VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra, menas

12.20. RUDUO – ARUODŲ PERŽVALGOS LAIKAS

Prof. Ona Voverienė

 

                                                       Gal ir neprastai

                                                       Pats sau atrodai,

                                                       Bet aiškiai juk regi –

                                                       Jau žilyn vaikai...

                                                       Seniai seniai jau nužydėjo

                                                       Tavo sodai

                                                       Ruduo – aruodų

                                                       Peržvalgos laikai

                                                                                   Jonas Laurinavičius

     Nenorėčiau tikėti, kad rašytojui Jonui Laurinavičiui „jau nužydėjo sodai“, kai pats paslaptingai prasitarė, kad ant jo rašomojo stalo  pradėtos ir baigiamos rašyti dar dvi knygos. Rašytojui Jonui Laurinavičiui galima tik pavydėti jo neišsenkančio darbingumo ir vaisingos plunksnos, o gal... atsakingo pareigos jausmo – vykdyti tai, kas tau Gamtos ir Dievo duota... bet kokiomis, kad ir karantino sąlygomis. Tik taip... ir tiesiamas kelias į Amžinybę...

    Straipsnio epigrafu pateiktos rašytojo mintys - tai  tikro Lietuvos gaspadoriaus braižas, o gal ir genas: peržvelgti savo aruodus; tik šįkart ne rugių, ne kviečių, o kūrybos. Rašytojo Laurinavičiaus šie aruodai – pilni: ir poezijos ir prozos, ir trioletų, ir aforizmų per 120 atskirais leidiniais išleistų kūrinių.  Ko gero, lietuvių literatūroje nėra to žanro, prie kurio nebūtų prisilietusi poeto ir rašytojo Jono Laurinavičiaus ranka ir širdis.  Ne šiaip sau prisilietusi probėgomis, greitosiomis, bet taip, kad žodis ir eilėraščio strofa, proza parašyta eilutė – įsikimba į atmintį ir tavęs nebepaleidžia ilgai, ilgai...Nemažai esu Jono Laurinavičiaus knygų  recenzavusi. Su malonumu. Jo pasaulėjauta man suprantama ir artima.

Jonas LAURINAVIČIUS

     Kažkada, dar studijų metais, pakliuvo į rankas rašytojo Vinco Giedros parašytas jo prisipažinimas  jo gerbėjams ir skaitytojams:

                                                       Dirbau kiek sugebėdamas.

                                                       Tame, kas padaryta,

                                                       telpu ir aš pats,

                                                       Ir visas mano vertumas,

                                                       o kitos akimirkos

                                                       tepasilieka tamsoje,

                                                       tepasilieka mano buvimo gelmėj,

                                                       tarsi peludėj

                                                       nuo grūdo nubyrėjusios aiženos (Vincas Giedra)

    Prisiminus tas eilutes, atrodo, kad poetas  ne tik sau, bet ir rašytojui Jonui Laurinavičiui jas skyrė. Nežinau, ar jie pažinojo vienas kitą. Tik žinau, kad po Poeto Justino Marcinkevičiaus, rašytojas  Jonas Laurinavičius savo kūrinių gausa lietuvių literatūroje yra nepralenktas ir vargiai ar taip atsitiks artimiausią šimtmetį...  Pastaraisiais metais pasirodė net devynios  jo knygos: „Pamiškės sodyba“ ( K., 2017),“ Taip jau gyvenimas norėjo“ ( K., 2018) „Su žurnalisto bloknotu‘“(K. 2018); „Onuškio vidurinė mokykla – mano mokykla“ ( K., 2018) „Trigubu žvilgsniu. Trieiliai“ (K., 2018);„Aštuoniasdešimt“ (K., 2019)„Skristi reikalingi sparnai“ (K., 2019), „Ąžuolai žalieji“ (K., 2020);  „Dusmenų dzūkė“ (Kaišiadorys, 2020). Kelias iš jų esu recenzavusi spaudoje.

