Kultūra, menas
01.22. Tikrasis poetės gyvenimo kelias
Albina Tumaitė
Lietuvos mokytojų literatų ,,Spindulio" d-jos pirmininkė
Danielė atėjo į šį pasaulį Gardės dvare, apsuptame didelio sodo, ant Varduvos upės kranto, netoli Sedos miestelio.
Nuo šios akimirkos prasidėjo jos didysis gyvenimo kelias. Jis tęsis, vingiuos, pasitaikys pavojų ir įvairiausių kliūčių, bet ji turės eiti būtent juo, nes kito kelio nebus.
,,Tėvo nebuvo. Tėvas buvo tolimoje Vakarų šalyje... Ar pabučiavo motina mane?“
Kai motiną trėmė į Sibirą ji buvo metų ir trijų mėnesių. Mažutė mergaitė liko Stepono ir Stefanijos Girdenių šeimoje. Jai buvo duota Girdenytės pavardė. Taip nusprendė motina ir senelis. Šioje šeimoje ji nesijautė sava. Jai labai trūko motinos, kurį ją apkabintų, paguostų.
Girdenių šeima gyveno Plinkšių kaime. Čia augo trys savi vaikai. Užaugino ir ją. Čia baigė vidurinę mokyklą. Iš Plinkšių kelias vedė į Klaipėdą. Mokytojavo ir studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Ji norėjo, kad studijos niekada nesibaigtų.
Po įtėvių mirties Danielė atkūrė savo motinos įtėvio pavardę.
Danielė d`Erceville
Knygos „Lietuva pro uosius“ viršelis
Daug skausmo patyrė. Gyvenimas tapo kūryba. Dar vaikystėje pradėjo rašyti eiles. Pirmieji eilėraščiai buvo išspausdinti Mažeikių rajono laikraštyje, vėliau Klaipėdos ir respublikinėje spaudoje. Poetė Danielė d’Erceville išleido 10 poezijos knygų. Ji yra Lietuvos Romuvų sąjungos literatūros konkurso ,,Žalčio karūna“ laureatė (1999). Poetė - Lietuvos mokytojų literatų ,,Spindulio“ draugijos aktyvi narė ir Geriausios knygos konkurso laureatė už poezijos rinkinį ,,Aušros ąsotis“ (2006). Girdenytės pavarde yra įrašyta į Lietuvos rašytojų sąvadą (1996) ir Lietuvių literatūros enciklopediją (2003).
2003-ųjų metų gegužę Nidoje vyko Poezijos pavasario šventė. Tą dieną likimas Danielei lėmė sutikti lietuvių literatūros ambasadorių Vokietijoje Alfredą Franckaitį. Poetė padovanojo jam eilėraščių rinkinėlį ,,Lietus rožėse“. O rugsėjo mėnesį A. Franckaitis parašė laišką į Klaipėdos ,,Eldijos“ leidyklą. Knygos leidėjas Juozas Marcinkus įteikė laišką Danielei džiaugsmingai tardamas: ,,Tavo peozijos atbalsiai skamba Vokietijoj...“
Poetas ir vertėjas A. Franckaitis džiaugėsi jos poezija. Jis parašė Danielei daug laiškų. Keletas minčių iš jų: Dabar pat neberašau. Verčiu lietuviškus eilėraščius į vokiečių kalbą. Išverčiau A. Baranausko ,,Anykščių šilelį“, Maironio ,,Pavasario balsus“, Putino ir Just. Marcinkevičiaus eiles. Justinas mane girte gyrė.
Jūsų poezija esu gerokai sužavėtas!Tos eilės pilnos skausmo, kartais neviltingo lūkesčio...
Neanalizuosiu. Per saviti. Per šventi gal. Telieka uždari širdyje. Mane giliai įveikė. Atidėjau Salomėją Nėrį. Tuoj pasileidau bėgti į Jūsų poezijos pieveles.
