Kultūra, menas
08.13. Kristijonas Donelaitis ir baltarusių poetas Aleksejaus Zarickis
Vytautas Žeimantas,
Baltarusijos rašytojų sąjungos narys
Garsus lietuvių poetas Kristijonas Donelaitis gyveno prieš 300 metų, bet mes ir dabar skaitome jį, mokomės iš jo, džiaugiamės, kad jo kūryba plinta ir kitomis kalbomis. Kai pradėjau išsamiau domėtis lietuvių ir baltarusių literatūriniais ryšiais, iš karto atkreipiau dėmesį į Kristijono Donelaičio eilių vertimus į baltarusių kalbą. Čia ypač pasižymėjo baltarusių poetas Aleksejus Zarickis (Алексей Зарицкий).
Aleksejus Zarickis (1911- 1987) gimė Chotimsko miestelyje Mogiliovo srityje. Nuo jaunystės pradėjo domėtis poezija kitomis kalbomis. Pirmieji jo eilėraščiai baltarusių kalba spaudoje pasirodė 1927 m., pirmoji knyga – 1932 m. 1936 m. jis baigė Maskvos užsienio kalbų institutą. Po karo A. Zarickis išleido net penkiolika poezijos rinkinių, prisiminimus. Nežiūrint tokio aktyvaus kūrybinio polėkio, daug vertė ir iš kitų kalbų: lenkų, ukrainiečių, rusų, serbų, vokiečių ir mūsų dideliam džiaugsmui – iš lietuvių kalbos.
„Lietuvių literatūroje mane labiausiai sudomino Kristijonas Donelaitis, ypač jo poema „Metai“. Lietuvių valstiečių gyvenimas, jų buitis man pasirodė labai artima, panaši į mūsų baltarusišką kaimą,“ – rašė Aleksejus Zarickis.
Jo į baltarusių kalbą išversta K. Donelaičio poema „Keturi metų laikai“ (Чатыры пары года). pasirodė Minske 1961-aisiais. Šią knygą apipavidalino ir graviūras jai sukūrė lietuvių dalininkas Vytautas Jurkūnas.
Baltarusių poetas Aleksejus Zarickis
Kristijono Donelaičio „Metų“ fragmentas baltarusių kalba. Vertė Aleksejus Zarickis
Kristijonas Donelaitis, „Keturi metų laikai“, viršelio dailininkas Vytautas Jurkūnas, Minskas, 1961 m.
Kristijonas Donelaitis, „Keturi metų laikai“, Minskas, 1983 m.
Beje, tik po šešiolikos metų (1977) buvo paskelbtas garsus UNESCO sudarytas „Geriausių Europos literatūrinių kūrinių sąrašas“, kuriame buvo ir K. Donelaičio „Metai“.
K. Donelaičio kūryba domėjosi ir domisi įvairių kraštų vertėjai, leidėjai. Vokiečių poetas J. V. Gėte sulygino jo poemą su antikos literatūros šedevrais. A. Mickevičius aukštai įvertino „Metų“ vaizdingumą. Poema labai domėjosi lenkų poetas ir istorikas J. Kraševskis, slavistas ir sanskritologas V. Majevskis, čekų poetas ir filologas F. Čelakovskis.
Į vokiečių kalbą „Metus” išvertė L. G. Rėza (1818, 2010), G. H. F. Nesselmannas (1869), L. Passarge (1894, 1999) ir H. Buddensiegas (1966, 1970) , į latvių - K. F. Vatsonas (1821) ir P. Kalva (1963, 2006), į lenkų – K. Pietkiewiczius (1933, 1953) ir Z. Ławrynowiczius (1982), į rusų - D. Brodskis (1946, 1951, 1955, 1960, 1964, 1984, 1990, 2005) ir S. Isajevas (2011), į čekų – G. Echova (1960), į anglų – N. Pastenis (1967) ir Peteris Tempestas (1985), į sakartvelų – G. Abašidze ir R. Margiani (1967), į vengrų – D. Tandoris (1970), į armėnų – F. Bachčinianas (1986), į ukrainiečių – D. Čeredničenka (1989), į švedų - L. Kjellberg (1991), į esperanto – P. Čeliauskas (2009), į ispanų – C. Caro Dugo (2013) ir D. Pociūtė-Abukevičienė (2013). Dar “Metai“ yra išversti į sorbų, lotynų, japonų, viso – 17 kalbų.
„Metų“ fragmentai jau XIX amžiuje buvo įtraukiami į mokyklines chrestomatijas ne tik lietuvių, bet ir latvių bei lenkų kalbomis. Daug vertėjų K. Donelaičio poemą vertė ne ištisai, o atskiromis dalimis. A. Zarickis ėmėsi šio darbo rimtai, išvertė visą poemą.
„Baltarusių kalba Donelaičio „Metai“ iš karto pasirodo pilnu vertimu. Jį parengė žinomas vertėjas ir poetas A. Zarickis, prieš tai vertęs į baltarusių kalbą Gėtės ir Heinės poeziją. Baltarusiškas „Metų“ vertimas susilaukė teigiamo įvertinimo baltarusių literatūrinėje spaudoje“, - 1963 m. rašė akademikas Kostas Korsakas.
Beje, į baltarusių kalbą buvo išversta ne tik K. Donelaičio kūryba. Baltarusiškai galima paskaityti (pavardysiu abėcėlės tvarka) Jono Avyžiaus, Juozo Baltušio, Vytauto Barausko, Vytauto Bubnio, Petro Cvirkos, Jeronimo Lauciaus, Vytauto Misevičiaus, Vytauto Petkevičiaus, Kazio Sajos, Mykolo Slucko, Antano Venclovos prozos kūrinių, Alfonso Maldonio, Justino Marcinkevičiaus, Eugenijaus Matuzevičiaus, Eduardo Mieželaičio, Salomėjos Nėries, Albino Žukausko poezijos knygų.