     Knygoje „Skristi reikalingi sparnai“ paskelbti apsakymai: „Neužželiančiais Antano Vienažindžio takais“ (Minint rašytojo Antano Vienažindžio 125-ąsias gimimo metines); „Ar sunku būti Salomėjos Nėries vyro žmona?“, „Chirurgas Vladas Burba. Niekada nestovėjęs vietoje“ , „Rašytoja L. Latonaitė: „Aš prof. V. Krėvės dukra“., „Arkivyskupas Teofilius Matulionis – Palaimintasis“ , „Mokykliniai Sigito Gedos metai“, „Kaip skaudžiai laikas klykia“ (apie Žemaitijos poetę Birutę Lengvenienę (1942-2010), „Kūrėjas Benjaminas Kondratas, einantis kūrėjų pėdsakais“, „Žurnalistas Pranciškus Šliužas, taikstęsis tik su teisybe“, net trys dalys atsiminimų „Kaip gyvi mano kurso draugai“, tarp kurių buvo ir rašytojas Marcelijus Martinaitis, ir būsimas filosofas Česlovas Kalenda, ir kalbininkas Donatas Sauka, poetas Danas Kairys (1938-2013), ir mokslininkas literatūrologas Rimantas Skeivys, ir rašytojas Algimantas Zurba. Visi  jie – gražūs kūrybingi ir daug pasiekę gyvenime žmonės . Jie ir knygoje aprašomi šviesiomis spalvomis. Nors buvo sovietmetis, dabar kartais ir gerokai pakeikiamas, gyvenimas nebuvo lengvas, bet žmonių santykiai buvo draugiški, geranoriški, visada žinojai, jeigu tau bus bėda – draugai ir bendradarbiai visada išties tau ranką. Paskutinis knygos skyrius taip ir pavadintas“Skristi reikalingi sparnai“, skirtas poetei Nijolei Blaževičiūtei. Jaunystėje ją pažinojau ir aš. Net gi kurį laiką draugavome. Tada dirbau dar pašte.Čia ir susipažinau su Nijole. Nežinojau, kad ji rašo eiles, o gal tada dar jų ir nerašė. Vėliau  mūsų keliai su Nijole išsiskyrė. Dažnai taip atsitinka. Nebuvome artimos draugės. Nesusitikdavome ir nesidomėjau jos gyvenimu.Ir tik dabar, pasirodžius šiai knygai sužinojau apie Nijolės dramatišką likimą ir jos ankstyvą mirtį 2011 metais. Ačiū rašytojui J.Laurinavičiui, sugrąžinusiam į mano gyvenimą mielą Nijolės atminimą, jaunystės dienų aidą.

     Knygos skyriuje „Šalčininkai, 1959“, pateikiami rašytojo Jono Laurinavičiaus atsiminimai apie jo kūrybinio gyvenimo kelią,vos tik baigus Vilniaus universiteto, Istorijos fakulteto, žurnalistikos specialybę, jo pirmoji darbo vieta Šalčininkuose „Tarybinės tėvynės“ laikraščio redakcijoje. Išsipildė jo vaikystės svajonė, dar iš Pasamovio pradinės mokyklos laikų, „rašyti į laikraščius“. Iš pradžių teko pradėti nuo korektoriaus pareigų, tik po kurio laiko prasidėjo kelionės autobusais į kolūkius ir žinutės laikraštyje, kaip gera žmogui gyventi  ir dirbti kokūkyje... O apie tą „gerą gyvenimą kolūkyje“ – visi gerai žinojome. Bet laikraštis privalėjo kelti, o ne gniuždyti žmonių nuotaiką. Tokia buvo valdžios instrukcija. Bet jam, žurnalistui Jonui Laurinavičiui žurnalistika buvo jo svajonės išsipildymas, suteikęs jo gyvenimui prasmę ir ilgaamžiškumą. Vėliau jis rašė:

                                          Žurnalistika – mano gyvenimas.

                                          Spindintis kelias nuo vaiko dienų.

                                          Nenurimstantis kraujo srovenimas,

                                          Su knyga ir su plunksna

                                          Laimingas esu.

      Knygos viršelyje pateikiama ir paties rašytojo Jono Laurinavičiaus gyvenimo ir kūrybos biografija.Jonas Laurinavičius (g. 1938 m. liepos 7 d.), Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys, Lietuvos žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas Kaišiadorių rajono Garbės pilietis, išleido 123 knygas ir kitokio pobūdžio leidinius. Kuria eilėraščius, epigramas, aforizmus, noveles, apybraižas.