Kas Jūsų poezijoje, kad ji gali prikelti tokias jausmų audras? O jos tokios gaivinančios! Tikro poeto skausmas yra ir mano skausmas. Juk aš myliu tą mažąją Lietuvėlę!
Šie laiškai, rašyti kelerius metus ir siųsti su eilėraščių vertimais, byloja užgimusią tyrą meilę, kurios tęsinį šioje Žemėje nutraukia mirtis. Liko vertimai. Danielė buvo tokia vieniša... Į jos kūrybinį gyvenimą atėjo žmogus, sklidinas gerumo ir sielos šviesos. Taip retai kam būna. Taip žmogumi apsireiškia dieviškoji dvasia. Į jos gyvenimą atėjo džiaugsmas. Sugrįžo ir skausmas. Atsivėrė nauja kūrybinė versmė.
Alfredas versti rinkosi jam labiausiai patinkančius eilėraščius. Taip gimė devintoji eilėraščių rinktinė ,,Išausiu raštą/Ich webe ein Muster“ lietuvių ir vokiečių kalba. Tikrasis šios poezijos rinktinės sudarytojas ir yra kilnusis ambasadorius. Knyga buvo eksponuojama Leipcigo knygų mugėje. Tai abiejų tautų dvasinis turtas.
Likimas taip sustygavo, kad Danielei šio gyvenimo girioje buvo paliktas tik vienas takas – tai kūrybos, poezijos proskyna...
Negailestinga tikrovė atėmė tėvus, kurių glėbyje galėtum jaustis mylima, jaukią buitį gražiame dvare, aukštos kilmės vertą išsilavinimą, atėmė ir tautinę tapatybę. Formaliai įrašyta lietuve, Danielė d’ Erceville tapo pačia lietuviškiausia poete ir pagal pasaulėjautą, ir pagal Tėvynės meilę, ir pagal vaizdą, kalbą.
Ir išvaizda ji, kiekvienas pasakys, - klasikinė geltonplaukė lietuvaitė! – taip rašo leidėjas Antanas Stanevičius.
,,Lietuva pro uosius” – dešimtoji Danielės poezijos rinktinė, sudaryta iš pirmųjų eilėraščių rinkinių - ,,Žemė rasos laše“ (1990), ,,Su meilės karūna“ (1993), išleistų Girdenytės pavarde. Keli pluošteliai eilėraščių, paimti iš rinkinių - ,,Purienas pamerkia saulė“ (1998), ,,Lietus rožėse“ (2003) pasirašyti Danielės d’Erceville pavarde.
Rinktinėje – trys skyriai: ,,Po Žemaitijos dangumi“, ,,Saulės ir lietaus šalyje“, ,,Lietuva – Tėvynė mieloji“.
Žemaitija – Danielės vaikystės šalis. Čia pat, po Žemaitijos dangumi, prasidėjęs Danielės gyvenimo kelias tampa didele erdve.
Einu į saulėtekį –
į vaikystės kraštą,
Kur pakelės pilnos purienų,
Kur neužmirštuolės žydi,
Kur dangus toks aukštas,
beribis... Eil. ,,Kelias“
Gimtinė ir namai – tai neįkainojama šioje žemėje. Danielei nebuvo lemta augti gimtuosiuose namuose. Namus ji kūrė savo širdyje, juos išpuošdama bendravimu, išpuoselėdama dvasingumu ir nuolat tobulindama savo pasaulį. Gamta – jos namai. Čia ji jaučiasi saugi, pasitiki savimi, be galo myli šį nuostabų gimtinės kampelį. Gamta atsilygina tuo pačiu.
Ten, kur tėviškė laukia
manęs, -
teka aušros į ištiestus
delnus...
Pušys tiesia žaliąsias rankas.
Eglės atneša rytmečio saulę... Eil. ,,Ten, kur tėviškė“
Danielė giliai jaučia gamtos pasaulį. Eilėraštyje ,,Takas“ prisimena skaudžią vaikystę. Čia taip vos pastebimai įpintas našlaičio vaiko sielvartas:
Čia pušys iškėlusios
Žalius debesis laiko.
