Kultūra, menas
01.06. KAD UPĖS NENUSEKTŲ
Petras Bielskis
Teatras yra kolektyvinio meno šaka. O kolektyve, žinia, yra lygūs ir lygesni. Žmogus su tuo susidūrė jau seniai. Sakoma “bukas kaip kaimietis“. Kažin, kažin. Kovodamas su lygiais ir lygesniais, ūkininkas išrado geldą. Paprastą geldą. Iš pradžių, būdavo, supila pašarus, stipresnis paršelis atsistoja išilgai geldos ir mažesni nebeprieina. Ūkininkas manė ir sumanė: sukaldamas skersinukus, ilgą geldą padalijo į penkis-šešis skyrelius. Visi penki ar šeši paršiukai turi lygias galimybes. Jei didysis nori nuvyti mažesnį – turi palikti savo skyrelį. Dalybos – vienas ant vieno. Va, čia ir didžioji išmintis. Pavyzdžiai paršiukiški, bet kalba irgi apie nemažiau kiauliškus dalykus. Pajuokavimuose dažnai būna ir šio to svarbaus. Pjesėje irgi yra pagrindiniai personažai ir antraeiliai. Va čia ir iškyla kuriančio žmogaus problema. Kažkas turi matyti, kad aktorius neliktų paraštėse. Gerai jei teatro vadovas išmintingas, rūpinasi aktorių tobulėjimu. Bet dažniausiai, ypač šiais laikais, kai beveik panaikinta vyriausiojo režisieriaus pareigybė, iš šalies pasamdyti režisieriai nesirūpina aktorių ateitimi, siekdami lengvesnio ir greitesnio rezultato, naudojasi patentuotų aktorių paslaugomis. Jauniesiems reikia daugiau dėmesio ir darbo. Čia kaip tas sodininkas, kuris svetimame sode susirenka tik obuolius, o medelių ugdymas jam nerūpi. Sodas be šeimininko greitai pavargsta ir pirkliai ieško kito sodo.
Yra firminiai aktoriai ir yra darbiniai aktoriai. Bet ant jų pečių laikosi teatras. Ansamblį sudaro ne vienetai, o visi spektaklio dalyviai. Nuo epizodų skambesio priklauso viso spektaklio tonacija. Deja kultūros istorija mato tik didžiuosius.
...žmogus
Ne kartą skaudžiai atsidūsta,
Kad jis per mažas šovei.
Bevardžių upių didelių nebūna.
O kiek vingiuoja žemėje
Mažų upelių.
Ir būtų liūdna pievoms ir miškams be jų.
Ir kiek nusektų upių didelių,
Jei dingtų tie maži upeliai. (Eug. Matuzevičius)
Šiomis dienomis savo 86-tąjį gimtadienį švęstų kaip tik mažų distancijų bėgikas, mokytojas, aktorius, režisierius, ilgametis Klaipėdos dramos teatro direktorius Gediminas Pranskūnas. Jis buvo tremtinių vaikas iš Žeimelio ir tais metais tas galėjo stipriai paveikti, ir ko gero paveikė, jo kelius. Net Klaipėdos universitetą baigė tik atkūrus Nepriklausomybę. Kažin kodėl „tik atkūrus“?
Vartome jo 47 metų darbo teatre foliantus. Panašu, kad šitiek metų jo draminės aktoriaus galimybės, jo meninė prigimtis, jo talentas buvo nuvaryti ant atsarginių bėgių. Šiek tiek daugiau reiškėsi kino filmuose ar televizijos spektakliuose. Suskaičiuojama per trisdešimt, ypač Algimanto Puipos ir Marijono Giedrio filmuose.
Gediminas Pranskūnas
Klaipėdos dramos teatras. 2016.