 

     Rašytojas Jonas Laurinavičius tęsia lietuviškos realistinės literatūros tradiciją; daugelis jo kūrinių, kaip ir Gabrielės Petkevičaitės –Bitė, yra net įasmeninti, pasakojami paties rašytojo, kaip jo atsiminimai apie realius, tikrovėje vykusius reiškinius ir procesus ir tokiu būdu turintis istorinę vertę. Kiekvienas jo apysakų ir apsakymų herojus tikrovėje turėjo realų prototipą, kurį pačiam rašytojui teko pažinti, kartais net draugauti daugelį metų. Todėl jo kūrinių herojai – ne schematiški, o realūs, tikri, kokie jie ir buvo gyvenime. Ir jų likimai aiškūs. Vienoje iš chronologiškai paskutiniųjų jo knygų „Pamiškės sodyba“ ir aš sužinojau apie vieno iš Vaclovo Voverio-Žaibo, „ Geležinio Vilko „ tėvūnijos, veikusios Dainavos apygardoje, partizano vokiečio Kurto, likimą. Pasirodo, tuo metu, kai rusai netikėtai pralaužė fronto liniją ir užėmė Dzūkiją, Kurtas gulėjo ligoninėje. Skubiai iš jos pasitraukė, savaitę slapstėsi, remiamas geranoriškų Alytaus apskrities dzūkelių, vėliau įgijęs jų pasitikėjimą įstojo į Žaibo vadovaujamą partizanų  būrį ir kovėsi su Onuškio enkavedistais ir stribais. Viename iš partizanų susirėmimų su NKVD kariuomene  prie Migučionių kaimo 1945 m.  vasarios 7 d.  „ Geležinio Vilko“ kovotojas vokietukas Kurtas žuvo ir liko gulėti prie dviliemenės pušies.Pragulėjo ten kelias dienas. Knygos autoriaus giminaitis Kazimieras, kaip doras katalikas, atradęs žuvusiojo palaikus, jį ir palaidojo, iškasęs duobę prie tos pačios dviliemenės liepos, kad vilkai ar alkani kaimo šunys  nedraskytų... Jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę iš Vokietijos atvažiavo Kurto giminaičiai, iškasė Kurto palaikus ir juos išvežė palaidoti jo gimtinėje. Europa yra Europa: jai dar tebėra šventos šimtmečiais susiklosčiusios tradicijos.

     Kitoje knygoje „Ąžuolai žalieji“ (K., 2020) rašytojas Jonas Laurinavičius  tęsia pasakojimus apie iškiliuosius Lietuvos žmones – rašytoją Juozą Tumą-Vaižgantą per jo laiškus; poetą Joną  Aleksandravičių-Aistį, jo ryšius su gimtine,  analizuoja jo kūrybą, pasakoja apie jo palaikų perkėlimą iš Vašingtono į Rumšiškes, taip vykdant rašytojo priešmirtinę valią, aprašo jo palaikų sutikimą Lietuvoje ir pačias perlaidojimo iškilmes, vykusias jo poezijos skaitymo fone,  knygoje pateikia naujų, iki šiol skaitytojams nežinomų duomenų  apie dabar prieštaringai vertinamos didžiosios mūsų poetės Salomėjos Neries gyvenimo paskutiniuosius metus, remdamasis jos ištikimos draugės Jadvygos Laurinavičiūtės prisiminimais, rašytojo pokalbiuose su ja, bei S. Neries biografo Viktoro Aleknos knygomis „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“ (Biografinė apybraiža . 2 t.). – V.,1995-1997)  ir „Salomėja“( 1996). Apibendrinęs visą jo turimą informaciją rašytojas daro išvadą: „Kad ir kiek turėtume atsiminimų knygų, dokumentų kalnus, archyvų medžiagos, vis tiek mes iki galo jos nesuprastume, nepažintume. Didi poetė yra Didi paslaptis, kuri neturi dugno. Kiekvienas savaip smelkiasi į tą paslaptį, kažką randa, kažko neranda, bet visada jaučia ieškojimo džiaugsmą. Taip buvo, taip yra ir taip bus. Kartų kartoms“ (Jonas Laurinavičius. 115 nusilenkimų SalomėjaI  Nėriai ir dar kai kas //Ąžuolai žalieji. – K., 2020. – P.68 - 86)

