Kultūra, menas
04.14. PASIVAIKŠČIOJIMAS PO RAŠYTOJOS „ATMINTIES SODUS“
Prof. habil. dr. Ona Voverienė
Rašytojos Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės „Atminties sodai“ šį pavasarį pražydo žymiai anksčiau už Vilniaus sakurų sodą. Šis rašytojos, kurią iki šiol pažinojome, kaip prozos kūrėją, nustebino ne tik jos eiliavimo sklandumu ir eilėdaros išmanymu, bet ir jausmo gilumu, plačia žmogiškųjų jausmų gama.
Eilėraščių rinkinys suskirstytas temomis, matyt, knygoje tapsiančiomis knygos skyriais: „Ilgesio sapnai“, „Nukritusios žvaigždės“. „Minties blyksniai“. „Padainuokim...“ ‚Alytaus rajono Miroslavo vidurinei mokyklai (dabar gimnazija)
Dalyje „Ilgesio sapnai“ rašytoja gedi ir ilgisi į Amžinybę išėjusiųjų jos artimųjų: visų pirma mamos, aptariamas jos vaidmuo rašytojos gyvenime ir jos tapsme Kūrėja.
Mamos glėby buvau saugi,
Žinojau niekas nenuskriaus.
Mamos glėby džiaugiausi.
Ji džiaugėsi su manimi.
Mamos glėby verkiau
Ji ašaras nušluostė.
Mamos glėby nuo kūdikystės
Lig pilnatvės buvo gera
Užuojauta
Paguoda
Šiluma
„Mamos glėby“
Tik mamai išėjus į Amžinybę rašytoja suprato netekusi „brangiausio glėbio / Tada aš viską praradau...“ (2016).
O kas paklaus. Ar pavargai, dukrele?
Dar pailsėk, juk vakaras toli....
O ji vis bėgo ir skubėjo.
Gal jautė – vakaras arti.
Rinkinyje pateikiama plati jausmų gama; dvasinė tuštuma, liūdesys, ilgesys, prisiminimai, namų šaltumas, netekus namų dvasios, mirusiosios sakralizavimas, autorės dėkingumas mamai už gyvenimą ir meilę, už išmokymą skirti gėrį nuo blogio, už tikrųjų žmogiškųjų vertybių perdavimą ir mokymą jas saugoti ir puoselėti, už atsakomybės jausmo už savo šeimą ir savuosius palikuonis išugdymą, ir, kaip pati autorės prisipažįsta už viską, ką ji pati turi savyje geriausio, perimta iš mamos.. Visa tai pateikiama eilėmis. Dalis eilių skirta ir tėveliui, jo sudėtingai biografija pokaryje, kai
Slinko kalinio,
Tremtinio dienos,
Intos šachtos ir gorod Zima.
Ir sugrįžus iš Sibiro tolių
Vis gailėjos vagos nebaigtos,
kurios daugeliui Lietuvos valstiečių neleido užbaigti prasidėjusi bolševikinė Lietuvos okupacija, kolchozai ir kitos svetimos „vertybės“. Dėkingumu už gyvenimo pamokas prisodrintos ir eilės, skirtos seneliui ir proseneliams Kalviškiams. Vydūniškoji lietuviška pasaulėjauta jai kužda:
Neišėjo jie niekur
Mano brangūs senoliai.
Kaip kadaise su saule jie kelias.
Tik dabar jau pragysta
Vieversėliais pilkais.
Žvilga prakaitas jų
Dobilų žieduos
Vakarais supas baltu rūku
Viršum pievų žalių
Ir glaudžiuos prie šios žemės
Kaip prie savo senolių
Ir klausausi ką kužda
Palaukės žolė
Gimtoji žemė, ( 2009)
Laimingi mokytojai, kuriais sekti nori jų mokiniai. Būsimoji rašytoja Elvyra Biliūtė turėjo tokį mokytoją – Juozą Šapoką. Nežinia, ką jis mokykloje dėstė, tik viena aišku – jis buvo bitininkas. Ir jaunai mergaitei tai buvo įdomiau už bet kokias pamokas, išskyrus, žinoma, lietuvių kalbą ir literatūrą...
Per metų ūkanas,
Kartais nejučia
Iškyla mokytojas baltu chalatu,
Lyg grįždamas iš mylimo
Mokyklinio bityno.
Tik dūminė užgesus rankoj,
Todėl vis bėgu dūlį nešdama...
Įžiebsiu... vėl dūmelis sklis...
Bitutės bus ramesnės....
Kas žino, gal, kaip tik į Mokytoją Juozą Šapoką nusižiūrėjusi Elvyra Biliūtė ir tapo ir mokytoja... , ir bitininke Iki šiol, jau švenčiant brandžius jubiliejus, ar pačios autorės, ar jos mokyklos, prisimenamas Mokytojas:
Mokytojo siluetas toks gražus
Ir tolimas,
Ateinantis iš pasakų vaikystės.
Ir iš jaunystės žydinčiųjų sodų.
Todėl toks tyras,
Obelų žiedais aplytas.
Sunki mokytojo profesija ir kasdieninis darbas. Bet, gal, kaip tik čia – žmogaus, tautos ir valstybės ateities formavimo perspektyvoje ir glūdi mokytojo profesijos patrauklumas ir didžiulė prasmė. Gal kaip tik dėl to ir aukštosios mokyklos, rengiančios mokytojus, niekada nepritrūksta reikiamo kontingento. Manau, ir niekada nepritruks. Nes tai pati kūrybingiausia – svajotojų, romantikų ir savo svajonių kryptingų realizuotojų profesija. Apie tai liudija ir Mokytojos rašytojos Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės gražus pavyzdys.
