Kultūra, menas
02.01. SU NOSTALGIJA APIE NYKSTANČIAS GIMTĄSIAS SODYBAS
Prof. Ona Voverienė
Savo tarme kalbėjome nuo lopšio,
Kiekvienas žodis – tartum iš dainos -
Galiu gyvent be Alpių, Pizos bokšto,
Bet be gimtinės vėjo – nė dienos.
Jonas Laurinavičius.
Kaip ir beveik visos rašytojo Laurinavičiaus knygos, taip ir ši, chronologiškai paskutinioji, kurią man teko pamatyti, „Vienišas topolis“ (2020) apie gimtąją jo Dzūkiją, Pajautų kaimą joje ir apie gimtuosius rašytojo namus. Iš tikrųjų tai rašytojo autobiografinė knyga. Tik nedaug kam yra Dievo duota savo tėviškę prisiminti lyrišku žodžiu, tauriai ir pakylėtai:
Ant svajonių sparnų –
Po vaivorykštės juosta –
Išskridau iš gimtinės žalios.
Bet ten liko pradžia
Ten mama tebeglosto
Mano plaukus
Ir linki palaimos keliuos....
Pirmasis knygos skyrius „Kur gimta sodyba“ skirtas rašytojo tėveliams. Rašytojas prisimena savo mamą nuo ketverių metukų, kai jam pačiam pirmą kartą pavyko ištarti pirmą lietuvišką žodų „gegutė“, vietoje iki tol tesugebėjusio šį paukštelį įvardinti „degute“. Visą rašytojo gyvenimą lydėjo jo mamos džiaugsmas, išgirdus jos sūnaus teisingai tariamą lietuvišką žodį. Jo mama buvo energinga valstietė, laikiusi visus „ keturis namų kampus“ savo rankose, mokėjusi atrasti kalbą ir su kaimynu, ir su valdininku, ir netgi su duoklių surinkėjais. Tėvelis visada buvo jos šešėlyje ir mielai jai patikėdavo visus reikalus su valdžios žmonėmis. Sunkus buvo Lietuvos valstiečių gyvenimas. Ypač pokaryje. Duoklės valdžiai buvo didelės. Bet dar sunkiau buvo gyventi su tuntais po kaimus vaikščiojusių stribų. Ir iš miško ateinančiais Lietuvos partizanais. Šiame krašte ir knygoje minimais Vaclovo Voverio-Žaibo vadovaujamais „Geležinio Vilko“ partizanais, po jo žūties, vadovaujamais jo pavaduotojo Jono Kazlausko-Šermukšnio. Ir partizanus, ir stribus to krašto žmonėms reikėdavo pamaitinti. Ir vieni, ir kiti buvo ginkluoti. Reikėjo ir su vienais, ir su kitais atgrasti bendrą kalbą. Geriausiu atveju, tarsi pritariant jiems, galvą palinguoti. Tėtis Laurinavičius vis sirguliuodavo, nors kaimynai ir pašiepdavo, kad buvo tinginys. Sprendžiant iš jo ankstyvos mirties, mirė 60 metų, iš tikrųjų žmogus buvo su sunkia negalia. Mamai teko apsispręsti ir dėl stojimo į kolūkį ir šeimai priklausančius darbadienius valdžiai atidirbti, vėliau, kai jau paaugo Jonukas, jis šia našta su mama dalinosi. Kaip ir kiekviena motina Laurinavičienė troško mokslo savo vieninteliam sūnui. Aš irgi tuo metu mokiausi, mama nuvažiuodavo į Kauną, parduodavo savo kraujo Kraujo centrui ir sumokėdavo už mano mokslą, kol jis buvo mokamas. Vėliau mokestis už mokslą buvo panaikintas nuo aštuntos klasės. Ir aš eidavau, kaip ir Jonas, vasaromis kolūkio runkelių ravėti. Matyt, kad dauguma tos kartos vaikų patyrė tokią pačią dalią, kaip ir mudu su Jonu Laurinavičiumi. Jono mama pavyko įrodyti valdžios žmonėms, kad tėvelis tikrai neįgalus, gauti atitinkamas pažymas, kad duoklės būtų sumažintos.Knygoje pasakojamas įdomus atsitikimas. Sergantį vyrą Laurinavičienei kartais tekdavo nugabenti į Vilnių konsultacijoms pas gydytojus-specialistus. Kartą Laurinavičienei atvežus vyrą konsultacijai pas Vilniaus gydytojus, ir grįžtant stumdantis begalinėse eilėse prie geležinkelio kasos, pokario miklių rankų gudručiai paliko Laurinavičius ir be piniginės, ir be pinigų. Kaip grįžti į namus? Stumdantis prie vagono durų, Laurinavičiams pavyko įsisprausti į vagoną be bilieto. Užėjusi kontrolierė pareikalavo bilietų, o Laurinavičiai jų neturėjo. Pabarė kontrolierė ir tuo viskas baigėsi. Neišsodino. Įsivaizduoju, kaip viskas būtų vykę mūsų dienomis... Neduok, Dieve, pakliūti į tokią situaciją. Tada Laurinavičiai laimingai grįžo iki Rūdiškių, o ten jau jų laukė arkliukas su vežimu... Laurinavičienė mokėjo skaityti ir rašyti. Tik be didžiųjų raidžių ir be kablelių ir taškų. Broliui į Argentiną parašydavo kelių puslapių laiškus. Aprašydavo smulkiai visus įvykius ir šeimoje, ir jų kaime. Giedojo Onuškio bažnyčios chore. Giesmių žodžius mokėjo atmintinai. Buvo gabi. Jai tereikėjo tik vieną kartą perskaityti kelių strofų eilėraštį ir jį įsimindavo, o Adomo Mickevičiaus balades mokėjo atmintinai ir jas dažnai deklamuodavo kaimo moterims ir žinoma vaikams, Jonuko draugams. Kai akys nusilpo, nusipirko padidinamąjį stiklą. Kai mirė Jono Laurinavičiaus tėvas, Jonui buvo vienuolika. Į jų trobelę ant kalnelio retai kas užeidavo, nes čia karaliavo begalinis skurdas.