     Knygoje „Ąžuolai žalieji“ taip pat rašoma apie talentingą mokytoją ir visuomenės veikėją, žurnalistą Stasį Tijūnaitį,  (1888 – 1966),„kuris per save į žmones išėjo“, „nekentė bolševikų, tikėjo į Dievą „. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui išvyko gyventi į Seinus. 1918 metais S. Tijūnaitis per „Žiburio“ draugiją Seinuose organizavo berniukų ir mergaičių gimnazijas. 1920 metais  buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Steigiamąjį Seimą. Grįžo gyventi į Kauną. Kuravo Lietuvos švietimo veiklą. Dėl lenkų spaudimo išlaikyti gimnazijas Seinuose negalėjo ir turėjo jas sujungti į vieną ir perkelti į Lazdijus.1923 metais tapo tos gimnazijos direktoriumi ir turėjo 23 savaitines pamokas. Dėstė lietuvių kalbą, istoriją ir kai kuriuos kitus dalykus, kai trūkdavo mokytojų jiems dėstyti. Išdirbo toje gimnazijoje 38 metus. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, skelbė straipsnius apie pedagogiką, ruošimąsi pamokoms ir apie mokytojo profesiją, buvo vienas iš žurnalo „Lietuvos mokykla“ aktyvių bendradarbių-korespondentų. Parengė keletą mokslo populiarinimo knygų, kurias naudojo savo pedagoginėje veikloje: „Lietuvos atgijimas“ (sekant M. Riomeriu, 1911); „Senovės istorija“ (sekant A. Šemkovičiumi,1911), „Vidurinių amžių istorija (I-III dalys, 1912,1913,1914, sekant Zakševskiu) ir kt., parengė tikybos vadovėlį „Mažas tikybos mokslas arba katekizmas.Dovanėlė liaudies mokyklai (1921, 3000 egz, tiražas), „Tarptautinė kalba esperanto, Vadovėlis lietuviams“ (Seinai, 1912).  Parengė mokymo priemonę moksleiviams „Alkohologija, Vadovėlis pradžios mokyklos mokytojams“ (Kaunas, 1924).  S. Tijūnaitis įsteigė žurnaliukus vaikams „Žvaigždutę“ir „Kregždutę“. Juos redagavo. Juose spausdino pasakas vaikams, tautosaką, ragino ir vaikus rinkti tautosaką ir atsiųsti savo rašinėlius į tuos žurnalus.  1923 metais S. Tijūnaitis persikėlė gyventi į Rumšiškes. Ten mokytojavo Uogoniškių pradžios mokykloje, bendravo su esperanto kalbos kūrėju Liudviku Zamenhofu (1859- 1917), po jo mirties tapo vienu veikliausiu esperanto kalbos propaguotoju Lietuvoje. 1944 metais jo žmona ir dukra Birutė pasitraukė į Vokietiją, po to 1949 metais emigravo į Ameriką. S.Tijūnaitis pasiliko Lietuvoje. Sūnus , likęs Lietuvoje su tėvu, buvo suimtas ir kalinamas sovietiniuose lageriuose. S. Tijūnaičiui buvo leista mokytojauti pradinėse klasėse, nors visą laiką buvo tikrinamas KGB ir kilnojamas iš vienos vietos į kitą,  iš vienos mokyklos į kitą.1949 metais buvo paskirtas Kaišiadorių  apskrities liaudies švietimo inspektoriumi.Buvo abstinentas ir propagavo spaudoje blaivybę. Jo mėgiamiausias posakis buvo: „Žmogus gali tik tiek, kiek gali“. Mirė S. Tijūnaitis 1966 metais. Palaidotas Rumšiškių kapinaitėse.

                                                POKARIO LIETUVA: “PAMIŠKĖS SODYBA“.

                               „ Jie nesitraukė į Vakarus, jie neišėjo į mišką. Jie kantriai,

                             tyliai vilko pokario jungą, pakluso prievartai stoti į kolūkius.

                             Jie dirbo darbus, už kuriuos negaudavo beveik jokio atlygio.

                             Leido vaikus į mokslus. Bėgo į miestus vildamiesi geresnio

                             uždarbio. Nemaža dalis neišvengė vienokių ar kitokių represijų.

                              Jie išsaugojo mums Lietuvą“.

