VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra, menas

02.07. Kai noriu rimtai dirbu, kai nenoriu tinginiauju...

Reda Kiselytė,

Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos bibliotekos vedėja   

   Šiandien gyvename ir dirbame neįprastomis sąlygomis. Pandemijos rykštė į mūsų kasdienybę atnešė daug skausmo, netekčių, baimės, įtampos, o dar pridėjus lietuvio būdo savybes...  Išlieka stipriausieji ir kūrybiškiausieji. Šiandien šią mintį galime drąsiai patvirtinti.

   Vyresnės kartos žmonės dažnai tebemąsto, jeigu vaikams atostogos, ką tos bibliotekininkės gimnazijoje veikia arba kaip jos gali dirbti nuotoliniu būdu? Gali. Dar ir prieš pandemiją aš visada sakydavau, nenorėdama nieko įžeisti, jeigu žmogus gimė neskaitančių artimųjų aplinkoje, jeigu turėjo nemėgstančią skaityti mokytoją, prastą bibliotekininkę, tuomet ir susiformavo toks požiūris į skaitymo kultūrą, vadovavimą skaitymui.

   Šiandien gyvenimas mums iškelia visai kitokius iššūkius, tobulėjančios technologijos mums leidžia iš savo namų labai profesionaliai vadovauti skaitymui ir įgyvendinti su juo susijusias programas ir projektus.

Kai mokiausi Vilniaus universitete (VU) Komunikacijos fakultete, daugelis dalykų man atrodė taip, kaip  dabar atrodo gimnazistams: „Na, man jau gyvenime tikrai šitos nesąmonės nereikės...“  Būtent... To ir prireikė šiandien. Tuomet net profesorės, habilituotos socialinių mokslų daktarės Onos Voverienės, bibliotekininkės, socialinių mokslų daktarės Danutės Kastanauskaitės- Kulbienės, tuometinio Komunikacijos fakulteto dekano Renaldo Gudausko, šviesios atminties bibliografės, socialinių mokslų daktarės Audronės Glosienės, meno kritikės, knygotyrininkės Vitos Mozūraitės ir daugelio kitų dėstytojų mintys atrodė vienaip, o šiandien, nuėjus veiklos keliu virš trijų dešimtmečių, atrodo labai teisingai ir profesionaliai.

   Liūdina ir dar vienas faktas, kuris po pandemijos taps dar didesniu skauduliu švietimo ir kultūros sistemoje. Per visas įmanomas informacijos priemones teigiama, kad moksleiviai neskaito knygų. Taip, jie gyvena tokioje visuomenėje, kokia šiandien yra, o ką jau kalbėti apie moksleivių raštingumą. Kokių rezultatų trokštate? Juk daroma viskas, kad tik tas mūsų valstybės pilietis būtų kvailesnis... Šiandieninis mokytojas užtvindytas tonomis dokumentų: lentelių, anketų, analizių, įstatymų pataisų ir susirinkimų, pasitarimų, posėdžių... Vaikų tėvai arba globėjai, kiek begalėdami įsikibę laikosi darbo, nes duoną kasdien valgyti reikia, o vaikas gyvendamas demokratinėje valstybėje ir tokioje aplinkoje, elgiasi kaip toje dainoje: “Kai noriu rimtai dirbu, kai nenoriu tinginiauju...“ Nieko naujo neišrasiu. Viskas prasideda šeimoje, o kiek tokių, kuriose vaikas laikraščio ir žurnalo neregėjo, knygų nėra, nes jos brangios ir apskritai, skaitymas – tuščias laiko leidimas, dažnai moksleiviams kalama į galvas, kad mokytis reikia tik tiek, kiek reikės egzaminui. O vėliau įvairiose komisijose, institucijose, vaiko klausiama, kodėl jis tik tokio intelekto, koks jo laisvalaikis, kokioje aplinkoje jis auga? Ar dar reikia klausti? Jo darbotvarkė aiški... Dieną ir naktį jis meldžiasi visagaliui kompiuteriui arba telefonui. Toks ir intelektas. Nesakau, kad tai blogai, bet su šiomis priemonėmis neturi jaunas žmogus praleisti savo pačių žavingiausių gyvenimo metų.

   Bendraujant su gimnazistais, dažnai kalbu apie knygų mugių reikšmę. Paprasti pavyzdžiai liudija, kai drabužių nebėra, kur pasikabinti ir tenka vaikščioti su paltu ar striuke po parodų sales, dažnai ne iš blogos valios lankytojų gausybė plėšia drabužių sagas praeinant, nes beprotiškai didžiulės žmonių spūstys. Ar dar reikia giliau aiškinti knygos reikšmę? Ir dar vienas pavyzdys. Daug metų kalbama, kad knygą nustelbs kitos informacinės priemonės. Dažnai pašnekesiuose su gimnazistais, savo mintis iliustruoju pavyzdžiu, sakydama kiek kartų keitėsi Jūsų kompiuteriai, telefonai, o knyga nuo pirmosios lietuviškos  knygos Martyno Mažvydo „Katekizmo prastų žodžių“, išleistos 1547 m.  iki šių dienų tebegyvena.

   Skaitymo skatinimo srityje įdomus ir kitas reiškinys. Bibliotekininkės turi įrodyti, kodėl pirks šią knygą, o ne kitą, kam jų reikia, nes pasikeitė pats spaudinio formatas. Į mūsų gyvenimus atėjusi skaitmeninė knyga, šiuolaikiški leidyklų pasiūlymai, knygą pavertė visai kitu formatu ir tai labai gerai, kad mes žengiame į priekį. Gimnazistai ir pedagogai turi teisę rinktis leidinio formą. Tik žinoma, vaikas, kuris nuo 2020 m. kovo 16 d. įkalintas prie kompiuterio niekam neįdomus. Daug skaitantys dažnai sako, kad nebegali žiūrėti į tą dėžę arba pamokos vyksta orkaitėje (prisijungimas prie platformos), niekam neįdomūs, kaip ir neįdomi jaunų žmonių psichologinė ir fizinė būsena. Negalima sakyti, kad tais klausimais niekas nesirūpina. Rūpinasi iki skausmo, nes tas skausmas „viršūnėlėse“ pagrįstas skaičiais lentelėse ir geru atlygiu. Deja,  skaičiai tylūs ir bejėgiai atverti savas širdis.

   Ir dar... Reaguoju į visuomenės pastabą. Žmonės užjausdami bibliotekininkes, dažnai sako, kad labai mes daug įdedame darbo, populiarindamos knygas ir kitus spaudinius. Ar šiandieninis informacijos vartotojas  įvertina Jūsų darbą? Aš manau, kad kai spaudos draudimo laikotarpiu knygnešiai platino knygas, ar jie galvojo apie save, apie darbo krūvį gyvybei pavojingomis sąlygomis? Jie tikėjo kilniu darbu, švietė tautą ir tikėjo, kad lietuviškas žodis išliks.

   Lietuviškasis žodis išliko, kaip išliko knygnešių, daraktorių, švietėjų vardai iki mūsų dienų. Užduokime sau klausimą, o jeigu šie žmonės būtų buvę abejingi šiam reiškiniui, ar turėtume lietuvių kalbą? Tik šiandien lietuviškas žodis skaudžiai stumdomas ir trypiamas jau kitų ir kitomis formomis.

   Išsakyta tik maža dalelė skaudulių. Apsišarvuojame kantrybe ir einame toliau... Gera tai, kad mes  kuriame gėrį, nešame šviesą ir savo veiksmais nedalyvaujame švietimo ir kultūros griovimo politikoje.

 

 

Atgal