Žolynuose rasos
Spindi ašarom vaiko.
O, kaip gaiviai kvepia tėviškės žemė! Toks nesulaikomas pavasario veržlumas! Ir vaikystės draugų ilgesys. O su pavasariu pražysta ir visa žemė. Poetė grožisi mėlynų žibuoklių sauja, žydinčiu rugiagėlių keru...
Iš ežero tamsios gelmės,
Iš juodo ilgesio išaugę
Balti balti žiedai lelijų. Eil. ,,Žydi lelijos“
,,Žydi ievos. Žemės džiaugsmas gyvas...“ Eil. ,,Žydi ievos“
Toks trapus ir trumpas tas žydėjimas...
Gilus sielvartas atsispindi eilėraščių cikle ,,Netektis“, skirtame kraštietei Vandai Jurgutytei, mirus motinai:
Jau gimtieji namai man seniai –
Besiūbuojanti vėjais palaukė.
Aš einu, vis einu, o ten
Stovi motina mano... Ir laukia...
Tokia artima poetės giminystė su žeme, dangumi, gėlių žiedais ir medžiais. Poetė apdainuoja Žemaitijos miškų didybę ir grožį: ,,Tai didumas, tai gražumas tų miškų!“ Jai mieli ir artimi šlamantys ąžuolai, baltuojančios vyšnios, vieniši kaštonai, giliai mąstančios šimtametės liepos, vos virpančios epušės, liekni berželiai, girgždantys seni topoliai... Jos lyrikoje atgyja senasis lietuvių tikėjimas, teigiantis, kad po mirties pagoniškos sielos apsigyvena medžiuose.
Galinga ir graži senovės Žemaitija,
Laiminusi ąžuolu, guodusi uosiu. Eil. ,,Senovės Žematija“
Žemaitija – poetės vaikystės žemė. Danielė labai myli Žemaitiją, jos skubrią kalbą šventąja savo meile. Eilėraštyje ,,Aš neišsemsiu“ lyrikė rašo: ,,Aš neišsemsiu tavo tyro grožio per visą gyvenimą...“
,,Saulės ir lietaus šalyje“ – poetinės, dramatinės gyvenimo akimirkos.
Jūra sukasi amžiais
ratu:
Renka renka žemės
ašaras –
nesurenka.
Neša neša saulę –
neišneša. Eil. ,,Jūra“
Danielė yra Baltijos jūros dukra. Jūra – tarsi žmogaus likimo metafora. Neišmatuojama jos didybė, galybė ir amžinybė.
Eilėraščių ciklas ,,Klaipėdos skulptūrų parkas“ skirtas menininkams.
Programiniame eilėraštyje ,,Lietuva pro uosius“ atsispindi nelengvas Lietuvos kelias ir jos gyvenimo kelias. ,,Kaip nueit ugnim tvoskiantį kelią?“
Danielė labai myli Vilnių, Lietuvos širdį. Ji labai ilgisi universiteto – Lietuvos mokslo šventovės. Būtent čia ir viską pajauti. Universiteto kiemelyje, ,,ant karštų akmenų“, kada ,,kerštinga saulė liepsnom Vilnių baudė“, pamato žiogą, kuris įkrenta jai į plaukus ir primena vaikystę. Iš čia jai atsiveria visa Lietuva:
Lietuva pasistiebus pro uosius
Pažiūrėjo akim ežerų.
Lyg vaikystėje pievoj juokiuosi,
Vilniuje rasą pievų geriu!
,,Lietuva – Tėvynė mieloji“ – trumpais eilėraščiais blyksi Lietuvos istorija. Tolima lietuvių tautos praeitis susipina su dabartimi, susimąsčiusia upe plaukia į ateitį – išlikti, gyventi kartu su uosiais, šlamančiais Lietuvos žemėje per tūkstančius metų.
Atgal