                                                                                   Jonas Laurinavičius

     Nors jau atšventėme antrąkart atgautos Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmetį, vis dar ataidi iš anos pokario Lietuvos  baisiausios  istorijos dienos, kai tauta buvo beviltiškai supriešinta, kai brolis brolio bijojo, jau nekalbant apie kaimynus, kai lietuvis lietuviui buvo priešas, vienas kitą „medžiojo“ ir žudė.  „Kad ir kur žengtumei, kiekvienas žingsnis gali būti paskutinis. Už kiekvieno gryčios kampo, už kiekvieno krūmo, visur, visur, kur yra kokia priedanga, gali būti pasala, į tave nukreipti automatai.. Žmogus žmogų bijo susitikti, nežinai, kokie jo kėslai, kam jis tarnauja: laisvajai Lietuvai, ar okupantui. Bijai žodį pratarti, kad neišsiduotumei, kas esi. Visur tvyro baimė, netikrumas, apsimetinėjimas, kerštas, pyktis“ (J.Laurinavičius. Pamiškės sodyba. – K. 2017. – P.35).Teko kalbėti su mokslininkėmis rusėmis, jos pasakojo, kad lygiai tokia pati padėtis, kaip jos sakė, „baisiausia visoje Rusijos istorijoje“ buvo po socialistinės Spalio revoliucijos. Už ją nieko negali būti baisiau. Toks buvo Lietuvoje pokaris, sugrįžus po karo antrajai rusų okupacijai 1944 m. rudenį. Apie pokarį Lietuvoje nauja rašytojo Jono Laurinavičiaus knyga „Pamiškės sodyba“ (K., 2017). Tai, ko gero, jau 122 –oji jo kūrybinėje biografijoje. Nemažai jo parašytų knygų esu skaičiusi ir ... recenzijas rašiusi. Jono Laurinavičiaus parašytos knygos ypatingos tuo, kad kiekviena iš jų – tai realus mūsų sunkios ir skaudžios istorijos fragmentas, papildytas lietuviškos tapatybės elementais, jausmais, mintimis, net nuojautomis, kartais ir sapnais, kaip meniniu fonu. Jo knygas skaityti įdomu, prisėdęs prie jo bet kurios knygos, negali atsitraukti, kol pradėjęs jos nebaigi. Ir dar – jo knygos įtraukia: perskaitęs bet kurią iš jų dar ilgai ilgai apie jas mąstai...

     Knygoje „Pamiškės sodyba“ pateikti šeši pokario Lietuvos vaizdai, pats autorius juos vadina „beletristiniais eskizais“: „Pamiškės sodyba“, „Naujametinė naktis“, „Kaimo kapinaičių paslaptis“, „Piemenė“, „Kolūkio pirmininkas“ ir „Vietoje užsklandos“. 

     Vaizdelyje „Pamiškės sodyba“ pasakojama apie knygos autoriaus giminaičių Maksimaičių iš Padembio kaimo gyvenimo ir jų lemties istorija. Tai buvo pasiturintys ūkininkai, valdę apie 20 ha žemės, dalį kurios Maksimaitis, kaip 1918-1920 metų Lietuvos karų už nepriklausomybę savanoris, buvo gavęs iš Lietuvos valdžios, o dalį, prasigyvenęs ir nusipirkęs, svajodamas apie laimingą jo ir jo vaikų gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje. Maksimaičiai turėjo kurčnebylį sūnų Simą, stiprų, mokantį dirbti visus žemės ūkio darbus, vaikiną. Su jo negalia šeima buvo susitaikiusi, ką padarysi, jeigu Dievas tokią dalią jam skyrė, kas žino, gal už tėvų ar protėvių nuodėmes... Prasidėjus rusų okupacijai, bolševikams juk reikėjo visus nugalėtuosius apiplėšti – atitinkamas duokles skirti,  patikrinti gryčių seklyčias ir sandėliukus, ar ten neslepiami lašiniai ir kumpiai, ir juos „nacionalizuoti“. Taip atsitiko ir 1941 m. birželio 14  dieną, kai tėvai buvo išvažiavę į turgų, o Simas buvo likęs vienas namuose, būrys ginkluotų enkavedistų artėjo prie Maksimaičių sodybos. Simas išsigandęs bėgo slėptis į mišką. Enkavedistai pamatę bėgantį, jį nušovė. Tėvų gyvenimas neteko prasmės. Kai prasidėjo vokiečių okupacija, Maksimaičiai jau buvo vargšai ir nebeįstengė sumokėti duoklės vokiečių okupacinei valdžiai. Maksimaitis buvo iškviestas į valsčių ir dar su keliomis dešimtimis tokių pačių vargšų, neįstengusių sumokėti vokiečiams duoklės, buvo vokiečių sušaudyti. Maksimaitienė, per trumpą laiką netekusi ir sūnaus, ir vyro, dingo kaimynams iš akių. Po kurio laiko kaimynai, susirūpinę, kodėl jos nesimato ir atėję į Maksimaičių pamiškės sodybą, rado ją mirusią – tik nežinia dėl ko, ar nepakėlusi skausmo ji nusinuodijo, ar jos širdelė skausmo neatlaikė. Tokios militarizmo grimasos: ir visiškai nesvarbu kokios spalvos tas militarizmas – raudonas komunistinis, ar rudas fašistinis. Okupantai visi vienodi; tą įtikinamai parodo knygos autorius. Ir neduok Dieve, Lietuvai vėl kada nors pakliūti  į ideologizuotų militaristinių valstybių okupaciją.

