Kultūra, menas
12.20. GABRIELĖS PETKEVIČAITĖS-BITĖS MINTYS
Prof. Ona Voverienė
Bitė su įtarimu žiūrėjo, kad vokiečiai leido susikurti Lietuvių Tarybai. Apie 1918 m. vasario 16 dienos Nepriklausomybės Aktą ji rašė,jog Lietuva tapusi nepriklausoma valstybe: „Vidinis jausmas šaukte šaukia, lyg perspėja, kad ta mūsų laisvė – tai vylius, tai apgaulė, už kurią širdies krauju ir savo vaikų brangiomis gyvybėmis teks atsilyginti. IR baugu pagalvoti apie tokią brngią kainą. (Ten pat, p. 37).
Bitės idealas buvo laisvas ir savarankiškas politinis Lietuvos gyvenimas, kuris, jos nuomone, turėjo atsirasti tobulėjant žmonių sugyvenimo santykiams, pasireikšti naujos materialinės ir dvasinės kultūros atsiradimu (Ten pat, p.38). „Galima būti vienos tėvynės vaikais, o visai kitaip ir kitame matyti savo tėvynės išganymą“ (Ten pat, p.38). „Dangus mato. Bet mato liaudies akimis, dangus girdi, bet girdi liaudies ausimis“, taip ji apibūdino Lietuvos politinę situaciją A.Smetonos valdymo metais. Nebuvo ji jo valdymu patenkinta.
1919-1924 metais Bitė dirbo Panevėžio gimnazijoje, dėstė vokiečių kalbą, paskui lietuvių kalbos ir literatūros istoriją ir pasaulinės literatūros istoriją. Parašė „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį“ (išėjo 1922-1924, 2 dalys). Vėliau savo atsiminimuose rašė, kad mokytojavimas Panevėžio gimnazijoje buvo pats laimingiausias jos gyvenimo laikotarpis.
1920 m. Bitė buvo išrinkta į Lietuvos Respublikos Steigiamąjį Seimą. Kaip vyriausia amžiumi pirmininkavo iškilmingam Pirmajam to Seimo posėdžiui. Apie tai rašė ir „Karo meto dienoraštyje“, ir atsiminimų knygoje „Iš mūsų vargų ir kovų“ (1927).
„Žmonės, kurie jaunose dienose sugebėjo platesnį vaisingą gyvenimą gyventi, vargiai ir senatvėje leis savo širdžiai pavirsti niekam nenaudinga kempine“, rašė ji savo romane „Ad astra“(1933-1934).
Vienas iš jos augintinių Lietuvos Bučys, tapo žymiu Lietuvos architektu, poetės Salomėjos Neries sutuoktiniu, daugelio Kauno pastatų, tapusių architektūriniu Lietuvos paveldu. Ir ne tik geru architektu , bet ir doru žmogumi, padariusiu daug gero kitiems žmonėms.
„Mokintojų žodžiai švilpia jiems pagal ausis, nepasiekdami smegenų“ (Bitė. Ten pat, p. 130)
Būkite tuo, ką davė jums gamta,
Laikykitės vietos, kurią ji jums suteikė.
Neapleiskite nei savo tautos, nei savo žemės.
Ir kovokite už savo šventas teises.( F. Šileris)
F. Šileris buvo mėgiamiausias Bitės poetas. Ji visuomet jį deklamuodavo. Ir tik vokiškai. Knygoje pateiktas eilėraščio tekstas vokiečių kalba.
Mandrumas aukštyn nosį laužia, bet utėlės pakaušį graužia.
Vaiko širdis ir protas – tai tarytum knyga, ant kurios tuščių lapų žmonės ir gyvenimas gali papiešti ir kuo puikiausius paveikslus ir niekam netikusius palaikus (Ten pat, p.150)
Žmonės, mat prasimanė vadinti šunbajoriais tokius, kurie savo nedorybėmis tėvų garbę kojomis mina (Ten pat, p. 151).