Bet vis tik, būtent šita asmenybė svarbi mūsų kultūrai keliais aspektais. Jis paneigė mažo aktoriaus sindromą. Lietuvai švenčiant Palangos pirmo viešo lietuviško spektaklio 110-asias metines, atėjo į savo universiteto teatrą ir suvaidino Maironio dramoje „Vytautas pas kryžiuočius“ Ciolnerį, kryžiuočių magistrą. Tai ne tik pilietinis reiškinys, bet ir meninis. Palangos spektaklis reikšmingas politine prasme kaip tautos apsisprendimo faktas, kaip pirmas „kultūros referendumas“. Caro valdžia visus to spektaklio dalyvius represavo, ištrėmė į katorgą, o visa Lietuva, (neišskiriant jokio miestelio ar kaimo) kaip atsaką, kiekvienas savaip, slapta suvaidino iš naujo tą pačią Keturakio „Amerika pirtyje“. Didžiulis tautos solidarumo ženklas: “čia mūsų žemė, mes norime kalbėti lietuviškai, kalbame ir kalbėsime“. Tai buvo visuotinas demaršas prieš carizmą. Tauta kovoje prieš amžiną priešą vietoje patrankų panaudojo teatrą. Universitetui atrodė, kad tas įvykis turi valstybinę reikšmę. Valdžią turintys vyrai kažkaip skersi pratylėjo. Pranskūnas nepratylėjo. Va, kada ir kaip atataria tremtinių vaiko genas.
O menine prasme, ateidamas į Universiteto teatrą, atsivesdamas pulką profesionalių aktorių ( Eglė Šantaraitė, Arnoldas Eisimamntas, Nerijus Uldukis, Jūratė Barauskaitė, Aleksandras Šimanskis, Angelė Ignatavičiutė, Gediminas Pauliukaitis, Vytautas Jasinskas ) pakėlė teatrą studijuojančių studentų savivertės supratimą. Kita vertus jo sukurtas Magistro vaidmuo taip pat paneigė teatrologijoje susiformavusį požiūrį, kad Maironio dramos neturi kultūrinės vertės ir „geriau būtų likusios nespausdintos“. Jis savo personažą iškėlė iki stiprios daugiaplanės asmenybės. Mirtinas Lietuvos priešas peržengė neigiamų personažų trafaretą. Atsiradusios ryškios dramatinės spalvos ir autoironija, vidinė savigrauža vaidmeniui suteikė patrauklumo. Derybų su Vytautu scenose jo Ciolneris pasireiškia kaip rafinuotas strategas, sugebantis priešininką priversti veikti pagal savo planą . Kritikai šaipėsi iš Maironio, įvedus Vytauto moteris į Marienburgo derybų sceną. Pranskūnas ir čia pirmeivis, apgynė Maironį. Pasirodo, kad Vytauto žmona, dukra ir sesuo, toje scenoje, neturėdamos nė vieno žodžio, pasuka veiksmą Vytauto naudai. Pranskūno Ciolneris, dalyvaujant karo taryboje moterims, yra priverstas keisti savo taktiką, jo riteriai, dalyvaujant damoms , norėdami būti galantiški, švelnina savo kareivišką toną. Ciolneris atkakliai nori išvengti damų dalyvavimo, bet vado moterys išsilaiko savo poste. Pranskūnas toje dvilypėje scenoje veikia virtuoziškai. Ir kartu įtvirtina istorikų ( Ignas Jonynas. Vytauto šeima. 1932) teiginius, kad Vytauto moterys, priešingai negu visų to meto valdovų moterys, aktyviai dalyvavo Lietuvos valdovo politikoje.
O svarbiausia, kad G. Pranskūnui užteko išminties ir valios penkiolika metų globoti ir vesti Klaipėdos dramos teatrą. Teatras griuvo bent kelis kartus fiziškai, reikėjo ardyti ir vėl dėti po plytą iš naujo. Viename interviu yra pasakęs: “Noriu pastatyti teatrą ir atiduoti jį jaunimui. Jeigu jau pradėjau, tai užbaigsiu. Kiekvienas žmogus nori po savęs kažką palikti. Kad mano anūkai, mano vaikai matytų, kad tėvelis įdėjo savo kažkokią dalį, stengėsi, kad teatras iškiltų. Visko buvo. Ir gero, ir blogo. Kaip mene visada yra. Žinoma, galvoju ir apie ateitį. Kviečiu jaunus režisierius ir šiaip nemažai jaunimo. Gražiai juos paruošiu ir tada jau atiduosiu jiems teatrą”.
Teatro statybų užbaigti nespėjo, bet teatrą kaip kūrybinę šeimą , kaip namų dvasią išlaikė. Ir modernia režisūra atkakliai rūpinosi. Iki dabar dar vaidinami kai kurie Jono Vaitkaus, Maros Kimele, Beso Kupreišvili, Oskaro Koršunovo spektakliai
Reikia mokėti gyventi taip gražiai, nors ir sunkiai, kad tave visi prisimintų gražiuoju.
Atgal
