Kultūra, menas
10.01. Ta pirmoji šviesa iš tikrųjų yra Mokytojas. Mokytojas kūrėjas...
n/spindulys
Gintaras ir knyga
Rita Bijeikytė-Gatautė
Nuvažiuosiu prie jūros ir skaitysiu. Daug skaitysiu.
O jūra pasitiko kraupi, šėlo, dejavo,
Nešė į krantą jūržoles ir tėškė prie kojų.
Vėjas puslapius sklaidė ...
Neskaitysiu! Galvojau, o jūrą stebėsiu.
Žiūrėsiu į jos šelmišką bangų dramą.
Pro jūržolių pynes gaudė žvilgsnį kristalai,
Išsilaisvinę iš jūros žalio rūbo,
Žvilgantys gintaro karoliukai.
Rinkau į saujas ir galvojau:
Neperveiksi daugiaveidės jūros.
O gintaro kristalai šildė žvarbią gegužės dieną.
Gintaras ir knyga – juk prasmė panaši,
Gimsta per audras, laiko gludinami nuskaidrėja.
Nuvažiuosiu prie jūros ir stebėsiu bangas.
O per audrą – jai verkiant – ašaras josios rinksiu,
Tarytum raides į žodį širdies knygoje.
Neklausk
Zita Čepulytė
Kai daug lengviau pravirkt, negu šypsotis,
Neklausk,
Ko mėnesienos diskas toks blankus,
Ko žvaigždės danguje miglotos,
Kodėl beržyno balsas toks kimus?
Neklausk,
Kur dingo buvęs sklidinas ąsotis
To stebuklingojo dievų midaus,
Ko taip anksti sukaustė gruodas,
Ko vakaras toksai graudus?
Neklausk,
Lemtis išsinešė tą sklidiną ąsotį
Ramybės, meilės, atjautos midaus, -
Dabar lengviau pravirkt, negu šypsotis,
Kai nebeliko nieko artimo, brangaus...
au pievos nušienautos...
Gražina Dūdaitė - Dauginienė
Jau pievos nušienautos,
ir pradalgės sugrėbtos.
Žiogai paslėpę smuikus nuo rasos.
Brendu tyliom palaukėm,
ražienos bado pėdas,
suskirdusias, basas.
Čia mano žemė, sodas
ir diemedis prie vartų.
Pilki arimai,tėvo suarti.
Čia mano slaptos godos
atskrisdavo ne kartą,
dabar grįžtu pati.
Einu sutikti saulę,
jos spinduliuos sušilti
palaimos išsiilgusia širdim.
Ištirpo buvęs laikas,
nešuosi šviesią viltį,
nurimusi, kantri.
Nupiešiu vakarą
Renata Dansevičiūtė-Dudzinskienė
Nupiešiu vakarą,
Besisupantį ant smilgų,
Ir vėjo plaukus,
Banguojančius tarp jų.
Nupiešiu pašnekesius,
Kurių nieks negirdi,
Nors pievoje
Tūkstančiai plakančių širdžių.
Smilgynių kuokštus ištaršytus
Nupiešti dar galiu,
Negalinčias sudėti bluosto,
Nuvargusias nuo siūravimo bangų.
Dar paskutinį saulės spindulį nupiešiu,
Pakibusį ant smilgos laibos,
Lėtai išnykstantį tarp išdžiūvusių varpų
Ir laukiantį naujos dienos.
Nupiešiu artėjančias sutemas
Ir draiskalus debesų,
Prasideda naktinis brizas,
Akimirką – bauginančiai tylu...
Ramunė
Danielė D‘Erceville
Saulė ramunės
Baltą suknelę
Auksu išsiuvinėjo.
Ramunės gerą,
Mylinčią širdį
Tyro laukimo priliejo.
Plazda ramunės
Šilko suknelė
Prie žalio ežerėlio
Per vasarą žalią,
Per rudenį vėlų,
Dvelkia saule ir vėju.
Balta ramunė –
Lauko dukrelė –
Virto grakščia šokėja,
Kerėja mišką,
Ežerą žalią,
Saulę ir vėją kerėja...
Svajonė
Albinas Antanas Kazlauskas
Įkelsiu svajonę į debesį,
Lyg sostan tenai pasodinsiu.
Tegu jai pavydi ir stebisi
Karaliai, didžiūnai ir princai.
Įteiksiu jai skeptrą, žėruojantį
Išaustom vaivorykštės pynėm,
Ugninių strėlių net nebojantį
Nei vėtrų, nei barnio griaustinio.
Lai skrieja svajonė padangėje
Ir siunčia linkėjimų lietų,
Kad žvilgsniais vėl Lietuvą brangiąją
Kaip mamą apglėbti galėtų.
Svajonė pajustų krūtinėje
Pulsuojančią tėviškės širdį,
Jai siųstų palaimą ir vizijas,
Ir gero gyvenimo viltį.
***
Irena Gasiūnaitė-Kepalienė
Vėlyvą vakarą ateik,
Kad džiaugtųsi širdis,
Ateik ir apkabink,
Tegul mėnulis šypsos vis.
Dar laimės spindulį atnešk,
Kaip puokštę kvepiančių žiedų,
Atnešk ,,myliu“ ir pasišvęsk
Girdėti muziką įaudrintų širdžių.
Ir sielos giesmę vyturiu giedok,
Kaip himną aušrai meilės ir vilties,
Neblėstančios minties žodžius dar pakartok,
Kad neprarastume gyvenimo šviesios krypties.
Ilgėsiuos vakarų ir sutemos,
Išnykstančių šešėlių laimės dovanos,
Užgimusios džiaugsme , ir virpančios dainos,
Kuri suteikia vertę ir paguodą kelionės amžinos.