Visa Lietuva stovėjo mano akyse, lyg apleista, pavargusi našlaitė. Plaukai jos susivėlę, skarmalai dengė visą kūną. Ligotas veidas apipiltas ašaromis. Skursta ji taip baisiai, kad nėra, kam sušukuoti jos plaukų, nėra kam nušluostyti patvinkusių akių, nėra kam parodyti kelių, vedančių, jeigu ne prie išganymo, tai bent prie išgydymo. Man rodėsi, kad tie kapai, tas nukankinto atpirkėjo paveikslas, tai mes, tai mūsų tauta... Tautiškasis mūsų judėjimas išrodė man ne kaip kova su valdžia, bet kaipo spyrimasis su mūsų pačių egoizmu. (Vaišnorienė,p. 168).
Mačiau sekančių jos pėdomis eilė mūsų inteligentų, kurių krūtinėje „gešeftas“ yra nustelbęs geruosius jausmus.
Pajutau apie savo galvą jau ir erelio sparnų plėvesavimą ir žvaigždelės, taip puikiai žibančios, ėmė lenktis prie manęs (Ten pat, p.174)
Neįveiksi, sūnau Šiaurės!
Mūsų širdys tvirtos,
Seniai buvo išmėgintos,
Seniai keptos, virtos
Visų vyrų meilės jausmas gali būti palygintas tik su smulkiausiais pinigėliais variokais... kasdien keičiamais, kasdien leidžiamais, dažnai ir pilnomis saujomis siaučiamais (ten pat, p. 235)
Jūs, moters, atstu laikomos nuo tikro gyvenimo... galite piktintis, bet negalite nuo mūsų nieko daugiau reikalauti... Jau vien dėl to negalite reikalauti (ten pat, p. 235)
Nuvargusi siela neteko ilgėjimosi sparnų (ten pat, p.393)
Kudirka buvo tačiau diktatorius, tik ne žiauriąja to žodžio prasme. Jis sugebėjo savo talento jėga ir savo širdies užsidegimu despotiškai valdyti mus, anų laikų susipratusius inteligentus, valdyti mūsų širdis, kurios aklai ir visomis pastangomis pasiduodavo jo valiai... Nė kiek nesuklysčiau tvirtindama, kad ne greta rusų valdžios, bet viršiau rusų valdžios koncentravosi mūsų šalies valdymas to didelio ligonio rankose. Jo įsakymai „Tėvynės varpuose“ įvairiausia ir net gi tiesiogine forma neištariami buvo labiau ir karščiausiais jausmais pildomi, ne kaip žvaigždėtų ir siūlėtų rusų caro tarnų žiauriausi paliepimai (Ten pat, p. 401).
Jei teks jums kada rusų valdžia nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite (Ten pat, p.411). Šitokios nuomonės buvo V. Kudirka, kuris kiekvieną patriotą gerbė, vis tiek, kokius rūbus jis dėvėtų, kurs prieš tikybą nė mažiausiu žodeliu neprasitarė, kuris kovojančių prieš tikybą klausė: „Ką tikybos vietoje liaudžiai duosite?“- Bet kuris istorijos pavyzdžiais buvo pamokytas, kokios nelaimės plaukia tautoms ir valstybėms, kai dvasininkai, palikę bažnyčias, griebiasi valstybės vairo,(Ten pat p. 411).
Atminkite, vaikai, jūsų pirma pareiga tuo šviesos spinduliu, kurį įgijote dalytis su liaudimi! Kad Jūs ir kažin kiek mokslo pasieksite, kad jūsų pareiga tarnauti liaudžiai, kad jūsų pareiga savo likimo neskirti nuo liaudies likimo, - jūs būsite ta sausa šaka, kuri anksčiau ar vėliau nukirsta arba pati nudžiūvus atkris... nuo liemens
Jonas Leonas Petkevičius, p. 415
Tu daugiau gali už kitus, atmink, tu ir gyvenime turi daugiau už kitus nuveikti . p. 417
Bitės mokytojai
Budrias sielos akis man įdėjo tik „Varpas“, o ypatingai Kudirkos „Tėvynės Varpai“ , p.417
Pamilk tuos žmones, kurie taip laikosi, kaip kapų urnos (P. 431).
