Kultūra, menas
12.23. Eva brangina sveikatą, kuria tekstus ir mums visiems linki meilės
Reda Kiselytė,
Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos
bibliotekos vedėja
Paprasta, nuoširdi, atvira. Tokį nutapyčiau Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio IV d klasės gimnazistės Evos Juškevičiūtės paveikslą. Ji meniškos prigimties, įžvalgi, laikosi duoto žodžio. Todėl ir lengvai sutiko pasišnekučiuoti.
Tik prasideda Tavo pats gražiausias gyvenimo žydėjimas, o ką jau galėtum išskirti iš savo biografijos?
Manau, kad viskas dar tik ateityje, tačiau yra keli faktai, kuriuos jau būtų galima vadinti biografijos dalimi. Tai mano dalyvavimas skautų veikloje. Jau šeštus metus dalyvauju šioje veikloje ir tai man padarė didelę įtaką, padėjo formuoti vertybes bei charakterį. Labai mėgstu vaidinti ir jau keleri metai vaidinu įvairiuose kolektyvuose. Svajonė tapti aktore vis auga. Apsispręsti siekti šios svajonės man padėjo galimybė suvaidinti keliuose filmuose ( režisierius Justinas Krisiūnas ir režisierė Lina Lūžytė) ir šiuo metu dirbu šiuo klausimu. Negaliu nepaminėti ir to fakto, kad mane džiugina tos akimirkos, kai mano kūryba yra kur nors viešinama. Mano tekstai jau buvo skelbti „Lietuvos aido“, „Amerikos lietuvio“ internetinėse svetainėse, socialinių tinklų paskyrose, Rokiškio krašto kultūros žurnalo „Prie Nemunėlio“ puslapiuose. Juos esu skaičiusi renginiuose.
Tavosios svajonės pildosi? Eva, vaikystėje kuo norėjai būti?
Svajonės... Senokai turėjau svajonę, kurios labai siekčiau. Galbūt mano besipildanti svajonė šiuo metu būtų poezijos sklaida ir tikėjimas, kad ji palies nors vieno skaitytojo širdį. Nuo vaikystės mylėjau meno pasaulį. Prisimenu vieną epizodą, kaip radau savo vieną iš pirmųjų eilėraščių, rašytą jau labai seniai. Tuomet dar nemaniau, kad mano kūryba gali būti publikuojama, kad aš savo gyvenimą siesiu su menu.
Abiturientės nedrąsu klausti apie laisvalaikį. Kokios Tavo atokvėpio valandėlės?
Į šį klausimą labai sunku atsakyti, nes nesu tikra, ar turiu tokias atokvėpio valandėles? Žinoma, ilsiuosi, prižiūriu save, saugau savo sveikatą. Galbūt kaip abiturientė neturėčiau taip sakyti, tačiau man svarbiausia yra sveikata, o vėliau mokslai. Puikiai žinau kas atsitinka, kai „perdegi“, todėl reguliariai atsitraukiu nuo darbo, kad vėliau su naujomis jėgomis vėl galėčiau sugrįžti prie jo. Atokvėpio valandėles mėgstu leisti su draugais, naršyti interneto platybėse ir piešti. Visa tai mane, nors trumpam atitraukia nuo tikrovės, sukelia naujus jausmus, kuriais papildau gyvenimą ir kūrybą.
Pakalbėkime apie literatūrą. Kokių autorių kūryba Tau patinka? Ar Tavo bendraamžiai skaito?
Mylimiausias mano rašytojas yra Erichas Marija Remarkas. Skaitant jo kūrybą, patyriau įdomią istoriją. Iš pradžių man labai nepatiko jo romanas „Trys draugai“, tačiau toliau jį skaičiau ir greitai viskas pasikeitė. Dabar šis kūrinys tapo pačiu mėgstamiausiu. Man patinka autoriaus gilios mintys ir kūrimo stilius.
Rožinė apranga klasėje. 2020 m. rugsėjo 1 d. Eva Donato Savicko nuotr.
