Kultūra, menas
07.17. Kazimiero Jackevičiaus tapyba – TARP PASĄMONĖS IR REALYBĖS PROVAIZDŽIŲ
Albertas Vaidila
Menotyrininkas
Galerijoje AIDAS (Vilnius, Jakšto 9) veikia tapytojo Kazimiero Jackevičiaus tapybos paroda „Dienoraščio fragmentai“. Parodos pavadinimu pabrėžiama, kad į paveikslus sudėtos dailininko kasdienybės mintys, kurios kaip būties apmąstymų fragmentai švysteli dinamiškoje gyvenimo tėkmėje. Ekspozicijoje 24 darbai.
Kuo ypatinga ši paroda ir ką nori pasakyti dailininkas savo „fragmentais“ žiūrovui? Kazimiero Jackevičiaus svarbiausias ypatumas – bandymas išreikšti individualų požiūrį į pasaulėkūros reiškinius, o taip pat visiškas atsisakymas mimetinės tapybos, kurią suprantame kaip regimojo pasaulio vaizdų kūrimą pamėgdžiojant gamtos ir žmogaus sukurtas formas. Dailininkas kuria naują realybę, paremtą jausmu, intuicija, filosofiniais pamąstymais, surasdamas netikėtus formų, spalvų, linijų sąskambius, sukurdamas keistus, nepasiduodančius logiškam suvokimui vaizdus ir jų įvardinimus, tuo sustiprindamas vaizduojamos situacijos intrigą ir susidomėjimą. Pro regimąjį žiūros lauką, kurį tapatiname su realybe, dailininkas skverbiasi giliau - įgytas žinias, įspūdžius akumuliuodamas ir ieškodamas kūrybinio peno ne tik Dievo, Gamtos, Žmogaus kūrybinėse galiose, bet ir savyje, individualaus psichologinio suvokimo, mąstymo peripetijose. Daiktai, kuriuos kartais galime atpažinti paveiksle, nėra funkcionalūs, o tėra įtraukti į vaizdo sąrangą kompoziciniai elementai, egzistuojantys kaip Imanuelio Kanto „daiktai savyje“, nepažinūs, nesusieti su mūsų buitimi. Paveiksluose tai formos: dažnai tarsi išnyrančios iš tamsos, paprastai nestabilios, kartais pakibusios lokaliniame juodos ar ryškių raudonų, žalių, mėlynų plokštumų fone. Beje, juodas fonas ir apskritai tamsus koloritas vyrauja didžiumoje darbų („Žvilgsnis iš gatvės“, „Terasa naktį“ „Kelionė į naktį“, „Naktinis bulvaras“, „Vakaras prie Ronžės“ ir kt.). Šiuo atveju Tamsa yra Nebūtis ar Tuštuma. Dailininkas tapybos kalba bando paviešinti savo mintis kaip iš neapčiuopiamos ir neįsivaizduojamos Nebūties atsiranda tai, ką mes galime patirti, atpažinti, apibūdinti. Nebūtyje nėra ne tik daiktų, bet ir mums žinomos trimatės erdvės, nes ji reikštų būties ženklą. Tad Kazimieras Jackevičius erdvės vaizdavimą pakeičia plokštuma. Tai kaip tuščias kino ekranas arba scenos fonas būsimam kūrybos veiksmui. Kai kuriuose paveiksluose skirtingų spalvų plokštumos, sujungtos įvairias rakursais, sukelia iliuzorinį erdvės įspūdį bei netikėtas konfigūracijas, laužančias perspektyvos dėsnius. Šios savitos struktūros pagyvinamos daiktų, žmonių figūrų užuominomis, spalvinėmis dėmėmis, abstrakčiomis, geometrinėmis figūromis arba jų deformacijomis, taip pat neryškiais spalviniais niuansais, reljefiniais potėpiais.