Pasisekimas vaizduotei prisega sparnus (Ten pat, p457)
Vilkas niekuomet avių nepjauna arti savo guolio (Ten pat, p. 471)
Laukiniai ir pusiau laukiniai žmonės gali vien turėti tėviškę. Ilga kelionė kultūros takais, kad tauta sudarytų savo valstybę. (Ten pat, p.475)
Yra paplitusi nuomonė, kad tikras menininkas neturi dirbti taip, kaip žurnalistas, bet turi darbuotis, kaip auksakalys. (p. 481)
Kai Žemaitė pradėjo rašyti, ji pati nematė, kokia stambia kibirkštimi, ji lėkė drauge su kitomis kibirkštimis iš to meto Lietuvą gaubusių tamsybių į padanges, ir nenumanė, kokia puikia šviesa nesiliaus jos darbai ir jos atminimas žibėti brangioje tėvų žemėje (1932)
Lietuva, mano ! Priešui ant tavęs įnirtus
Privalasi hidra tapti tik, kuriai nukirtus
Galvą, tuoj kelios galvos vieton jos išdygsta.
Išliksi tik į hidrą gyvumo pavirtus
Nors priešas nestygsta
Džiova – tai sielos ašaros, p.504
... nors mažiausią trupinėlį į gero žmonijos gyvenimo santykius įnešti. (Povilas Višinskis, mirė nuo džiovos 1906 m. balandžio 10 d.)
Jos nuomone, žmonių gerumą ir geranoriškumą ugdyti reikia iš mažumės. Tokie pokalbiai turi įeiti į mokyklų programas, ypač mažų tautų, jeigu jos nori išlikti gyvos... Kiek atsimenu turiu dėkoti tik auklėjimui
Bitė
Tik mokslo ir didžiulių pastanų dėka suranda žmogus kelią, kuriuo žengdamas tampa naudingas savo visuomenei ir žmonijai. Žmogus, kuris tik savimi rūpinasi, kuriame užmigdyti arba nepabudę troškimai tarnauti kitiems, prilygsta riešutui, kuri branduolį kirminai suėdę, tik dulkes palikdami (p. 52)
Pasaulis pagražėtų, jei „susitarusios valstybės kariuomenės vietoj imtų nors šimtinę tų žmonių dalį ir mokytų ne neapykantos, ne keršto, ne žudymo, bet gailestingumo, širdies kilnumo verstų visuomenei naudingus darbus dirbti... p. 54
Tai vis tiek, ką galingą arą savo pasikėlimuose žvaigždėtame melsvume nardantį, priversti gaidžio priedermes pildyti kelioms patvoryje vištelėms maisto grūdus kapstyti (apie prof kun. K. Jaunių).
Baisus šių dienų Lietuvos šviesuolių likimo tragizmas stojasi akyse visu savo nuožmumu. P. 517. Kitur jo žinių, jo mokslo, jo iškalbos žmogus būtų garbintojų ir mokinių apsuptas, lepinamas, ant rankų nešiojamas, jo nuopelnai su pasididžiavimu visam pasauliui skelbiami. O pas mus?
Beveliju būti maža tarp mažųjų,
Beveliju būti savo šalies mažu žemės grumsteliu,
Ne kaip ten toli, ir ten aukštybėse,
Kad ir prie saulės uola be gyvybės . Bitė.
Ką, ką, bet tautos ir žmonių meilės mokslą ėjau nuo mažų mažiausių dienų. Ir rimtai tas mokslas buvo sutiktas ir varomas mano tėvelių namuose, tiek praktiškai, tiek teoriškai. Tai buvo patriotizmo ir demokratizmo mokykla.
Žmonės už mažus patarnavimus per daug dėkoja, o už didelius – taiko į galvą, arba į širdį. P.577
Suprantu pažangos reikalingumą. Tik širdžiai šiame pasaulyje kaskart nejaukiau. P. 590.
