Kultūra, menas
04.09. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. Škico menas – akistata su savimi (1)
Kęstutis K.Šiaulytis
Škico meno istorija dar neparašyta, neieškokite jo aptarimo ir enciklopedijose bei vikipedijose. Gal tik žodynai trumpai paminės, kad škicas – kažkas panašaus į eskizą. Tai, jau gera pažinties pradžia. Visi žino, kad eskizas, yra greitas piešinys, kuriame dailininkas skubiai fiksuoja ką tik gimusią plastinę idėją. Vystydamas tą idėją dailininkas toliau eskizuoja – ieško kompozicijos, linijinio, spalvinio sprendimo. Taip ir kiti plastikos menininkai: architektai, dizaineriai, skulptoriai, juvelyrai pribrauko kalnus popieriaus lakštų – eskizų. Žinia, dalis tų ieškojimų iškart keliauja į šiukšlių dėžę (matėte kino filmuose, kaip rašytojai ir visi kiti kūrėjai mėgsta savo juodraščių gniutulais krepšinį imituoti)... Vis tik, keletą atrinktų eskizų dailininkas pasilieka, kad jie primintų ieškojimų klystkelius. Po menininko mirties, jei jis buvo pakankamai žymus, menotyrininkus domina ir tie, kažkur aplankuose likę eskizai...
Dailininkai savo gebėjimą piešti nuo seno naudoja ir kaip savotišką kalbą bei raštą – kai nori ką pasakyti, dažniausiai pačiam sau, greitais, smagiais piešiniais iškloja tai popieriaus skiautėse. Tokiems „ekspromtu“ sukurtiems piešiniams pavadinti geriausiai limpa žodis „škicai“.
Šiais laikais, vis dažniau dailininkai aiškiai skiria ribas tarp „eskizo“ ir „škico“. Vienas liko „darbiniams“ piešiniams, kitas – savitai meninei raiškai nusakyti. Škicai vertinami kaip saviti, lakoniški dailės kūriniai.
Vilnios paupio vakarotojai Užupio meno inkubatoriaus krantinėje
Susitikimas su skulptoriaus Vinco Grybo Pelėda. Kaunas
Žalia diena prie Vilnios, Bernardinų sode. Vilnius
Pelikso Bugailiškio sodo obelis.Šiauliai
Kompozitoriaus Česlovo Sasnausko biustas Kaune, Muzikinio teatro sodelyje. Skulptorius Antanas Aleksandravičius
Vakaro nuotaika. Klaipėda, Dangės krantinė
Kada buvo nupiešti pirmieji škicai? Gal jau akmens amžiaus dailininkų grafičiai uolose ir olose buvo plastinės kalbos pradžiamokslis? Tačiau, tikruosius škicus, piešinius-monologus, piešinius-dialogus, dailininkai pradėjo kurti tik tada, kai suvokė esą ne tik auksarankiai amatininkai dirbantys pagal užsakovo pageidavimus, bet pajautė esą ir menininkai gebantys save išreikšti piešinio kalba.
Įsivaizduoju tuos dailininkus, kurie pirmieji pabandė pagauti popieriaus lakštuose tai, kas juos jaudino – kalno sunkumą, debesies skrydį, merginos judesio grakštumą. Tie dailininkai, gal tapė freskas rūmuose, gal kalė kunigaikščio marmurą – bet, jau prakalbo ir sau. Piešiniai skirti sau ir draugams, buvo rūpestingai saugomi, vertinami kaip gyvenimo kelionės dienoraščio įrašai.
Kartą prakalbę, dailininkai jau nenutilo. Europos dailės istorijoje drąsiausiai sava plastine kalba pirmieji prabilo impresionistai. To meto meno žinovams ši naujakalbė buvo visiškai nesuprantama – Klodo Monė, Pjero Ogiusto Renuaro, Kamilio Pisaro, Alfredo Sislėjaus tapyba žiūrovus gąsdino tuo, kad tapytojai panoro regimąjį pasaulį pateikti kitaip – ne inžinieriškai grakštų, taisyklingą, proporcingą, bet tarsi sukurtą savo akimis! Impresionistai išdrįso pavaizduoti net orą, kuris, visi žinome, yra nematomas!
Postimresionisto Vincento van Gogo visa kūryba – tarsi jo gyvenimo dienoraštis, tapyba – tarsi greitomis sukurti kasdieniai škicai –pasakojimai apie save ir tapybos malonumus.
Vėliau, ne tik prancūzai pripažino – tie dailininkai išmokė mus matyti…
Atgal