Iš baltarusių į lietuvių kalbą daug išvertė Eugenijus Matuzevičius, Albinas Žukauskas, Alma Lapinskienė, Vladas Braziūnas, kiti. Ėmėsi iš baltarusių kalbos versti ir šių eilučių autorius. Jau į lietuvių kalbą išverčiau Pranciškaus Skorinos, Maksimo Tanko, Maksimo Hareckio, Alaizos Paškevič (Ciotkos) ir dabartinių rašytojų – Jakubo Kolaso, Lidzijos Arabei, Georgijaus Marčiuko, Volgos Karatkevič, Alesiaus Karliukevičiaus ir Uladzimiro Karatkevičiaus kūrinių.
Neseniai radau betarpiškus A. Zarickio prisiminimus, kuriuose jis dalijasi mintimis, kada, kaip ir kodėl jis ėmėsi į baltarusių kalbą versti K. Donelaičio „Metus“.
„Kai pradedi versi garsių poetų kūrybą, kartais susiduri su sunkumais, kurių iš karto negali numatyti. Taip man nutiko, kai pradėjau versti lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio poemą „Metai“, - rašo A. Zarickis. – Lietuvos rašytojų sąjungoje gavau gerą pažodinį rusišką „Metų“ vertimą. Tai gerokai palengvino man darbą. Man padėjo ir ta aplinkybė, kad iš visų neslaviškų kalbų, lietuvių kalba yra artimiausia slaviškoms, ypač baltarusių kalbai, su sava žodžių atsarga ir visa sava sandara. Be to, mūsų Kūrybos namuose, Karališčavičiuose (Каралішчавічi) šalia manęs dirbo lietuvių poetas Albinas Bernotas, kuris su dideliu noru padėdavo man savo patarimais, leidžiančiais geriau suprasti originalą. Poema man labai patiko. Atrodė, kad savo rankose turiu visus kozirius. Tačiau kai pradėjau versti, tai pirmomis dienomis negalėjau pajudėti į priekį. Lietuvių poeto aukšto meistriškumo eilės mano vertime prarasdavo savo ryškumą ir natūralumą. Jau norėjau atsisakyti sumanymo, bet staiga atėjo mintis: gal iš pradžių man perskaityti Jakubo Kolaso „Naująją žemę“ ir tik po imtis vertimo? Juk toje „Naujoje žemėje“ tokia turtinga kalba, tokia aukšta kaimiško gyvenimo ir darbo poetizacija, toks platus epinis užmojis. Su kažkokiu ypatingu jausmu, susidedančiu iš džiugaus laukimo jautulio, pagarbos ir vilčių aš pasinėriau į savo mylimiausią poemą, su kuria pirmą sykį susipažinau dar būdamas šeštokas ar septintokas. Mano viltys nebuvo bevaisės. „Naujosios žemės“ skaitymas paveikė mane, kaip šviežio kraujo įpylimas. Tai padėjo labiau pajusti ir suprasti Donelaičio poemą ir parodė kur ieškoti žodžių kraitį vertimui. Darbas pajudėjo į priekį ir aš su džiaugsmu pajutau, kad lietuvių poetas prakalbo su manimi baltarusiškai.“
A. Zarickio „Metų“ baltarusiškas vertimas susilaukė pasisekimo ir todėl naujų laidų. K. Donelaičio kūryba buvo įdėta į A. Zareckio rinktinių vertimų knygą „Į pasaulį su daina“, kuri pasirodė Minske 1978 metais. Trečią kartą „Metai“ baltarusių kalba atskira knyga buvo išleisti Minske 1983 metais. Džiugu, kad mūsų artimiausi kaimynai nepamiršta garsaus lietuvių dainiaus, domisi jo kūryba.
„Lietuvos aido “ skaitytojams siūlau perskaityti ištrauką iš K. Donelaičio „Metų“ baltarusiškai. Carinės Rusijos okupacijos laikais oficiali valdininkija teigdavo, kad baltarusių tautos nėra, kad tai tie patys rusai, tik kalba tarmiškai. Paskaičius šį A. Zarickio vertimą, bus galima padaryti išvadą, kiek šiame teiginyje yra teisybės. Baltarusių kalba – tai savarankiška slavų kalba, be abejo, turinti bendrumų ne tik su kaimynystėje gyvenančiais slavais – lenkais, rusais, ukrainiečiais, slovakais, bet ir su baltais – lietuviais ir latviais.
Suprantamas ir A. Zarickio paminėtas lietuvių ir baltarusių kalbų artumas. Juk lietuviai ir baltarusiai kelis šimtus metų buvo vienoje valstybėje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Beje, šiuo požiūriu yra įdomi Vilniuje gyvenusio baltarusių kunigo ir švietėjo Adamo Stankevičiaus (Адам Станкевiч) studija „Lituanizmai baltarusių kalboje“, kurią
jis dalimis skelbė Vilniuje ėjusiame baltarusių žurnale „Kalosse“ (Калосьсе) per daugelį numerių – 1938 m. Nr.2, 3, 4, 1939 m. Nr. 1, 2, 3. Šioje publikacijoje A. Stakevičius aprašo dešimtis žodžių, kurie tą patį reiškia lietuvių ir baltarusių kalbose.
Ilgametė bendra lietuvių ir baltarusių istorija, geri kaimyniniai santykiai negalėjo nepalikti pėdsako ir mūsų kalbose, ypač senesnėse sąvokose, kai kalbama apie gamtą, kaimo buitį, valstiečio gyvenimą. Kai kalbama tai, apie ką ir rašė K. Donelaitis.
Atgal