Taip jau pas mus yra, jeigu talentas – tai tik miręs. Jei gyvas – tai... Mes , inteligentai nesame to vardo verti, jei nesistengiame būti liaudžiai švyturiais, kelrodžiais apsiaustuose ją tamsybėse... p.633
Kiekviena tauta, kuri, kaip mes, lietuviai yra patyrusi vergiją ir pančius, neturėtų dar didžiau skriaudžiamos tautos užgaulioti, - kalbėjo tėvelis, - Pažvelkite į istoriją. Pamatysite.
Stipriausios valstybės griūva, kai jos ima užgaulioti ir niekinti kitataučius. Norime patys žmoniškai gyventi, tad leiskime ir kitiems, kaip tinkamiems savo gyvenimą tvarkyti. P. 682
Kvailys todėl ir yra nelaimingas, kad yra gyvenime visų vėjų pučiamas, p.682
Kad tarp bajorų kalba pražuvo, tai saldžiai miegok, Lietuva ! P. 726
Kur visa tauta už savo teises kovoja, ten nusikaltėlių nėra , 711
Ypatingas tas mūsų gyvenimas. Mylėk idėja, atsiduok jai visu kūnu ir visa širdimi, tarnauk visomis jęgomis, visu atsidavimu,,, , o jei nieko neparašei, nieko tavo raštų neliko, praėjai, numirei ir žuvo amžinai tavo vardas, p. 739
Man šitas lietuviškas žodis, atkeliavęs iš auksinio narvo, kuriame jaučiaus uždaryta. Ir irklas... Žodis – stipriausias ginklas su okupantais ir tvirčiausia rišamoji medžiaga, cementuojanti tautą
Kad prašnekintum kito sielą, pats savo sielai turi deramą Bažnyčią surasti (Povilas Višinskis). – Tauta –prigimties, valstybė – sutarties dalykai. Pilietis neturi būti aukojamas valstybei, nei valstybė piliečiui. Pilietis turi dirbti žmogaus asmenybei, turi leisti jai skleistis. Povilas Višinskis.
Žodis – tai tas raktas, kurį džiaugies suradęs savo gyvenimui; tai tas irklas, stumiantis tavo gyvenimo laivą teisinga linkme. Tai ko ne tikėjimas…
Nežiūrėk, ar gyvenimas klos tau po kojomis gėles ar erškėčius. Ženk, Elziuk, į aukštuoisius žmogaus idealus. Ad astra!
Gyvenimas – ne žaislas. Tik šventa, rimta pareiga gyventi kitų labui. Bitė… Tik žmogaus sieloje auginami kilnūs troškimai ir visuomet budri laikoma gera valia, kuri sugeba nykštukam pakeisti karžygius Bitė..
Pagalvojus, kiek jūs, vyresnioji karta, vargote, aukojotės. Ir kaip jūsų pasiaukojimas nugalėtas kalėjimais, kartuvėmis, Sibiro šalčiais, geležiniais pančiais… IR kaip ant tų žuvusiųjų kapų jūs visi dar nesulaužyta siela sugebate mūsų jaunųjų dvasių sargyboje stovėti, kelio rodytojais būti, pasijuntu tokiu nykštuku…
Tas kuris padėjo bent vienam žmogui… suvokė gyvenimo prasmę. Žėrinčios tamsybėse kibirkštys – tai tų žmonių dvasios, kurie ir tamsybėse stengėsi šviesti savo darbais nuslopintus brolius…
Drąsiai galima tvirtinti, jog toks inteligentas, nutraukęs ryšius su savo visuomene, su savo žmonėmis, tai ta lempa, juodo uždangalo temdoma, tai tos lempelės, puodu užvožiamos, apie kurias jau Kristaus minėta ir kurios juodu tašku žmonijos istorijoje yra minimos (1861-1943 m. mirė, palaidota Panevėžio buvusiose naujose kapinėse)
O, Lietuvos jaunime!Ar ilgai dar per kitų ir savo klaidas būsite nuvargintai tėvynei vien tik krintančių žvaigždžių žiburiais?