    „Naujametinė naktis“ – tai vaizdelis apie meilę. Deja, meilė, kaip žaibas nežino kur ir kada trenkti, nepaiso nei laikmečio, nei jo aplinkybių. Taip atsitiko ir Adelei. Su Stasiu Valiumi ji mokėsi vienoje gimnazijos klasėje: abu buvo aktyvūs, dalyvavo  literatūros būrelyje, abu rašė eilėraščius, skaitydavo juos gimnazijos vakarėliuose ir gimnazijos literatų susibūrimuose. Svajojo apie savo kūrybinę ateitį, pamilo vienas kitą. Kaip juodžiausia neganda užgriuvo juos bolševikų okupacija. Stasys išėjo į mišką partizanauti, nes pokario kaimuose sklido gandai, kad „Amerika neleis bolševizmui plisti, okupuoti Europos šalių: paskelbs sovietams karą, išlaisvins nuo sovietų jungo“. Tapo partizanų būrio vadu, pasirinko slapyvardį „Trumenas“. Okupacija užsitęsė, Amerika neskubėjo tramdyti bolševizmo plėtros, Stasys su  Adele nutarė susituokti. Sutarė, kad saugiausia bus, kai visi švęs Naujųjų Metų sutiktuves, t.y. sausio 31 d. Adelė sutarė su Alešiškių bažnytėlės klebonu dėl vedybų, nes civilinė metrikacija su partizanu būtų buvusi savižudybė. Viskas vyko, kaip ir buvo sutarta; jaunikis atėjo su dviem draugais partizanais Siaubu ir Ąžuolu. Jie tapo vedybų liudininkais. Visiems grėsė pavojus, klebonui – taip pat. Rizikavo, tarsi vaikščiodami bedugnės pakraščiu. Atlikus vestuvines apeigas bažnyčioje, buvo sutarta, kad vestuvinius pietus paruoš jauniesiems ir jų palydovams patikimi kaimynai  Bielskai. Šie, nuoširdūs dzūkeliai, vestuvėms skyrė ilgai jų taupytą maistą. Visiems vestuvininkams linksmai kalbantis, juokaujant ir valgant, partizanams, jau rengiantis išeiti, namus apsupo enkavedistai. Pasirodo, kad vienas iš dalyvavusių  buvo į partizanų būrį inkorporuotas MGB agentas  Ąžuolas. Pagal jo pranešimą ir atvyko enkavedistai. „Naujametinė naktis baigėsi net nesulaukus ryto“ (ten pat). Lietuvos ginkluotame partizaniniame pasipriešinime tokie atvejai, deja, buvo dažni. Apie juos rašė patys partizanai, ne kartą jų knygas recenzuodama ir aš rašiau.