Nerandi namų
Emilija Lukšytė-Krušinienė
Eini ir lenkiesi iš tolo
Žaliai žemei senolių, tėvų.
Dairaisi prarasto lobio-
Vaikystės dienų malonių.
Viešnagėj suskausta tau širdį...
Kur gyvybė namų ir laukų?
Tramdai ašarą, esi visai vienas,
Tyla vaikšto ant dirvonų plačių.
Dairaisi žmonių išsiilgęs.
Kaimyne brangus, kur gi tu?
Paverkauji, pasikalbi tyliai
Su gluosniais prie tvenkinių.
Laiškas ant smėlio
Danutė Morkūnienė
Vienas žodis, širdelė ant smėlio
Atminty dar lig šiolei gyva.
Šiandien vėjas tik plaukus suvėlė,
Liko meilė – širdy šiluma.
Ak, jaunystė! Rašei man ant smėlio.
Aš tuos laiškus apsvaigus skaičiau,
O šį laišką net rudenį vėlų
Noriu vėl pamatyt iš arčiau.
Kalbos stebuklas
Alfredas Naktinis
Iš motinos, tėvo
Kalba paveldėta,
Stebuklų stebuklas
Iš žodžių sudėtas.
Kalba – tai kūryba,
Bendravimo upė,
Tai mintys ir svajos
Iš artimo lūpų.
Per amžius keliauja
Šis protėvių turtas –
Lietuviškos dvasios
Paminklas sukurtas.
Tu - mano poezija
Birutė Silevičienė
Tu ateini nežinomais keliais
Ir surandi mane saldžiam sapne.
Aš visada jaučiu, žinau,
Kad reikia keltis ir rašyt toliau...
Jaučiu, kad būsi visad su manim,
Ir pasiliksi lig saulėtekio žavaus.
Tik aš rašyti nepaliausiu, nes tu sakei:
„Už savo laimę, džiaugsmą kovoki!"
Tu ateini, ir taip toliau ateiki –
Kai aš paskendusi sapne giliam.
Nežadinki, nereikia. Pati aš atsikelsiu..
Nors naktimis esu įpratus laukti,
O jei ateitum dieną, pavasariui atėjus,
Mane surasi, sodui žydint, prie obels,
Kur bitės medų kopinėja iš žiedų,
Ir paukščiai linksmi čiulba medžiuos...
Poezija, svajone, mano drauge,
Dėkoju tau, kad esi su manimi:
Džiaugsme, varge, skausme, sielvarte
Tu moki guosti ir visada raminti.
Brangesnė esi man už auksą,
Ir pasaulio visą turtą, gėrybes!
Tu esi upės bėgsmas harmoningas,
Kurio negali niekas atimti iš manęs...
Stebuklingi blyksniai nakty
Nijolė Stankutė-Puzanauskienė
Sidabriniai aidai vėlų rudenį
Vėl prikėlė troškimą širdy.
Kas gi tai? Ar gyvenimo muzika,
Ar harmonijos šauksmas lemty...
Tas gyvenimo blyksnių bangavimas...
Pavargau. Gal šviesa jau arti?
Pasiilgau skaistaus jos švytėjimo,
Bent atokvėpio mažo vilty...
Tik ugnelės jaukios plevenimo
Ramumos tylios apsupty...
Širdies stygos suskambo rudenį -
Stebuklingi blyksniai nakty...
Karalių gėlė
Poetui Vytautui Mačerniui atminti
Albina Tumaitė
Tu taip šventai tikėjai meile...
Meilė – ne tik šviesa ir takas,
meilė – tai dvasios virpesiai.
Jaunas tyras ir jautrus buvai.
Į tėviškę grįžai, kur viskas pastovu ir tikra.
Gyvent, mylėt visus paskirta.
Taip sielai artimi laukai.
,,Gandrelis“– būstas medyje.
Čia Senolės malda dar gyva.
Rytų legenda patikėjai
apie pasakišką karalių gėlę.
Rožiniai lapeliai ant širdies krinta.
Nemirtingumo saulė sušvinta.
Svaja
Danutė Vidrinskienė
Nesamoj
duonkepėj krosny
žarstekliu
sustumdysiu žarijas
ir kepsiu duoną.
Ją vakar minkiau,
kol įskaudo rankos.
Ant medinės ližės
uždėsiu ajerų,
gražiai lipdysiu kepalą:
įspausiu šone duobeles,
o viršuje – kryželį.
Iš pagranduko
išskris antelė,
o namai pakvips
vaikyste ir kaimu.
Ak, kaip norėčiau
iškepti duonos
iš pirmųjų rugių!
Saulėlydžio sulaukus
Dalia Žibaitienė
Ne aktualijos svarbiausia,-
o tai, kad žydi gėlės,
kad po sausros – lietus,
kad vėjas įsivėlęs
pro praviras duris
užuolaidas plazdena...
Pavargusi akis
sugaut ir atpažinti
bando naują meną,
čia pat užgimstantį
ir mirštantį iš karto.
Taip viskas nauja,
bet apkarto:
nespėji su diena
į ritmą taikyt,-
saulėlydžio spalva,
balsai tik iš ekranų –
tikrovė netikra.
Kažkas dar laiko,
kol atpažįsti byrančius
nuo liepų žiedus,
kol rankos virpteli,
tave palietus,
ir atmintis grąžina
vešlius jaunystės plaukus...
Turbūt svarbiausia tai
saulėlydžio sulaukus.
Lietuvos mokytojų literatų „Spindulio“ draugija
Atgal
