Kultūra, menas
12.18. Šviesių Šv. Kalėdų, džiugių Naujųjų Metų! ATVIRUKAI SU AMALO ŠAKELE
Kęstutis K.Šiaulytis
Europos tautų pavasariu vadinamas laikas – XX amžiaus pradžia, buvo ir šviesių vilčių, beatsiverčiančių plačių horizontų metas. Tos epochos dvasia savitai įsiamžino anuomet platintuose atvirukuose, kurie pašto pagalba skraidė po pasaulį šimtais milijonais sveikinimų, linkėjimų. Atvirukus kūrę dailininkai: svajotojai simbolistai, kruopštūs natūralistai, secesijos meistrai, humoro gerbėjai (arba visi keturi viename), su didžiausia atida piešė džiugius ir elegiškus kraštovaizdžius, nuostabias, gundančias moteris, simbolinių gėlių bei ženklų girliandas, neužmirštuolėmis kupinus krepšius ar net – karučius. Atvirukų siuntėjai papildė juos meiliais įrašais, žinutėmis, pašto ženklais ir dažnai – slaptais bučiniais.
Atviruko gavėjai, perskaitę laiškelį tyrinėjo ir tai, kas jame nupiešta – kiekvienas vaizdinio elementas: plastinis simbolis, figūra, kompozicija, spalva, ornamentas, šriftas ar poligrafinis įspaudas – turėjo savo reikšmes. To meto atviruko menas tapo tarsi baroko epochoje gyvavusio embleminio meno naujadaru.
Keltų žynių druidų apeigos. Aukso pjautuvas skirtas amalui nuo ąžuolo šakų nupjauti. Atvirukas. Didžioji Britanija. Apie 1900. Chromolitografija
Sveikinimo atvirukas. Amalo šakelė. Vokietija, Štutgartas. 1911
Kalėdų senelis su amalo puokšte. Suomija. Sveikinimo atvirukas. 1910
Mergina su amalo šakele. Austrija, Viena. Leidėjas Max Munk. Atvirukas išsiųstas 1907. Chromolitografija
Sveikinimas su Šv. Kalėdomis. Vokietija. Įspaudas rusų kalba. Atvirukas išsiųstas 1913. Chromolitografija, reljefas
Sveikinimo atvirukas. Vokietija. Išsiųstas 1909. Chromolitografija, reljefas.
Matyt, daugiausiai atvirukų pasaulyje, išsiųsta sveikinant su Šv. Kalėdomis
Savo kolekcijoje turiu pluoštą “aukso amžiaus” epochos (1895-1918) kalėdinių atvirukų, kuriuose vaizduojama ne įprasta – eglės, o amalo šakelė, ar net visa, baltais perlais spindinti jų puokštė. Amalas visžalis augalas, rutulio formos krūmeliais vešintis medžiuose: beržuose, tuopose, obelyse, rečiau ąžuoluose, spygliuočiuose. Lietuvoje jie gausūs pietų Dzūkijoje, panemuniuose, aptinkami ir Vilniaus apylinkėse. Pastaruoju metu amalas išgarsėjo kaip šimtą ligų gydantis augalas (pasižvalgykite internete ir vaistinėse). Vakarų Europoje, Šiaurės Amerikoje gyvuoja paprotys advento metu amalo šakelėmis puošti namų duris, šventines patalpas. Šią tradiciją papildo svarbus nuotykis – po kabančia amalo šakele sutiktą žmogų, turite teisę pabučiuoti! Viename atviruke dailininkas nupiešė šelmę gražuolę, su amalo šakele padabinta skrybėlaite – suprask, laukiu šventino bučinio!
Stebuklingos, gydančios amalo galios buvo žinomos jau legendiniais laikais. Senovės keltų išminčių – druidų, apeigose, amalas tarnavo ir metant burtus, spėjant ateitį. Labiausiai vertintas amalas išaugęs ąžuolo šakose. Jis buvo nupjaunamas aukso pjautuvu, o kad nenukristų ant žemės, gaudomas išskleista drobe. Šiuo amalu laiminti visi apeigų dalyviai, šventinta aplinka.
Žiemai sunokstančias baltas, panašias į perlus amalo uogas mielai lesa paukščiai klajūnai – strazdai, sniegenos, svirbeliai. Pastarieji tokie guvūs, puošnūs, bet kartu paslaptingi – svirpiančios muzikos būriais nelauktai pasirodantys ir vėl dingstantys, nušvintantys spalvingais sparnų žiburėliais, stebinantys savo kuodu, panašiu į karūna. Jei jūsų aplinkoje auga, dera šermukšniai, gudobelės, sunoksta klevų sėklos, jei beržuose linguoja amalų kerai – svirbeliai žiemą, tarsi šviesos pažadai, tikrai atskris!
Atgal
.jpg)