Susirangiau skaitykloje, prie leidinių su autografais... Nuotr. Redos Kiselytės
Rudenio spalvomis dvelkia „švediškas knygų stalas“. Prie jo ir Eva... Nuotr. Redos Kiselytės
2020m. gegužės 22d. Rokiškio miške. Nuotr. Donato Savicko
Už savo bendraamžius kalbėti negaliu. Tikiu, kad yra tokių, kurie su meile ir užsidegimu skaito knygas ir nenori jų paleisti, tačiau daugelis „užsiverčia“ darbais ir pamiršta, kiek malonumo gali sukelti šnarantys knygos puslapiai.
Pastabumas Tau būdinga savybė. Tai atsispindi iš literatūrinių tekstų. O gal aš klystu?
Mano pastabumas tikrai atsispindi tekstuose, tačiau susidūrus su realybe, jis kaip ir išblėsta. Manau gyvenime daug ką pastebiu ir tarsi nejučiomis kartais perteikiu visa tai tekstuose. Galbūt ir galima sakyti, kad esu pastabi, tačiau tai nebūtų mano viena iš pagrindinių savybių. Kūryboje ji pasireiškia, nes pati kūryba kyla iš aplinkos stebėjimo ir jos sukeltų jausmų perteikimo.
Ar šiandien jaunas žmogus myli savo valstybę? Ar valstybei svarbus žmogus?
Manau, kad myli, tačiau visa tai išreiškia visai kitaip, nei vyresnės kartos žmonės. Mano akimis nebėra tokio užsidegimo „kovoti iki galo!“. Ta meilė pasireiškia labiau per didžiavimąsi savo valstybe. Norėjimas, jog visi žinotų, iš kur esi, kad mūsų atveju, tokia šalis egzistuoja ir, kad nesame tiesiog kitos šalies dalis. O ar valstybei svarbus žmogus? Pirma mintis būtų – taip, žinoma! Tačiau giliau pagalvojus, prisimenu daug žmonių pasisakymų, kai žmonės nesijaučia svarbūs valstybei ir kartais jie yra palikti likimo valiai. Valstybei turėtų būti brangus kiekvienas jos pilietis.
Kas yra atsakingas už žmogaus dvasinį pasaulį? Ką labiausiai brangini? Ką Tau reiškia vertybės?
Už žmogaus dvasinį pasaulį yra atsakingas pats žmogus, didelę įtaką jam daro jį supanti aplinka. Taip pat labai padeda knygos, bendravimas su įdomiais žmonėmis. Man gyvenime labai svarbu teisingumas, lygybė ir gerumas. Mano vertybių pasaulį formavo ir tebeformuoja visuomeninė veikla ir aš tuo labai džiaugiuosi. Manau, kad vertybės, tai tarsi gyvenimo rodiklis, kuris tuo pačiu labai daug pasako apie asmenybę.
Tavo akimis, koks bus Rokiškis po dešimt, dvidešimt metų?
Šiandien dvidešimt metų atrodo kaip visa amžinybė, tačiau juk laikas labai greitai pralekia... Įsivaizduoju Rokiškį atsinaujinusį, perspektyvų, vis dar pilną puikių bei talentingų žmonių. Tačiau neabejoju, kad jis išliks toks pat jaukus, nenusibostantis ir pilnas staigmenų.
Paliksi mūsų gimnaziją ir...
Tikiuosi pakelsiu sparnus į ateitį. Dabar pasaulyje labai daug kaitos. Kaip ir daugelis mano bendraamžių ruošiuosi studijuoti. Labai tikiuosi, kad liksiu patenkinta savo pasirinktu keliu ir galėsiu darbais toliau garsinti ne tik Rokiškį, bet ir Lietuvą.
Baigiasi metai... Ko mums visiems palinkėsi?
Palinkėčiau meilės. Meilės aplinkiniams, meilės darbui, kurį atliekame bei meilės sau patiems. Su meile ateis ir sveikata, pozityvumas, motyvacija. Dabar mes tarsi esame įstrigę laike, kuris kažkokiu būdu dar ir per greitai bėga, negalime sustoti gyventi ir mėgautis gyvenimu. Viskas praeis ir visa ši situacija liks tik kaip vienas blogas sapnas.
Atgal