Rašytojos kūryboje Mokytojas – jos svarbiausioji figūra. Čia sutinkame ir mūsų Tautos didvyrius mokytojus Vincą Kudirką, kovotoją prieš Rusijos carinę patvaldystę už lietuvišką žodį Lietuvoje, ir mokytoją Konstantiną Bajerčių –Garibaldį, vieną pirmųjų pasipriešinimo bolševikiniam okupantui iš Rusijos organizatorių Dzūkijos žemėje, rusų nukankintą Alytuje, ir Adolfą Ramanauską-Vanagą, Alytaus vidurinės mokyklos (dabar gimnazijos) mokytoją, tapusį visos Lietuvos pokario partizaninio pasipriešinimo okupantams vadu, ir kelių kartų kovotojų už Lietuvos laisvę pavyzdžiu ir įkvėpėju tapusiu mokytoją Lionginą Kunevičių ir kunigą Zigmą Neciunską-Elytę, mokiusius savo moksleivius Tėvynės meilės ir savo pavyzdžiu juos telkusius pasipriešinimo kovai ir gyvenimo aukai už tautos laisvę, ir kunigą prelatą Juozapą Laukaitį, ir mokytoją Kazį Klimavičių, skleidusius lietuvišką žodį, nebojant persekiojimų ir pavojų jų laikmečio Lietuvoje. Visi jie rašytojos Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės knygų herojai, manau, dar ne paskutiniai, jos prisiminti ir įamžinti Lietuvos kultūros ir švietimo istorijoje. Nors visi jie žuvo nuo nuožmios priešo rankos, jų pavyzdys, tapęs legendomis, ir ypač jų ir apie jos parašytos knygos tapo didvyriškos kovojančios Lietuvos istorijos puslapiais, įkvepiančiais pavyzdžiais, skatinančiais jaunas lietuviukų kartas žygdarbiams.
Mokytojas savo knygomis sugrįžta.
Ir šlama puslapiai kaip lapai krisdami.
„ Daugel krito sūnų...“ ...
Riba išnyksta tarp Šiapus ir Anapus,
Nes Mokytojo mirtyje
Gyvenimo prasmė
„Daugel krito sūnų...“
Odisėja kančios ir šviesos
Nemarių Lietuvos partizanų.
Ne tik jie, bet ir daugelis pokario Lietuvos mokytojų tapo atviros, kartais ir tylios... rezistencijos okupaciniam režimui kovotojais. Mūsų karta dar juos prisimena ir gerbia. Daugelis jų, stoję į atvirą kovą su okupantų ideologija ir juos pačiais , savo pamokose kalbėję savo mokiniams apie laisvės kovos šventumą ir herojišką mirtį, jeigu Likimo bus lemta, eilę metų prarado iš savo gyvenimo Sibiro gulaguose, buvo kankinami ir daugelis žuvo, ištikimi Tautos idėjai, Lietuvos nepriklausomybei, jos valstybingumo siekiui, aukštiems idealams.
Antroje Elvyros Biliūtės knygos dalyje pateikta jos publikuotų darbų bibliografinė rodyklė.Šauniai padirbėta. Rodyklėje 398 bibliografiniai įrašai; iš jų 132 originalūs autorės darbai, tarp jų 18 knygų: „ Gerumo šviesa“ (1996), „Amžinybės sparnai“ (1997) , „Kunigo Antano Skelčio muziejus“ (1997), „Meilės giesmė“ (1999), „Gyvybės lopšys“ (2000), „Tolstantis aidas“ (2001), „Vilties angelas“ (2002), „Pradinės mokykllos mokytojų rengimo bei švietimo raida Lietuvoje 1940-1957“ (2004), „Alytaus istorinė raida“ (su bendraautoriais, 2004),“Aušros sūnus“(2006), „Gaivusis šaltinis“ (2007), „Alytaus švietimo arimuose“ (2010), „Alytaus mokytojų seminarijai – 70“ (2011), „Ledinės ašaros“ (2018) „Prakalbintas šimtmetis“ (2018), „Angelų šventovė‘ (2021), „Erškėčių kelias“ (2021), „Atminties sodai“ (rankraštis, 2021).
Kiti bibliografiniai įrašai rodyklėje – moksliniai ir mokslo populiarinimo straipsniai pedagogikos, lietuvių kalbos ir literatūros, lietuviškų tradicijų, Lietuvos vietovardžių, istorijos bei literatūros klausimais, dalis straipsnių – apie žymius Lietuvos ir Dzūkijos žmones, mokytojus, kunigus, rašytojus, spaudos atstovus ir kt. Daugiausiai jos straipsnių publikuota „Alytaus naujienose“, „Mokslo Lietuvoje“, žurnaluose „ Terra Jatwezenorum“, „Pedagogika“, Kanados lietuvių „Tėviškės žiburiuose“, „Lietuvos aide“, „XXI amžiuje“ , „Tremtinyje“ ir kituose.
Taigi Dzūkija ir alytiškiai gali tik pasidžiaugti ir didžiuotis turėdami kūrybingą ir darbščią Asmenybę, rašytoją, poetę, Mokytoją Elvyrą Biliūtę-Aleknavičienę, garsinančią šį Lietuvos kraštą ir jo kultūrą savo knygomis ir kūryba. O mes džiaugiamės ir didžiuojamės, turėdami šalia mielą profesijos ir plunksnos kolegę, nuoširdų žmogų, inovatyvią kūrėją.
Atgal