Periodika – tai tautos ir gyvenimo metraštis ne tik, bet ir jos sąmonės kėlėja, ugdytoja, laiptai, kurie padeda visuomenei kilti į šviesesnį, tobulesnį gyvenimą... Gyvenimas – ne žaislas. Ypač inteligentai, vyrai ir moterys turi savo gyvenimui duoti didelį ir rimtą turinį.. Čia inteligentų laimė ir jų kilnumas. Ir aš jaučiuos tokios laimės verta Ad astra, p. 136.
Žiūrėk į kiekvieno žmogaus širdį ir stenkis joje glūdinčius perlus surasti ir juos iškelti aikštėn.
Jei man lemta gyventi dar norėčiau tik meile veikti. Teisybės tur būt jau mano protas nebesupranta, p. 147.
Blogis ateina iš svetimo pasaulio, esančio už namų sienos.
Vanduo laiko paviršiuje mokantį plaukti, bet neleidžia įleisti šaknų. P. 771
Moterys iš tikrųjų myli garsius vyrus, bet garsios moterys nuoširdžiai yra mylimos... Tik ne vyrų..
Moteris kūrėja, būdama jautresnė už vyrus, ir kenčianti dėl savo tautos ir krašto reikalų, dar išgyvena ir savo menininkės tragediją
Atimk iš tautos istoriją, jos asmenybes suniekink ir tauta išsigims
Idėja lieka tuščiu skambėjimu, jeigu ji neturi pasekėjų
Kuo didesnis tautos nupuolimas, tuo daugiau spėkų reikia jos pakilimui
Kodėl jūs taip aukštai iškilote, o mes taip žemai atsilikome? Kodėl mes jūsų nesuprantame? Bitė.
Du bist am Ende... was du bist!!
Setz deinen Fuss aufelten hohe socken...
Du bleibst doch immer was du bist
Tu, pagaliau esi, kas tu esi!
Ir kaip tu pats save bekeltum,
Tu liksi tas, kas tu esi... (F.Šileris)
1908 m. Kaune buvo sušauktas kunigų Katalikių moterų suvažiavimas. Kun. prelat. Dambrauskas-Jakštas savo laiške M. Jurgelionienei rašė: „Greta pasišiaušusios G. Petkevičaitės neturi nė viena gera katalikė atsisėsti“ (1938 vas. „Naujienos“ „Žibutės“priedas prie „Lietuvos ūkininko, 1911-1912, Raštai, p. 400)
´1920 m., kai buvau mūsų Seime, buvau nusiųsta į visuotinį moterų suvažiavimą Ženevoje (Šveicarija) ir pargrįžusi pasistengiau, kad būtų Lietuvoje įkurta aboliucionistų draugija kovai su paleistuvavimu. Aktyviai prie tos draugijos negalėjau dėtis, nes turėjau grįžti prie savo darbo gimnazijoje. Seime esu buvusi tik nuo gegužės iki rugpjūčio mėnesio.... Mes, suvalkiečiai, kėlėm iki šiol mūsų judėjimo naštą. Netrukus ji nukreis ant jūsų kauniečiai.. Jei teks jums kada rusų valdžia nusikratyti ,turėsite dar sunkesnę kovą , kol savo juodųjų nenugalėsite. (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Iš gyvenimo verpetų. – V., 1990. – P. 274.
Konspektukas juodam sąsiuvinuke.
Visų baisumų, kurie pasaulyje atsitinka, didžiausi kaltininkai yra visų tautų inteligentai.
Tamsumoje gyvenantys, neapsišvietę - patys didžiausi vargdieniai, nes jie akli ir kurti.. Tamsumas yra priežastis jų vargo ir beginklystės, nes duodasi save siurbti neturintiems sąžinės nenaudėliams žmonėms.
Jei mes nebūsime mūsų tautai lygūs tiems ugniniams stulpams, kurie kadaise žydų tautai rodė kelią tyruose, tauta žus.
Kilnus yra ne tiks pats, sugebantis kilti, bet ir kitą pakelti. Kilnių nėra ir negali būti daug, bet, jeigu jų nebūtų, viskas būtyje sumenktų, liktų pilka (Ten pat, p.124)
Atgal
