane dviem savaitėm. Su malonumu važiavau, nes visad ilgėdavaus Vilniaus – čia studijavau, gyvenau studentų bendrabučiuose. Kartu nutaikydavau laiką apsilankyti Onuškio krašte, Kaišiadoryse, susitikti su giminėmis, jaunystės dienų draugais, pasidalinti naujienomis.
Grįžęs iš kursų, į darbą nuėjau... su nauja kailine kepure.
-Oho! – ištįso visų bendradarbių veidai. – Kurgi tu tokią kepurę gavai?!
-Vilniuje! – išdidžiai pareiškiau... Užeinu į universalinę – ir staiga ant prekystalio išmeta kepurių. Puoliau, sugriebiau ir nupirkau.
-Vis dėlto Vilnius yra Vilnius, tai ne mūsų rajonas, kur nieko iš deficitinių prekių negali nusipirkti, vien šlamštą parduoda, - lingavo galva Sigitas.
-Ne visada ir Vilniuje būna, - priešgyniavau aš. – Reikia pataikyti...
-Tau sekasi, - sutiko bendradarbiai. – Tu po laiminga žvaigžde gimęs.
Aš patenkintas šypsojausi.
Atgal
