Kultūra, menas
09.06. Kai žodžiai netelpa širdyje...
Birutė Silevičienė
LKRS ir valdybos narė
Gražią literatūrinę popietę rugpjūčio 23 dieną surengė „Vingio“ gildija Tautinės bendrijos salėje. Gildijos pirmininkė Onutė Grybauskaitė – Kulbokienė išleido naują haiku knygą „Minčių vėtrungė“, o Elena Bachmetjeva išleido naują knygą proza „Что жизнь моя?“ („Kas mano gyvenimas?“). Į Gildijos narius buvo priimtas Steponas Kirkilas iš Elektrėnų. Vingiečiai pasveikino kolegas sulaukus garbingų jubiliejų: M. Lorman, Ed. Žižį, L. Stanevičių, linkėdami sveikatos, laimės, džiaugsmo kūryboje bei gyvenime. Sveikinimo žodžius ir linkėjimus palydėjo pedagogės, bardės Birutės Gaučienės dainos ir gitaros skambesys. Pedagogės ir pedagogai buvo pasveikinti su Mokytojų artėjančia švente. Dainą jų garbei atliko gildijos narė Janina Tamulevič. Taip pat pasveikino ir pagrojo pianinu Lija Neugasimova.
Onutės Kulbokienės knygą pristatė Genutė Dapkevičienė. Knygos įžangoje „Apie haiku“ rašoma: „Haiku – miniatiūrinė poezijos forma, išryškėjusi japonų kultūros aplinkoje 18 amžiuje, o pastarąjį šimtmetį ypač pamėgta ir „vartojama“ daugelyje pasaulio šalių. Haiku – tai ypač trumpas poezijos kūrinys, 17-os skiemenų, 3-jų eilučių, kurių kiekvieną sudaro atitinkamai 5, 7, 5, skiemenys.
Knygos „Minčių vėtrungė“ viršelis
Haiku – tai įvykis, nušvitusi akimirka, taškas, apie laiko veržlumą bylojantis momentas, kuris netrukus išnyksta ir pavirsta kitu. Haiku ne analizuoja, aprašo, apibūdina, o minimaliomis priemonėmis išreiškia užuominą į platesnę suvokimo erdvę. Haiku prigimčiai būdingas ekspresyvus spontaniškumas, intuityvumas.
Haiku svarbi neasmeniškumo estetika. Pačio autoriaus dvasia turi būti nurimusi ir gyva. Haiku kūrėjui svarbu įsiskverbti į patį daiktą, aplinką ir, žinoma, susitapatinti su ja.
Klasikinio haiku struktūrą dažniausiai įkūnija daiktavardinės konstrukcijos, kurių netikėtas, paradoksalus sugretinimas išreiškia užuominą į poeto išgyvenimą ir suvokimą. Tuos du punktus sieja pauzė haiku.
Haiku blyksnis dažnai realizuojamas dviejų, regis, visai skirtingų reiškinių, vaizdinių, segmentų giluminio ryšio atradimu bei jo lakonišku išreiškimu.
Haiku įkvėpimo šaltinis daugumai yra gamta. Svarbiausia, kad buvimas gamtoje nuo meditacijos ir dvasinio pasirengimo tarsi tampa haiku kūrybinio proceso dalimi.
Visa tai, kas išdėstyta, yra Astos Chaladauskaitės – japonų literatūros specialistės, diplomatės teiginiai.“
Onutė Kulbokienė rašo: „Ką man reiškia haiku?
Prieš 8-rius metus pradėjau domėtis haiku. Man labai patiko trieilių grynos formos, netikėtos akimirkos ir nuostabus skambesys. Iš pradžių sukūriau keletą trieilių ir nesustojau, o su pasimėgavimu dažnai sugrįždavau prie haiku, kurie bendrais bruožais tarsi perveria manąją kasdienybės estetiką. Iš tikrųjų paliečiau naująjį patirties klodą, kuris alsuoja gyvybingumu, jautrumu ir šmaikštumu. Aš pamilau šiuos trieilius ir taip sukūriau apie 200 haiku. Ir 2015 m. išleidau knygą „Nušvitusi akimirka“, kuri sulaukė skaitytojų susidomėjimo. Todėl kūriau toliau.
Aš manau, kad kūrybingumą skatina įvairių priemonių apribojimas ir visiškas tų ribų pajautimas. Haiku yra pats ryškiausias to pavyzdys, kaip žodžiais gali nupiešti miniatiūrinį paveikslą, telpantį į tris eilutes, kurias sudaro 17 skiemenų. Aišku, trieilių – haiku bruožas yra skiemenų skaičius, bet aš labai džiaugiuosi, kad jie nesirimuoja:
Min-tis da-lin-kim
Vi-siems, vi-sur ir vi-sa-da.
O šir-dys te-spur-da.
Kartais derindami galūnes, matyt, mes popkultūrą paverčiame banalia. Džiugu, kad haiku žanro kūrėjai užsiima kalbos tikrumu. Taip haiku dėka paaiškėja, kad poetiški dalykai gali būti be galo paprasti, aiškūs, neišvedžioti ir suglausti.
Kū-ry-ba gy-do
Sie-lą ir jaut-rią šir-dį.
Būk kū-ry-bin-gas.
Knygoje „Minčių vėtrungė“ pateikiu 300 haiku. Viskas sukomplektuota į 18 skyrelių.
Malonaus skaitymo“ – palinkėta autorės Onutės Kulbokienės knygoje.
Knygoje gražūs atsiliepimai redaktorės Renatos Kisnerienės, Kazimieros Drūtienės, Liudmilos Intejevos – Gildijos „Vingis“ narės.
Birutė Gaučienė padainavo tris dainas ir vieną dainą - „Alyvos žydės“, kuriai žodžius sukūrė Onutė Kulbokienė. Eilėraštis virto daina ir visi nariai ją jau moka atmintinai.
Elena Bachmetjeva savo knygą pristatė pati. Įdomiai perbėgo per savo gyvenimą, nuoširdžiai ir atvirai atskleidė išgyvenimus ir džiaugsmus. Elenos Bachmetjevos sūnus pagrojo, draugas Vitalijus padainavo. Dainą atliko ir Sergej Šeremet.
Aš taip pat sveikinu mielus jubiliejaus sulaukusius kolegas bei kūrėjus įžengus į rudenį. Būkite sveiki, kūrybingi ir laimingi.
Iki naujų susitikimų!
Atgal