Jonas Laurinavičius, baigęs mokslus, gavo paskyrimą į Šalčininkų redakciją. Vos tik pats įsikūręs mažame nuomojamame kambarėlyje, tuojau pat parsigabeno mamą. Ji ir gyveno jo šeimoje iki pat mirties. Palaidota Mažeikių kapinaitėse, kur tada Jonas Laurinavičius gyveno ir dirbo Mažeikių laikraščio redakcijoje.
Knygoje rašoma, kad topoliuką Jonui dovanojo jo dėdė, kai Jonukui buvo devyneri, sakė, kad jis galės būti jo draugu. Be to ir augant pasimatuoti galės, kuris, kurį praaugs. Topoliukas praaugo Joną, nors ir Jonas, lenktyniaudamas su medžiu, išaugo, ir savo ūgiu, gerokai lenkia vidutinį lietuvį vyrą. Mama vis paprotindavo Jonuką: „Tik tu gerai mokykis. Medis jaučia sau artimą žmogų. Jam skauda, jei ką nors blogai darai. Jis spindi savo lapais, jei žmogus laimingas, myli ir puoselėja jį supančią aplinką“ (Ten pat, p. 33). Taip ir išaugo žmogus, tiesus, kaip tas medis.
Kai Laurinavičių sodybą nusiaubė gaisras, topolio ugnis nepasiekė, tik karštis, tvoskęs nuo ugniavietės šiek tiek apdžiovino jo gležnus lapelius iš tos pusės, kur siautėjo liepsna. Iš tikrųjų topolis išaugo gražus ir tankialapis. Jonukas su tėveliu padarė ir įkėlė į jį du inkilus iš priešingų pusių, kad ten gyvendami varnėnai nesipyktų. Ir iš tikrųjų kiekvieną pavasarį abu inkilai sulaukdavo savo gyventojų ir mažų varnėnukų, rūpestingai maitinamų ir globojamų jų tėvų. Jų kaimynams žmonėms – tai buvo didelis džiaugsmas. Visada laukdavo paukščių parskrendant ir juos išlydėdavo su liūdesiu. Visi žinojo: kelionėse, ypač tokiose ilgose, kaip paukščių, visaip atsitinka...
Nors jau daug metų rašytojas gyvena Vilniuje, kiekvieną vasarą jis stengiasi aplankyti tėviškę ir savo topolį... Jo sodintą ir užaugintą. Jį gerokai praaugusį, stiprias šakas subrandinusį ir kiekvienais metais vis tankesnę lapiją užauginusį... Džiaugdavosi, kaip savo vaikystės ir jaunystės metų draugą, dovanojantį daugybę gražių prisiminimų, sutikęs. Deja, dabartinė žemės ūkio urbanizacija... ir topolio nepagailėjo... „Topolio nebėr. Tuščia. Jokio medžio. Tik miežiais užsėtas masyvas“ (Ten pat) O dabar jau... ir aukšta žole užžėlęs takas į tėviškę... Viskas pražuvo. „Tik ant lauko pliko...“ Ir baltame knygos lape... prisiminimai, jau išėjusiųjų anos, jau nepriklausomos Lietuvos , žmonių blankūs šešėliai... Ir visa, jau besitraukianti į Amžinybę, tų ir sovietinių laikų žmonių karta.... O kokia bus ateities Lietuva? Kas žino? O kokios Lietuvos tau reikia, LIETUVI?
Atgal