CIRKAS
KRINTANTIS ANGELAS
Darbų autorius tarsi stovi atsigręžęs į „kuriamąsias Tuštumos galias“, kurias iškėlė ir pagrindė filosofas Martinas Haidegeris (vok. Martin Heidegger), stebi sąmonės ar pasąmonės inspiruotus vaizdinius ir daro tapybinių konstrukcijų ir plastinių sprendimų apmatus. Vaizduotėje, kūrybinio proceso metu gimę pavidalai nukreipia žiūrovo mintis į Esaties pradžią - kaip iš Didžiojo Nieko ar Tamsos atsiranda kažkas arba iš Anapusinio pasaulio „daiktų idėjų“ (Platonas) gimsta ir rutuliojasi šiandienos tarsi realybės provaizdžiai. Jie daugumoje Kazimiero Jackevičiaus vaizdo elementų dar tik projekto neužbaigto kūrimo ar savikūros proceso stadijoje – ateinantys iš lokaline spalva pažymėtų Nebūties plokštumų per pavienias laužytas linijas, geometrinių figūrų transformacijas, trapias formas, kurios dūžta, skilinėja, perskrodžiamos žaibų („Laiko skeveldros“, „Suskilę stiklai“, „Skilęs sapnas III“), kur augalai smagiai trypčioja kampuotą šokį („Šokantis augalas“), o žmogaus siluetas demonstruoja cirko meno įskiepį („Cirkas“) arba pro tamsų langą bando įžvelgti savo paslaptingąjį, galbūt, tikrąjį Aš („Susitikimas su savimi“). Suprantama, tai nevaržomos fantazijos, iliuzorinis būties apmąstymo būdas. Autorius šią savo kūrybos koncepciją patvirtina paveikslu „Iliuzija“, kuris stilistiniu ir prasminiu požiūriu neišsiskiria iš kitų darbų.
Parodos autorius tapytojas Kazimieras Jackevičius (kairėje)
Parodos pristatymo akimirkos galerijoje Aidas
MĖLYNAS PIRMADIENIS
TERASA NAKTĮ
Pažymėtinas išskirtinis „Iliuzijos“ kompozicinės sandaros elementas – trikampė plokštuma. Ji gali būti siejama su paplitusiu simboliu – Apvaizdos akimi. Juolab, kad nuo šios geometrinės figūros nusidriekia plonų gijų tinklas, jungiantis su kitais kompozicijos elementais. Išradingai interpretuota ir biblijinio puolusio angelo tema, kuri pateikiama kaip nepavykęs skrydis („Krintantis angelas“). Kaip šios temos tęsinį galima suprasti ir kompoziciją „Madona“, kurioje vietoj įprastos moters figūros stovi išilgintas vertikalus stačiakampis – tai tik idėjos ženklas, kuriam ateityje Kūrėjas, suprantama, suteiks atitinkamą formą ir įkvėps gyvybę. Kūrimo procesas pasiekia epogėjų paveiksluose „Kelionė į naktį“ ir „Atminties atspindžiai“ – jų fonai mirga abstrakčiais vaizdų fragmentais, kurie liudija kūrinijos gausų paplitimą ir sudaro dekoratyvų tapybos audinį. Šiuos darbuose nesunku „iškoduoti“ ir kitą – svarbiausią mintį – prie visos kūrinijos gausos Žmogus ateina iš Nebūties ir ten sugrįžta. Lieka tik „atminties atspindžiai“. Būtis, į kurią esame panirę ir joje gyvename, dažniausiai mąstymą ir veiksmus nukreipia į materialaus gerbūvio, gyvenimo teikiamų malonumų užsitikrinimą čia ir dabar. Kazimiero Jackevičiaus tapybinis naratyvas provokuoja platesnį, gilesnį ir intriguojantį pamąstymą - apie Būtį, gimstančią iš Nebūties, apie tylą ir šurmulį, komiškumą ir rimtus dalykus, ateinančius ir nueinančius gyvenimo fragmentus.
Atgal
