VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra, menas

10.01. Ta pirmoji šviesa iš tikrųjų yra Mokytojas. Mokytojas kūrėjas...

n/spindulys     

 

Gintaras ir knyga

Rita Bijeikytė-Gatautė

Nuvažiuosiu prie jūros ir skaitysiu. Daug skaitysiu.

O jūra pasitiko kraupi, šėlo, dejavo,

Nešė į krantą jūržoles ir tėškė prie kojų.

Vėjas puslapius sklaidė ...

Neskaitysiu! Galvojau, o jūrą stebėsiu.

Žiūrėsiu į jos šelmišką bangų dramą.

Pro jūržolių pynes gaudė žvilgsnį kristalai,

Išsilaisvinę iš jūros žalio rūbo,

 Žvilgantys  gintaro karoliukai.

Rinkau į saujas ir galvojau:

Neperveiksi daugiaveidės jūros.

O gintaro kristalai šildė žvarbią gegužės dieną.

Gintaras ir knyga – juk prasmė panaši,

Gimsta per audras, laiko gludinami  nuskaidrėja.

Nuvažiuosiu prie jūros ir stebėsiu bangas.

O per audrą – jai verkiant – ašaras josios rinksiu,

Tarytum raides į žodį  širdies knygoje.

 

 

Neklausk

Zita Čepulytė

Kai daug lengviau pravirkt, negu šypsotis,

Neklausk,

Ko mėnesienos diskas toks blankus,

Ko žvaigždės danguje miglotos,

Kodėl beržyno balsas toks kimus?

Neklausk,

Kur dingo buvęs sklidinas ąsotis

To stebuklingojo dievų midaus,

Ko taip anksti sukaustė gruodas,

Ko vakaras toksai graudus?

Neklausk,

Lemtis išsinešė tą sklidiną ąsotį

Ramybės, meilės, atjautos midaus, -

Dabar lengviau pravirkt, negu šypsotis,

Kai nebeliko nieko artimo, brangaus...

 

 

 

au  pievos  nušienautos...

Gražina Dūdaitė - Dauginienė                              

Jau pievos nušienautos,

ir pradalgės sugrėbtos.

Žiogai paslėpę smuikus nuo rasos.

Brendu tyliom palaukėm,

ražienos bado  pėdas,

suskirdusias, basas.

 

Čia mano žemė, sodas

ir diemedis prie vartų.

Pilki arimai,tėvo suarti.

Čia mano slaptos godos

atskrisdavo ne kartą,

dabar grįžtu pati.

 

Einu sutikti saulę,

jos spinduliuos sušilti

palaimos išsiilgusia širdim.

Ištirpo buvęs laikas,

nešuosi šviesią viltį,

nurimusi, kantri.

 

 

 

Nupiešiu vakarą 

Renata Dansevičiūtė-Dudzinskienė

Nupiešiu vakarą, 

Besisupantį ant smilgų,

Ir vėjo plaukus, 

Banguojančius tarp jų.

 

Nupiešiu pašnekesius, 

Kurių nieks negirdi, 

Nors pievoje

Tūkstančiai plakančių širdžių.

 

Smilgynių kuokštus ištaršytus

Nupiešti dar galiu,

Negalinčias sudėti bluosto,

Nuvargusias nuo siūravimo bangų.

 

Dar paskutinį saulės spindulį nupiešiu,

Pakibusį ant smilgos laibos,

Lėtai išnykstantį tarp išdžiūvusių  varpų

Ir laukiantį naujos dienos. 

 

Nupiešiu artėjančias sutemas

Ir draiskalus debesų,

Prasideda naktinis brizas,

Akimirką – bauginančiai tylu...

 

 

 

Ramunė

Danielė D‘Erceville

Saulė ramunės

Baltą suknelę

Auksu išsiuvinėjo.

Ramunės gerą,

Mylinčią širdį

Tyro laukimo priliejo.

