Kultūra, menas
05.13. Lietuvių kalbos saugojimo nacionaliniai ypatumai
Dr. Algirdas Kavaliauskas
LŽS narys, Nusipelnęs Lietuvos kaimo rašytojas
Sudėtingas lietuvių kalbos kelias. Ji, kaip didžiausioji vertybė, padėjo suvienyti tautą ir ištverti siaubingas negandas. Patriotiška, didvyriška, gražu. Tačiau grėsmės, pavojai nedingo. XXI amžiaus pradžioje tarp mąstančių lietuvių ir juos suprantančių kitataučių nedingsta nerimas: lietuvių kalba vejama iš Lietuvos aukštųjų mokyklų, gujama iš disertacijų tekstų, viešuose renginiuose stengiamasi jos nebevartoti. Mokslininkų nuomone bendrinė lietuvių kalba prasta ir prastėja. Viešai paskelbta nemažai tai įrodančios medžiagos. Net kelių Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai, kilę iš kaimiškųjų vietovių, vykdžiusiems apklausas dėstytojams docentams, mokslų daktarams Lidijai Šabajevaitei, Kazimierui Monkevičiui ir Algirdui Kavaliauskui yra pareiškę, kad žalojamos lietuvių kalbos dabartinis Lietuvos kaimas jau nebeišgelbės. Žinome, kaip žmogus gali pakeisti kalbą, bet kaip pakeista kalba keis patį žmogų – nežinome. Internete skaitome, kad „be gimtosios kalbos LIETUVIS ne tautybė, o deklaracija LIETUVA ne šalis...“
Gimtoji kalba yra didžiausia vertybė
Nuo 1999 m. Jungtinės Tautos vasario 21-ąją yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena. Laiko tėkmėje žmonės įsitikino, kad gimtoji kalba yra didžiausia vertybė, lementi ją užmirštančių egzistenciją. Dar XIX amžiaus viduryje Simonas Daukantas ir kiti mūsų tautos intelektualai rašė, jog gimtoji kalba yra didžiausia tautos dovana, kad lietuvių kalba yra seniausia gyva indoeuropiečių kalba, besigiminiuojanti su sanskritu – „Lietuvių kalba turtinga, graži ir brangesnė už žemčiūgus.“ Istorijos tėkmėje tautinis elitas per savo gimtąją lietuvių kalbą pavertė, padarė lietuvių tautą politine tauta, sėkmingai kovojusia ir iškovojusia Nepriklausomybę.
Žiupsnelis istorijos: 25-ųjų Rusijos įstojimo į Europos Tarybą proga ET generalinė sekretorė gavo raštą dėl „masinių ir ilgalaikių žmogaus teisių pažeidinėjimų, rusų ir rusakalbių diskriminacijos Ukrainoje ir Baltijos šalyse“. Anksčiau dėl panašių nusiskundimų (baltarusių kalba uždarytų klasių Visagine) autoritetingos tarptautinės organizacijos Patariamojo komiteto nariai lankėsi Visagine, bendravo su gyventojais, ir jokios prievartos nerado. Nėra jos ir dabar. Visagine rusakalbiai turi du laikraščius rusų kalba, lietuviai neturi nei vieno laikraščio lietuvių kalba. Anksčiau apie visaginiečius lietuviškai daugiau parašydavo Ignalinos rajono laikraštis „Nauja vaga“ (ilgametė redaktorė Laima Miliuvienė), šįmet laikraštis nebeišleidžiamas. Visagino įstaigų raštai (bent jau tie, kuriuos aš gaunu), rašomi lietuvių ir rusų kalbomis, savivaldybės tarybos posėdžiai – dvikalbiai, trys rusų kalba mokomos bendrojo lavinimo mokyklos, beveik visas popamokinis ugdymas savivaldybėje vyksta rusų kalba... Dažnai girdžiu klausimą: kada Visaginas kalbės lietuviškai? Atsakau: nežinau. Buvęs tarybinės armijos pulkininkas pasako aiškiau: niekada! Gal turi galvoje iš vakarų ir rytų šliaužiančias autonomijas? Kitas buvęs karininkas paaiškina: rytų kaimynė neleis rusakalbių skriausti! Štai tau, kad nori: saugome lietuvių kalbą, o jos vartojimo arealas sukaustytas valdančiųjų neišmanymo, siekiančio okupacinius laikus, įšalo.
Šalyje lietuvių kalbai skirti straipsniai, konferencijos, organizacinės priemonės apie dabartinę lietuvių kalbos būklę turėtų užtikrinti informacijos ir supratimo tikslumą ir didinti informuotumą apie dabartines grėsmes, galimas grėsmes lietuvių kalbai. Gimtoji kalba mus padaro galingais, o tai kai kuriems jos vartotojams apsuka galvas – negebame visaverčiai suprasti ir ginti gimtosios kalbos. Nenorėjo ar nesugebėjo vertinti, gal todėl ir negina. Radosi išmąstančių ir tvirtinančių, kad lietuvių kalbai joks pavojus nebegresia. Prancūzų kalbai gresia, net numatomos priemonės, kaip nuo anglų kalbos įtakos apsisaugoti ir kt., ir t. t., o lietuvių kalbai, matote, negresia. Visagino „Verdenės“ gimnazijos mokinukai, mokytojų ir tėvelių padedami, 2019 m. paruošė ir išleido (sudarytojos D. Savičienė ir J. Šoliūnaitė Pavilionienė) „Lietuvių kalbos svetimybių, vartojamų Visagino krašte, žodyną.“ Labai spalvinga ir knyga ir ypač jos turinys. Gyvenimas rodo, kad reikėtų daugiau panašių leidinių.
Gimtoji kalba mus padaro galingais. ve.lt nuotr.