     Trečiajame vaizdelyje „Kaimo kapinaičių paslaptis“ pokario Lietuvos istorija tarsi perverčiama į kitą pusę ir pasakojama apie okupantams tarnaujančio stribo gyvenimą ir likimą. Stepas buvo neturtingo valstiečio sūnus, mokytis jam buvo sunku ir nelabai sekėsi, taigi prasidėjus rusų okupacijai, okupacinė valdžia jį nusižiūrėjo ir pakvietė į stribus. Jiems jis buvo tinkamas. Išmoko šaudyti. Dalyvavo enkavedistų ir stribų operacijose prieš partizanus. Kartą visas stribų būrys buvo pasiųstas gaudyti partizanų, mat, gavo žinią, kad keturi partizanai eis per kapines. Taip ir buvo.  Partizanams pasirodžius, enkavedistai ir stribai prapliupo ugnimi, ir visi partizanai žuvo. Kitame susirėmime su partizanais žuvo ir Stepas. Pašarvotas buvo miestelio kultūros namuose. Jo palaikus gražiomis kalbomis pagerbė miestelio partorgas ir komsorgas, susirinkę miestelio komunistai ir komjaunuoliai, gražiai buvo palaidotas kaimo kapinaitėse. Po kelių dienų atsitiko neįtikėtinas dalykas: kapavietė buvo atkasta ir karstas su Stepo palaikais pastatytas ant duobės krašto. Karstą vėl palaidojus, įvykis pakartotas net keletą kartų, paskutinį kartą, net į patvorį už kapinių tvoros pastatytas. Miestelio partinė valdžia nutarė daugiau neberizikuoti ir karstą su Stepo palaikais išsivežė palaidoti į miestelio kapines, palaidojo slaptai. Žmonės visaip kalbėjo: vieni teisino Stepą, kiti smerkė: „Kas jį varė į stribus? Pats išėjo. Pats automatą ėmė. O automatu šaudoma į žmones, į savo krašto patriotus... Ir po mirties jam turi būti panieka, tik panieka, daugiau nieko...“ (Ten pat, p. 49). Skaudu buvo motinai ir seseriai tokius žodžius girdėti... Bet taip buvo. Žmonėms burnų neužriši...

      Vaizdelyje „Piemenė“ pasakojama apie vargšę neturtingą mergaitę Aldutę  Taraškaitę, kuri dėl jos neturto ir nemokėjimo pasipriešinti nuolatiniam jos žeminimui net savuose namuose, kaime buvo apšaukta psichiškai nesveika ir visų, kas tik netingėjo skriaudžiama. Iš tikrųjų  - ji buvo sveika, tik nederamai auklėjama namuose, neišugdytas  jos pasipriešinimas blogiui. Laimei, Aldutės likimas susiklostė sėkmingai, sutikus žmogų, supratusiam jos psichologinę, bet ne fizinę negalią, nederamo auklėjimo klaidas.

     Pasakojime „Kolūkio pirmininkas“ irgi parodomos Lietuvos pokario kaimo realijos, kai svetimųjų buvo pradėti „savanoriškai“, bet iš tikrųjų priverstinai kurti kolchozai; iš žmonių atimti visi jų užauginti gyvuliai, nusavinti išvežtųjų į tremtį turtingesnių ūkininkų tvartai, sodybos ir jie padaryti kolūkių turtu, kuris niekam nerūpėjo: gyvuliai nešeriami dvėsė, viskas nyko,  „savanoriškai“, bet prievarta, valdžios verčiami žmonės tapdavo tų kolūkių pirmininkais, didžioji dalis tokių „savanorių“ prasigerdavo. Toks „savanoris“ kolūkio pirmininkas atsidurdavo tarsi ant bedugnės krašto, kai iš vienos pusės jam grėsė pavojus būti nužudytam partizanų, o iš kitos – valdžios nepagrįstai aukšti reikalavimai jai atiduoti visą kolūkyje išaugintą derlių ir beveik be atlygio visą dirbančio  kolūkiečio vargą. Neretai tokie likimo ir valdžios laužomi žmonės savo širdgėlą skandindavo alkoholyje. Kol dar mano vyras buvo sveikas ir gyvas, dažnai lankydavausi jo gimtojoje Dzūkijoje ir tą dar mačiau. Tokia buvo sovietinė kolūkinė realybė.

