Kultūra, menas
01.30. Linksmos akimirkos laisvalaikiui
Prof. Ona Voverienė
Pasirodė penktoji rašytojo Jono Laurinavičiaus aforizmų knyga „Brūkštelėjimai“ (Kaunas, 2020). Visi į šią knygą sudėti aforizmai sukurti 2020 metais. Tai ne tik linksmi pasiskaitymai, bet daugelis aforizmų kuriantiems žmonėms gali tapti jų straipsnių ar net ir knygų pavadinimais arba temomis. Tai ypač aktualu dabar, kai karantinas ir „koronė“ padarė mūsų gyvenimą tokiu izoliuotu, ir tokiu liūdnu.
Jonas Laurinavičius Žurnalistų namuose. Vytauto Žeimanto nuotrauka.
„Brūkštelėjimų“ autorius rašytojas Jonas Laurinavičius, Nacionalinės žurnalistų asociacijos narys, yra parašęs ir išleidęs per 120 įvairaus žanro knygų – apybraižų, eilėraščių, epigramų, legendų, novelių, atsiminimų. Plačiausiai pasklido jo knygos: „Lūžtanti dalba“ (Humoristiniai pastebėjimai apie žymius Lietuvos žmones, 2002), „Atsiminimai apie Milžiną (Kun.Nikodemas Švogžlys-Milžinas“, 2006, „Atradimų džiaugsmas“ (2008); „Pilnatvė“ (2008); „Atvira širdimi (Kaišiadorių vyskupijos archyvas“ (2011), „Brangiausias lobis“ (2013), „Tremtiniai“ (2014), „Dolomitų ir žydinčių akmenų krašte“ (Sudarė ir parengė spaudai Zita Buržaitė-Vėžienė (2016); „Sugrįžimai“ (2016), „Žurnalistai“ (2017), „Vienišas topolis“ (2020), „Brūkštelėjimai“ (2020), „Ąžuolai žalieji“ (2020) ir dar daugybė knygų, kurių man matyti neteko. Pasibaigus karantinui, tikiuosi jas susirasti bibliotekose. Apie kai kurias iš jų jau esu paskelbusi recenzijas. Šį kartą apsistosiu prie paskutiniųjų „Brūkštelėjimų“ (2020).
Nemanau, kad aforizmus reikėtų komentuoti, juos reikia paprasčiausiai skaityti. Kiekvienas knygos skaitytojas, žinoma atras pačius mieliausius jų širdžiai. Man ir mano šeimai labiausiai patiko šie:
Badauti sveika, kai turi, ką valgyti.
Geriančiam vyrui svajonių moteris su buteliu.
Būk atsargus – pinigai slidūs!
Neskubėk atsikratyti nereikalingų kilogramų – po Seimo rinkimų gali jų prireikti...
Mielas tas žmogus, su kuriuo gali ir patylėti...
Girtas, bet įdomus, sako tai, ką galvoja.
Pinigai kvepia, kur juos bepaslėpsi, žmona suuodžia.
Tik žemelė priima žmogų be komentarų – tokį, koks jis yra.
Jeigu nesveika valgyti ir daktarišką dešrą, tai gal ją reikėtų užgerti medicininiu spiritu?
Liūdno veido dirbtina šypsena nenuslėpsi.
Virėjas savo biografiją rašo valgių receptais.
Kad moteris tau nusirengtų, turi ją gražiai aprengti.
Nebekilnoja sėdynės. Gydytojai uždraudė kilnoti sunkų daiktą.
Džiaugėsi, kad senatvėje turės ką prisiminti. Deja, susirgo skleroze...
Vyro nedalia: keičia žmonas, o savęs pakeisti neįstengia.
Ligų puokštė dar nepilna, jeigu ji neperrišta juoda juostele.
Neprašo didinti algos, o tik dažniau ją mokėti.
Tausok vyro sveikatą, slėpk nuo jo savo mobilų telefoną.
Seniau buvo geriau: tilpau į savo mergautinę suknelę.
Nežadinkite miegančios gražuolės: ji nebūna graži, kol neišsimiega!
Pasirodo, santuokos liudijime nenurodomas galiojimo laikas.
Per koronaviruso karantiną atsirado proga ilgiau pabendrauti su šeima; pasirodo, tai gana puikūs žmonės!
Kai vyrai namuose, moterys telefonu kalba trumpai: „Atleiskite, jūs ne tą numerį surinkote“...
Niekur negali taip įdomiai pailsėti, kaip kurorte, kur visi vyrai tampa viengungiais.
Žmonos charakteris buvo geras, bet ji dabar tapo uošve.
Žmona manė, kad vyras, sėdėdamas fotelyje, taip kantriai klausosi jos pasakojimų, o pasirodo – jis užmigęs.
Gandai sklinda kaip virusas: per žmogaus kontaktą su žmogumi!
Kokie riboti moterų interesai; joms nerūpi nei futbolas, nei žvejyba, nei alaus barai...
Iki santuokos negalėjo būti be jos, po santuokos – su ja.
Vaikai stiebias į aukštį, tėvai eina į plotį.
Pasistenk pasveikti, kol tave nepradėjo gydyti gydytojai.
Bėda viena nevaikšto: jei jau turi žmoną, tai dar atsiranda ir draugė.
Žmona taip myli gyvūnus, kad ir savo vyrą vadina asilu.
Kad atkreiptum į save dėmesį, kartais mažmožio tereikia – numirti.
Boba iš vežimo, bet vežimui nė kiek nelengviau – kita beregint įsėda...
Senolis neišrankus; jam patinka bet kokio amžiaus moterys, svarbu, kad netrukdytų miegoti.
Mokėk uždegti žvaigždes! Ir t.t.
Atgal