 

Plazda ramunės

Šilko suknelė

Prie žalio ežerėlio

Per vasarą žalią,

Per rudenį vėlų,

Dvelkia saule ir vėju.

 

Balta ramunė –

Lauko dukrelė –

Virto grakščia šokėja,

Kerėja mišką,

Ežerą žalią,

Saulę ir vėją kerėja...

 

 

 

Svajonė
Albinas Antanas Kazlauskas
Įkelsiu svajonę į debesį,
Lyg sostan tenai pasodinsiu.
Tegu jai pavydi ir stebisi
Karaliai, didžiūnai ir princai.

Įteiksiu jai skeptrą, žėruojantį
Išaustom vaivorykštės pynėm,
Ugninių strėlių net nebojantį
Nei vėtrų, nei barnio griaustinio.

Lai skrieja svajonė padangėje
Ir siunčia linkėjimų lietų,
Kad žvilgsniais  vėl Lietuvą brangiąją
Kaip mamą apglėbti galėtų.

Svajonė pajustų krūtinėje
Pulsuojančią tėviškės širdį,
Jai siųstų palaimą ir vizijas,
Ir gero gyvenimo viltį.

 

 

 

***

Irena Gasiūnaitė-Kepalienė

Vėlyvą vakarą ateik,

Kad džiaugtųsi širdis,

Ateik ir apkabink,

Tegul mėnulis šypsos vis.

Dar laimės spindulį atnešk,

Kaip puokštę kvepiančių žiedų,

Atnešk ,,myliu“ ir pasišvęsk

Girdėti muziką įaudrintų širdžių.

Ir sielos giesmę vyturiu giedok,

Kaip himną aušrai meilės ir vilties,

Neblėstančios minties žodžius dar pakartok,

Kad neprarastume gyvenimo šviesios krypties.

Ilgėsiuos vakarų ir sutemos,

Išnykstančių šešėlių laimės dovanos,

Užgimusios džiaugsme , ir virpančios dainos,

Kuri suteikia vertę ir paguodą kelionės amžinos.

 

 

 

Nerandi namų

Emilija Lukšytė-Krušinienė

Eini ir lenkiesi iš tolo

Žaliai žemei senolių, tėvų.

Dairaisi prarasto lobio-

Vaikystės dienų malonių.

 

Viešnagėj suskausta tau širdį...

Kur gyvybė namų ir laukų?

Tramdai ašarą, esi visai vienas,

Tyla vaikšto ant dirvonų plačių.

 

Dairaisi žmonių išsiilgęs.

Kaimyne brangus, kur gi tu?

Paverkauji, pasikalbi tyliai

Su gluosniais prie tvenkinių.

 

 

 

Laiškas ant smėlio

Danutė Morkūnienė

Vienas žodis, širdelė ant smėlio

Atminty dar lig šiolei gyva.                    

Šiandien vėjas tik plaukus suvėlė,

Liko meilė – širdy šiluma.

 

Ak, jaunystė! Rašei man ant smėlio.

Aš tuos laiškus apsvaigus skaičiau,

O šį laišką net rudenį vėlų

Noriu vėl pamatyt iš arčiau.

 

 

 

Kalbos stebuklas

Alfredas Naktinis

Iš motinos, tėvo

Kalba paveldėta,

Stebuklų stebuklas

Iš žodžių sudėtas.

 

Kalba – tai kūryba,

Bendravimo upė,

Tai mintys ir svajos

Iš artimo lūpų.

 

Per amžius keliauja

Šis protėvių turtas –

Lietuviškos dvasios

Paminklas sukurtas.

 

 

Tu - mano poezija

Birutė Silevičienė

Tu ateini nežinomais keliais

Ir surandi mane saldžiam sapne.

Aš visada jaučiu, žinau,

Kad reikia keltis ir rašyt toliau...

Jaučiu, kad būsi visad su manim,

Ir pasiliksi lig saulėtekio žavaus.