Teko sutikti žmonių, manančių, jog nepriklausomoje Lietuvoje kalba pati apsigins. Pagarbą lietuvių kalbai keičia stingdantis ledinis abejingumas ir egoistinis požiūris: vieni žmonės kalba, aiškina, rašo, kiti jų neišgirsta, neskaito arba bent jau taip nuduoda. O senos kalbos šiukšlės lieka ir dar papildomos naujomis: didelis ačiū, didelis dėkui; smūgiuoja iš kojos; finalinį bėgimą atlieka... Man sako: o kodėl gi ne, juk taip kalba mūsų rytiniai kaimynai?! Rytų, vakarų, pietų slavų kalbų žodžių mūsų bendrinėje kalboje apstu. Rytų Aukštaitijoje teko girdėti taip kalbančius apibudinantį naujadarą – lietrusiai, naudojantys slaviškų žodžių šaknis net be lietuviškų galūnių. Būna ir su lietuviškomis galūnėmis. Imkime visiems žinomą slavišką žodį vnuk. Reikia prisiminti, mūsų kalbininkų išaiškinimą – svetimybė (anūkas – toks ir yra) vartojama, jeigu lietuvių kalboje nėra tam žodžiui atitikmens. Tačiau lietuvių kalboje turime atitikmenį – vaikaitis, vaikaitė, provaikaitis... Suprantamai išdėstyta užsieniečio disertacijoje, apgintoje Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Negi tai taikoma tik lotyniškiems ir itališkiems, o slaviškiems žodžiams nebetaikoma? Atrodo, nuogąstavimą patvirtina anūkai ir proanūkiai, sklindantys per LRT ir kt. Panašu į rytuose kultūrinės revoliucijos laikais visaip valdančios partijos palaikytą hunveibinų elgesį, o iš kur raudonieji sargybiniai atsirado Lietuvos masinės informacijos priemonėse? Ir slaviškų žodžių daugės, nes, anot žiniasklaidos, gręžiamės į praeitį. Taip tai taip, bet praeityje kraštas buvo okupuotas ir be gailesčio nutautinamas. Gal turėtume galvoti, ką imame iš praeities ir ko negrįžtamai atsisakome.
Susiduriama ir su paradoksu; pasirodo, jei sukaktuvininką per televiziją sveikins vaikaitis, vaikaičiai, tai seneliai gali nesuprasti, kas sveikina! Lietuvoje lietuvis lietuviškai nebesupras! Ar neatrodo, kad Lietuvoje daugėja kalbininkų aplaidumo ar nesutarimų bei žiniasklaidos manipuliacijų aukų.
Buvo rašyta apie paveldimą palikimą – tai ne tik tėvo (tėvų) pavardė. Kai buvo suteiktas palaiminimas moterų pavardžių praktiškai bet kokiam rašymui, buvo nesunku nuspėti, kad prasidės išradingųjų pasiutpolkė su niokojamais lietuviškais vardais. Ir ne tik moterų. Imant apskritai, Kauno technologijos universiteto Interneto paslaugų centro atlikta lt domeno vardų analizė parodė, kad vos 7 proc. registruotų ir potencialiai atitikmenis su savitosiomis lietuvių kalbos raidėmis galinčių turėti lt domeno vardų užrašyti naudojant lietuviškos abėcėlės raides. Visi likusieji, net 93 proc. registruotųlt domeno vardų, yra. užrašyti raidėmis be diakritinių ženklų (taško, brūkšnelio, nosinės ar varnelės). Tai daro neigiamą įtaką ne tik lietuvių kalbai apskritai, bet ir neigiamai veikia bendrąjį asmens raštingumą.
Apie viešųjų renginių vadovus, vedėjus, organizuojamus renginius, apie sportinių varžybų reporterius, komentatorius, jų komentarus, reportažus, atrodo, yra pasakyta daugiau negu reikia, bet kaip rodo gyvenimas – mažiau negu būtina. Tiesa, jau yra apmąsčiusių ir antrą kartą nebeužlipa ant kalbos šiukšlinio grėblio, bet a la rytis su pasekėjais nepaiso net logikos: iš viršaus deda kamuolį į krepšį. Bet iš viršaus ne tik įdedama, bet ir tikrai įmetama! Tik reporteriai gal nemato. Gal gydytojai blogai akis išoperavo ir nemato: anot reporterio, jeigu jo operuotos akys nepaveda – o kur jos galėjo pavesti, pavedėti ar nuvesti? Nebent link gimtosios kalbos šiukšlių kalno viršūnės! O argi ji dar nepasiekta? Gerą dešimtmetį girdime rotacija, potencialas ir pan., manau, paprašius į lietuvių kalbą šios žodžius išversti kai kurie reporteriai vargu ar įstengtų. Be slaviškų, lotyniškų žodžių skverbiasi angliški ir kitokie žodžiai. Kiek jau apie tai buvo rašyta! Norite naujadarų – kurkite, tik paisykite lietuvių kalbos gramatikos! Tačiau kur tau: proto tinginiai be atsakomybės jausmo tokiais ir pasiliko.
Žinoma, rasime aliuzijų, kad negalime būti nejautrūs modernizmui – mus neša modernizmo srovė. Tikrai? Anot lietuvių kalbos autoriteto: „Esame labai provincialūs ir galvojame, kad rašydami (kalbėdami – A. K.) nelietuviškai (pusiau lietuviškai, kaip lietrusiai – A. K.) būsime panašesni į europiečius.“ Sakau, gal mužikui gėda dėl savo kalbos, dėl savęs paties. O gal galėtų į atsakingą ir naudingą darbą įsijungti kalbininkai, skelbdami viešai sutinkamas nevartotinas svetimybes?
Atgal