     Skyrelyje“Vietoje užsklandos“ rašytojo Jono Laurinavičaus bičiulis Kazimieras, jiems bevaikščiojant kaimo keliukais, priėjus dviliemenę aukštą pušį, jam papasakojo, kad 1947 metais toje vietoje susikovė  Dzūkijos partizanų būrys su NKVD kariuomenės daliniu. Mūšyje buvo nukautas „Geležinio Vilko“, partizanų būrio , kuriam vadovavo Vaclovas Voveris –Žaibas, partizanas, kovojęs už Lietuvos laisvę, vokietukas Kurtas. Pavardė jo nežinoma.Vokietijos kareivėlis Kurtas fronte buvo sužeistas ir paguldytas į ligoninę. Kai rusai ties Pabarčiais netikėtai pralaužė vokiečių pozicijas jis  kūrė laiką slapstėsi, glausdamasis pas Dzūkijos valstiečius, o kai pradėjo kurtis partizanų būriai, Vaclovo Voverio-Žaibo pakviestas prisijungė prie Žaibo vadovauto „Geležinio Vilko“ būrio 1944 metų rudenį. Trejus metus partizanavo , kovėsi su okupantais už Lietuvos laisvę. Žuvo mūšyje su enkavedistais ir stribais 1947 m. vasario 11 d. Ginutės kaime, Varėnos rajone. (Ona Voverienė. Lietuvos laisvės kovos karžygys Vaclovas Voveris-Žaibas. – V., 2007.- P. 97). Jo palaikai prie dviliemenės pušies nepalaidoti pragulėjo kelias paras. Net nuoširdžių ir geranorių dzūkelių tarpusavio kovose širdys buvo sužvarbusios, ko Lietuvoje per amžius nebuvo. Vėliau, matyt, Kurto palaikus ir priglaudė ta dviliemenė pušis. Kažkur skaičiau, kad po daugelio metų, jo palaikus surado, iškasė giminės, atvykę iš Vokietijos, juos išsivežė ir palaidojo jo tėvynėje. Tokių istorijų kaip Kurto, Lietuvoje buvo nemažai. Jos vertos mokslininkų istorikų dėmesio. Matyt, dar neatėjo laikas, o gal jau ir pavėluota...

     Taigi rašytojas Jonas Laurinavičius tęsia lietuviškos literatūros tradicijas, savo kūriniuose atskleisdamas realią Lietuvos pokario istoriją. Kiekvienas jo tekstų herojus turėjo savo realų prototipą, su kuriuo pačiam rašytojui teko kalbėtis, išklausyti ir užrašyti jo pasakojimą, pasitelkus, neabejotiną rašytojo talentą, ir jį paskelbti. Rašytojo Jono Laurinavičiaus kūryba ypač aktuali dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, kai daugeliui jau sovietinė praeitis – tik istorija, kurią ištikus kuriam nors nemaloniam netikėtumui prisimenama, kaip „prie ruskio buvo geriau“. J. Laurinavičius savo kūryboje, kaip tik  atskleidžia, kaip „buvo prie ruskio“: protingas paskaitys ir pamąstys,  o piktavalis – vis tiek tvirtins savo. Žinoma, išskyrus tuos, kuriems „prie ruskio“iš tikrųjų buvo geriau: tikras rojus.Tik kiek tokių buvo Lietuvoje...

      Rašytojas Jonas Laurinavičius realistas, gyvenimo stebėtojas ir jo tyrėjas, jo reiškinių analitikas, siekiantis perprasti  juos, pažinti individo esmę, nustatyti ir įvertinti jį, kaip istorijos aplinkybių, suformavusių tą reiškinį, rezultatą, prisiliesti prie jo širdimi, ir pateikti skaitytojui savo kūryboje pamąstymui, palyginimui, vertinimui... priimtinas jis mums nepriklausomybės sąlygomis ar atmestinas.  Beveik visa rašytojo Jono Laurinavičiaus kūryba yra persunkta istorizmu. Mūsų liaudies išmintis  sako: „Istorija moko“. Tačiau visiškai ne taip, kaip didaktika J.Laurinavičiaus kūriniams didaktikos niekaip nepripirši.

     Ir baigiant straipsnį apie didelį ir gražų Žmogų, rašytoją Joną Laurinavičių, norisi jam pasakyti gražiais poeto A. Panavo žodžiais:

                                            Kaip gerai, kad jauti Žemės pulsą neramų.

                                            Metai skuba, ir Tu ... vis skubi.

                                            Ir džiaugiuos, kad smėlėtoj lietuviškoj žemėj,

                                            Virš senolių pėdų ir savąsias įmintas pėdas palieki.

     Linkiu linksmų Šv. Kalėdų ir laimingų kūrybingų Naujųjų Metų. Lieku su kitais Jūsų kūrybos gerbėjais ir skaitytojais laukti Jūsų naujų knygų.

 

 

 

Atgal