Tik aš rašyti nepaliausiu, nes tu sakei:

„Už savo laimę, džiaugsmą kovoki!"

Tu ateini, ir taip toliau ateiki –

Kai aš paskendusi sapne giliam.

Nežadinki, nereikia. Pati aš atsikelsiu..

Nors naktimis esu įpratus laukti,

O jei ateitum dieną, pavasariui atėjus,

Mane surasi, sodui žydint, prie obels,

Kur bitės medų kopinėja iš žiedų,

Ir paukščiai linksmi čiulba medžiuos...

Poezija, svajone, mano drauge,

Dėkoju tau, kad esi su manimi:

Džiaugsme, varge, skausme, sielvarte

Tu moki guosti ir visada raminti.

Brangesnė esi man už auksą,

Ir pasaulio visą turtą, gėrybes!

Tu esi upės bėgsmas harmoningas,

Kurio negali niekas atimti iš manęs... 

 

 

Stebuklingi blyksniai nakty

Nijolė Stankutė-Puzanauskienė

Sidabriniai aidai vėlų rudenį

Vėl prikėlė troškimą širdy.

Kas gi tai? Ar gyvenimo muzika,

Ar harmonijos šauksmas lemty...

 

Tas gyvenimo blyksnių bangavimas...

Pavargau. Gal šviesa jau arti?

Pasiilgau skaistaus jos švytėjimo,

Bent atokvėpio mažo vilty...

 

Tik ugnelės jaukios plevenimo

Ramumos tylios apsupty...

Širdies stygos suskambo rudenį -

Stebuklingi blyksniai nakty...

 

 

 

Karalių gėlė

Poetui Vytautui Mačerniui atminti

Albina Tumaitė

Tu taip šventai tikėjai meile...

Meilė – ne tik šviesa ir takas,

meilė – tai dvasios virpesiai.

Jaunas tyras ir jautrus buvai.

Į tėviškę grįžai, kur viskas pastovu ir tikra.

Gyvent, mylėt visus paskirta.

Taip sielai artimi laukai.

,,Gandrelis“– būstas medyje.

Čia Senolės malda dar gyva.

 

Rytų legenda patikėjai

apie pasakišką karalių gėlę.

Rožiniai lapeliai ant širdies krinta.

Nemirtingumo saulė sušvinta.

 

 

 

Svaja

Danutė Vidrinskienė

Nesamoj

duonkepėj krosny

žarstekliu

sustumdysiu žarijas

ir kepsiu duoną.

Ją vakar minkiau,

kol įskaudo rankos.

Ant medinės ližės

uždėsiu ajerų,

gražiai lipdysiu kepalą:

įspausiu šone duobeles,

o viršuje – kryželį.

Iš pagranduko

išskris antelė,

o namai pakvips

vaikyste ir kaimu.

Ak, kaip norėčiau

iškepti duonos

iš pirmųjų rugių!

 

 

 

Saulėlydžio sulaukus

Dalia Žibaitienė

Ne aktualijos svarbiausia,-

o tai, kad žydi gėlės,

kad po sausros – lietus,

kad vėjas įsivėlęs

pro praviras duris

užuolaidas plazdena...

 

Pavargusi akis

sugaut ir atpažinti

bando naują meną,

čia pat užgimstantį

ir mirštantį iš karto.

 

Taip viskas nauja,

bet apkarto:

nespėji su diena

į ritmą taikyt,-

saulėlydžio spalva,

balsai tik iš ekranų –

tikrovė netikra.

 

Kažkas dar laiko,

kol atpažįsti byrančius

nuo liepų žiedus,

kol rankos virpteli,

tave palietus,

ir atmintis grąžina

vešlius jaunystės plaukus...

Turbūt svarbiausia tai

saulėlydžio sulaukus.

 

Lietuvos mokytojų literatų „Spindulio“ draugija

 

 

 

 

 

 

 

 

Atgal